„Žolė“, alkoholis, stiprieji narkotikai, raminamieji vaistai – kiekvienas atskirai ir viskas kartu, penkios komos, dvi klinikinės mirtys, nesibaigiantys reikalai su policija, nakvynės Klaipėdos laiptinėse ir landynėse. Sutikęs charizmatišką pajūrio verslininką Matą Matulevičių (37) nė už ką nepasakysi, kad tai – jo istorija. Tiksliau – istorijos dalis, kurioje tašką padėjo prieš aštuonerius metus, bet nepamiršo niekada.
Šiandien sukatės pasiutusiu tempu – Palangos pašonėje esantis vandenlenčių parkas „313“, kurį pernai su bičiuliais atidarėte, poilsiautojus su vaikais pramogomis viliojantis „BOOM park“ bei šeimos verslo reikalai, ekstremalusis sportas ir begalė kitos veiklos. Kažkada jūsų akyse tėvai kūrė savo verslą, kuris dabar išaugęs į HBH poilsio ir pramogų kompleksą, – turėjote iš ko mokytis?
Pamenu pradžią, kai buvo atidaryta gamyklėlė „Juozo alus“ ir pasistatėme baltus plastikinius stalus, mama užkandžiams kepindavo duoną su česnakais, o mes, vaikai, tą alų svečiams nešiodavome. Įstatymai buvo kitokie, niekas nedraudė, priešingai, visiems atrodydavo prikolas žiūrėti į mus, su bambaliais lakstančius. Versle buvau visą laiką, taip jau man įskiepyta: suktis, suktis, suktis. Būdavo, geras oras, draugai sako: „Varom į pliažą!“, o mano galva dirba: aha – karšta, girą perka, reikia gaminti.
Anksti išmokote dirbti, užsidirbti, nieko nestigo. Dažnai priimta sakyti, kad problemos prasideda iš gero gyvenimo. Ar tai – tiesa?
Nemažai skaičiau apie priklausomybes ir supratau, kad jų priežastis nėra nei geras gyvenimas, nei genetika, – iš savo tėvo, turinčio problemų dėl alkoholio, nepaveldėjau nieko blogo. Polinkį į priklausomybę žmogus arba turi pats, arba – ne, kaip į apkūnumą. Dažniausiai tai nutinka tiems, kurie yra uždari, turi bendravimo problemų, sunkiai išgyvena antipatiją, kritiką, ją priima kaip asmeninį įžeidimą. Vaikystėje, sulaukęs kokios nors pastabos, labai susigėsdavau ir pusės dienos reikėdavo tam pamiršti. Išgėrus ar parūkius, gėdos jausmas išgaruodavo, pasijusdavau fainas, geriausias, kiečiausias, greičiausiai bėgantis, nors toli gražu taip nebūdavo. Veiklioji medžiaga, kurios tokie žmonės pabando, visus jausmus sulygina. Tada pagalvoja: gerai, galima kiekvieną savaitgalį! Netrukus – ir pirmadienį, antradienį.
Taip, tai, kad visą laiką buvau versle ir turėjau pinigų, darė įtaką. Juk jei kišenėse vėjai būtų švilpavę, gal nebūčiau galvojęs apie išgėrinėjimus. O kai uždirbi pats, uždirba tėvai, gali sau leisti nueiti į diskoteką, išgerti su merginomis, paskui – dar kai ko pavartoti...
„Dar kai kas“ irgi prasidėjo paauglystėje?
Labai anksti išbandžiau „žolę“. Iškart supratau, kad ji mane atpalaiduoja. Mano charakterio bruožas – visada ieškoti, kas yra geriau, stipriau, aukščiau. Turiu polinkį į ekstremalumą (šiandien tai numalšina sportas). Baigti vidurinę pavyko – ačiū mokytojams. Dar mokykloje atsirado „gerų“ draugų, kurie parodė: „Žinok, yra ne tik alkoholis, ne tik „žolė“, bet ir kiti narkotikai.“ Pats mielai „tobulėjau“: kas čia, kaip čia, o gal Vilniuje gautume geresnės kokybės? Važiuojam! Mokytojai, manau, nesuprasdavo, kas vyksta. Juk jei į diskoteką ateina kas nors, išgėręs alkoholio, nuo jo smirda, tai matyti. O nežinantis, kaip atpažinti pavartojusį narkotikų, niekada to nepasakys. Keistas? Bet ne girtas, vadinasi, viskas gerai.
