Nuo ko prasideda moters savirealizacija?

Raminta Lapinskaitė / Inga-Mazaj Vinčienė
Raminta Lapinskaitė / Inga-Mazaj Vinčienė
Šaltinis: Elaima.lt
2017-06-05 17:58
AA

Savirealizacija, mano suvokimu, toli gražu nėra tik skambi frazė ar mados reikalas, kaip tvirtina kai kurie skeptikai. Tai yra būdas, leidžiantis mums, moterims, gyventi darniai su savimi ir pasauliu, kuomet visas gyvenimas yra išorinė tikrojo, giluminio, nesuklastoto „aš“ išraiška. Ir ne tik...

Savirealizacijos sąvoka mane užbūrė dar ankstyvaisiais studijų metais, kuomet susipažinau su humanistinės psichologijos pradininko Abrahamo Maslowo darbais. Šis autorius daugeliui žinomas kaip poreikių hierarchijos teorijos kūrėjas. Jo teorija teigia, kad žmogaus pasirinkimams įtaką daro poreikiai, kurie tenkinami tam tikra hierarchine tvarka, t. y. nepatenkinus žemesniųjų, asmuo nebus motyvuotas siekti aukštesniųjų. Kaip uoga ant torto pačioje poreikių piramidės viršūnėje puikuojasi savirealizacijos poreikis. Anot paties A. Maslowo, jei žmogus nori būti laimingas, realizuoti save jam būtina.

Metams bėgant ir patirčiai besikaupiant suvokiau, kad savirealizacija yra gebėjimas organizuoti savo kasdienybę pagal vidinius standartus, vertybes, tikslus, stiprybes, talentus. Nors dažnai savirealizacija yra siejama su vieta socialiniame pasaulyje, žmogaus darbu, pašaukimu, tarnyste, tačiau lygiai taip pat savo giluminį, autentišką gyvenimo pajautimą realizuojame santykiuose, šeimoje, auklėdamos vaikus, besirūpindamos namais, buitimi ir t. t. Realizuoti save