Kai baigiau mokyklą, tėvai pasakė: „Laikas išvažiuoti iš namų.“ Tikėjosi, kad gal universitetas ką nors pakeis. Įstojau į tuometę Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą. Būdavo, pavartoju, sustoju kuriam laikui sukandęs dantis, pasimokau, ko nors pasiekiu, o paskui nueinu į klubą: atsigeriu, užsimanau ko kito... Rytą – bloga, reikia vėl. Taip ir įsisuka karuselė. Pinigų netrūko ir studijuojant, nes vis sukdavau kokį nors verslą. Bet visi pinigai būdavo vienadieniai. Rytą atsikeli – jau be jų. Grauždavau save: kodėl aš, durnius, nepasilikau bent degalams?..
Buvo ir ilgesnių blaivybės laikotarpių. Per vieną iš jų susipažinau su savo būsima žmona Viktorija. Susilaukėm sūnelio. Bet net vaiko gimimas manęs nesustabdė nuo to liūno.
Maždaug trečiame kurse perėjau prie sunkiųjų narkotikų, o jų pasekmės – baisios. Jų reikia kiekvieną dieną, kaina – didžiulė, bet nesvarbu, kokiomis priemonėmis sieki gauti.
Klimpote, bet ir studijų nemetėte, ir kažką dirbote. Kaip tą suderinote?
Iš pradžių svaigalai užima tris procentus gyvenimo. Dirbi, mokaisi, tobulėji, įsimyli ir, atrodo, niekas netrukdo. Bet ateina toks laikas, kai tai užima jau dešimt procentų. Tada kenčia mokslai (buvau protingas, bet į mokslus nelinkęs, viskas, ko esu išmokęs, – ne iš knygų, o iš praktikos). Paskui nepajunti, kaip narkotikai ir alkoholis užvaldo septyniasdešimt procentų gyvenimo, viskas ima atrofuotis. Gali matyti, ką nori, bet nieko nebesuprasi. Viską darai dėl narkotikų, degraduoji, bendrauji tik su tais, kurie daro tą patį. Kiti, nevartojantys, ima nebenorėti bendrauti...
Tai gali tęstis, kol nepasieksi taško, duobės, vadinamojo dugno. Be jo neturėsi nuo ko atsispirti. Bet kiekvieno dugnas yra skirtingas. Manasis buvo žiauriai gilus. Ir net jau būdamas, atrodytų, dugne supratau, kad galiu jį dar giliau išsikasti. Bet reabilitacijoje sutikau ir tokių, kurių vienam dugnas buvo tai, kad tėvelis nenupirko naujos mašinos. Kitas sakė savąjį pasiekęs tada, kai sudaužė krikšto dukros kiaulę-taupyklę, iškrapštė pinigėlius ir nuėjo prisigert (šypteli).
Daug keliavote, bet svetur irgi nuo savęs nepabėgote. Paskutinįsyk koma ištiko Tailande, kur už narkotikus gali grėsti net mirties bausmė.
Iš viso patyriau penkias komas, dvi klinikines mirtis, žinau, kaip yra anapus. Į Tailandą vykau galvodamas, kad atsigausiu, prasivalysiu, bet... pabandžiau opiumo. Lietuvoje nuo tokio kiekio būčiau juokęsis, o ten iškart kritau į gilią komą. Ačiū Dievui, nepirkau daugiau, nei suvartojau, jei būtų radę kišenėse, mažų mažiausiai tebesėdėčiau Tailando kalėjime. Laimė, pardavėjas manęs nepaliko kur nors patvory, atvežė į Patajos centrą ir išmetė gatvėje. Ten rado policija, atsidūriau ligoninėje, reanimacijoje atpumpavo. Atsibudau su šlangomis gerklėje, pamelavau, kad išgėrinėjau su merginomis, jos kažko pripylė į gėrimą.
Kaip į šį, pavadinkime, nuotykį reagavo kartu keliavusi žmona Viktorija?
Kai išėjau savo keliais ieškoti narkotikų, ji miegojo. Kai viešbučiui buvo pranešta apie šį įvykį, visi sujudo, o Vika laikėsi ramiai – juk žinojo, kad pats nelaimę prisišaukiau. Administratorius paskui sakė, kad dar nėra matęs taip šaltai reaguojančios moteris. Ji juk matė penktą mano komą, administratorius – pirmą. Paskui mes išsiskyrėme. Vika ilgai kentė, bet suprato, kad nepasikeisiu. Beje, kai pačiam teko gaivinti žmones, padauginusius narkotikų, suvokiau, ką tiek kartų išgyveno ji ir mano artimieji. Žiauru.
Iš ligoninės pabėgau kitą dieną – sužinojau, kad para ten kainuoja tūkstantį eurų.
Grįžus į Lietuvą situacija pasikeitė keliems mėnesiams, jaučiausi kaltas, o paskui – vėl tas pats. Aš negalėjau savęs kontroliuoti, sirgau. Vadinamųjų anonimų pasakymas „vieno man per daug, tūkstančio man negana“ atspindi, kaip priklausomas žmogus gyvena. Pavartos vieną – viskas, nebesustos, tada jau bus negana tūkstančio iki kitos reabilitacijos arba mirties.
Vartojau daug metų. Ir man labiausiai gaila ne sveikatos, ne pinigų, o laiko. Tame verpete – vartoju, nevartoju, gydausi – nesigydau buvau išties ilgai.
Kažkas iš esmės ėmė keistis tik po 2011-ųjų pavasarį įvykusios avarijos Klaipėdos centre, kur, kaip skelbė laikraščių antraštės, „girtas gatvių siaubūnas sudarkė Pilies tiltą“?
Supratau, kad galėjau ką nors užmušti, tai pastūmėjo dėti tašką. Tiesa, dar pagyvenau pas vieną, kitą draugą, nakvojau laiptinėse, keistuose butuose, galiausiai paskambinau geram draugui Mindaugui Survilai, „Meikštų dvaro“ – priklausomybių reabilitacijos centro, įkūrėjui. Iki tol buvau aplankęs kelias panašias įstaigas. Kadangi ten kas nors – mama, žmona, draugai – nuveždavo, jos nepadėjo. Visiškai kitaip, kai tam subrendau pats. Buvau vienas, neturėjau pakankamai pinigų reabilitacijai, nes nepadėjo niekas – nei mama, nei sesė, buvusi žmona, draugai nebebendravo. Bet mane priėmė.
Bičiulis sutiko pamėtėti iki dvaro, kur pagalbos ieško vartojantys alkoholį, narkotikus, vaistus, o aš pasirodžiau tarpduryje toks „viskas įskaičiuota“: seniai gėręs, dvejus metus vartojęs raminamuosius, turintis sunkiųjų narkotikų stažą. Buvau pasiėmęs mokyklinės kuprinės dydžio tašelę, joje – dveji šortai, kojinės, triusikai, ploni treningai, dantų šepetukas, pastos net nebuvo, o du trečdalius turinio sudarė alkoholio buteliukai ir visokios nesąmonės narkotikams vartoti. Kai atvažiavau, buteliukai jau buvo tušti.
Rytą atsikėlęs nesupratau, kur esu. Pakilau ieškoti alaus, paskui, galvojau, blaivėsiu. Aišku, alaus negavau. Iškratę mano kuprinę, dvaro darbuotojai užpildė pusę šiukšlių dėžės. Stebėjosi, kad beveik nepasiėmiau drabužių, o aš juk susidėjau, kas man reikalingiausia...
Kaip sekėsi Meikštuose?
Po dviejų mėnesių gatvėje man ten buvo nuostabu – turiu švarią patalynę, nereikia galvoti, iš kur gauti pavalgyti, nes žinai: antrą valandą bus maistas. Viskas už tave padaryta, esi šiltnamyje. Juokiuosi, kad ten ir dabar norėčiau savaitę pailsėti nuo verslų. Keliesi, mankšta, dušas, kambarių tvarkymasis, atsiskaitymai, ką jautei dieną, kokie pokyčiai, kiti užsiėmimai. Nuo pirmų savaičių žaidžiau stalo tenisą, organizavau renginius, nes esu veiklus žmogus. Beje, pats patyriau, kad sunkiausia abstinencija – nuo vaistų. Jie taip išdaužė smegenis, kad rankos drebėjo ir normaliai mąstyti negalėjau bent pusę metų.
Mindaugas versdavo mane skambinti šeimai, bet niekas neatsiliepdavo. Su mama pradėjau bendrauti po devynių mėnesių, kai reabilitacija ėjo į pabaigą. Buvo jos gimtadienis, o aš kaip tik gavau laišką, jog turėsiu atsėdėti parų už sukeltą avariją. Klausiau, ar ji padėtų išvengti kalėjimo, nes ten, ypač blaiviam, visai nesinorėjo. Bet mama, padėkojusi už sveikinimą, atsakė: „Gal kalėjimas bus tau į naudą.“ Po reabilitacijos ir mėnesio kalėjime buvo labai sunku, niekas niekur nelaukė, neturėjau darbo. Paprašiau mamos, kad priimtų į virtuvę pagalbiniu darbininku. Padirbau pusę metų, tada perėjau į alaus gamyklą, paskui ėmiau virti girą. Išėjo į naudą, kad išbandžiau visas įmonės pozicijas, užtat galiu pasakyti virtuvei, ką blogai daro, patarti gamyklai, ką keisti, kad gira būtų skanesnė. Dėl to man labai lengva su darbuotojais bendrauti, nes jie žino, jog viską esu patyręs pats.
Daug kas kažkada apie mane sakė: „Tam žmogui taip reikia adrenalino, kad jis visąlaik eis tuo supuvusiu keliu.“ Netgi dvare iš pradžių niekas netikėjo, kad būsiu blaivus, o štai jau aštuoneri metai. Santykiai su šeima atsikūrė po metų.
Viktoriją vėl vadinate savo žmona?
Buvo taip, kad aš gyvenau savo gyvenimą, ji – savo. Tuo laiku, kai niekas netikėjo, kad tapsiu blaivus, aš kantriai dirbau ir siekiau tikslų – pastatyti tą, uždirbti tiek, vystyti projektus. Ji pamatė, kad būdamas blaivus esu visai neblogas bičas (juokiasi). Pradėjome bendrauti ir vėl susiėjome. Be to, mus sieja sūnus Metas, kuriam bus trylika. Baisiųjų laikų jis neprisimena ir vadina mane „nealkoholiniu alkoholiku“, nes po kokių šešerių blaivybės metų ėmiau kartkartėmis užsinorėti nealkoholinio alaus. Mūsų gaminto irgi paragauju – paskalauju burnoje ir išspjaunu. Man tai problemų nesukelia. Sūnus griežtai nusiteikęs prieš alkoholį, o Viktorija kartą užklausė, negi su ja vyno taip ir neišgersiu. Paragavau ir pajutau, kad tikrai nenoriu. Man nereikia apsvaigti ir niekada nereikėjo, jei laiku būčiau tai supratęs, būčiau daug daugiau pasiekęs, gero žmonėms padaręs.
Ir dabar darote gerus darbus – nuolat sulaukiate prašymų padėti atsikratyti priklausomybių.
Nesu blaivybės žiburys – ir neplanuoju juo būti, visiems sakau, kad aš – ne pavyzdys, per giliai klimpau. Nuo to, kuris tabore prašo dozės, iki manęs – ta pati dozė. Ją suvartojęs atsidurčiau jo vietoje. Todėl žiūrėdamas į tokį aš matau žmogų, kenčiantį didelį skausmą, turintį baisią problemą, kurią išspręs, jei tik ras jėgų. Užtat negaliu į jį spjauti. Ir kai galiu, visada padedu ją spręsti visiems. Labai dažnai sulaukiu pagalbos prašymų iš tėvų, kurie neturi patirties kovoti su šia liga ir nesupranta, kas dedasi su jų vaikais. Visada papasakoju jiems savo istoriją, kur gali nuvesti lyg ir nekaltas „žolės“ rūkymas paauglystėje. Kai kuriems vartojantiems iškart atsiveria akys, o kai kuriems – dar ne laikas. Ir jie turi pasekti savo dugną... Labai džiaugiuosi galėdamas padėti. Tokia mano karma.
Blaivėti vienam negalima. Jei ateina žmogus, turintis tą pačią problemą, aš jį iškart suprantu. Mes vienas kitam padedame. Anonimus priimu į darbą, neleidžiu tik į alaus gamyklą, nes visi bijo alkoholio, aš esu išimtis.
Su anonimais ne tik dirbame – kartu važinėjame kartingais, plaukiojame banglentėmis. „Kaip tu, viskas gerai, nenori gerti?“ – „Viskas gerai, šaunu, būsiu Vilniuje – atvažiuosiu.“ Baigusių „dvarą“ ar kitą reabilitaciją sutinku visur.
Pripažįstate, kad tuo metu, kai svaiginotės, praradote daug, o kokių pamokų gavote?
Dabar, kai kas nors bando manipuliuoti ar meluoti, iškart nuraminu: „Chebra, esu baigęs šios srities doktorantūrą, o jūs – pradedantys.“ Aš juos perskaitau iš toli. Tai – vartojimo pasekmė, kurią dabar pritaikau geriems tikslams. Nepažįstu nė vieno priklausomo žmogaus, kuris dešimt metų būtų blaivus ir savo srityje nepasiektų aukštumų. Ta viduje atsiradusi laisvė, noras judėti pirmyn gali išaugti į pinigų uždirbimą, šeimos sukūrimą, karjeros siekimą ar kūno tobulinimą sportuojant. Tiesiog negali sustoti. Kai pradėjau užsiimti ekstremaliuoju sportu, nusprendžiau, kad greta HBH reikia įrengti vandenlenčių parką, sutikau bendraminčių ir atsirado „313“, pernai jis buvo įvertintas kaip geriausias parkas Europoje. Esu statytojas, man patinka žiūrint į tuščią lauką sugalvoti, kas jame bus. Taip atsirado ir kitas – „BOOM park“, skirtas šeimai. Noriu, kad nusilakstę vaikai iš čia išeitų pametę kojines ir batus, o grįždami namo automobiliuose užmigtų. Noriu turėti visas Lietuvoje įmanomas pramogas po vienu dangumi. Dar kokie penkeri metai plėtros, taip ir bus (šypsosi).
Viskas man pavyksta einant sunkiausiu keliu. Jei būtų lengva – kasant tvenkinį tris mėnesius nelytų, lengvai uždirbčiau milijoną ar gaučiau norimą leidimą, – turbūt vėl būčiau Meikštų dvare. Aš visada atkrisdavau ne tada, kai blogai, o tada, kai sekdavosi.
Buvau blogiausias iki kaulų čiulpų, penkis kartus vos nemiriau, vos neužmušiau kitų, bet šiandien esu blaivus. Matyt, dar nebuvau visiškai supuvęs, dar galiu kažką pasauliui duoti, užtat man vis suteikdavo šansą: na, bandyk dar kartą.
Beje, iš mūsų keturiasdešimties, vienu metu besigydžiusių Meikštų dvare, jau septyniolikos nebėra.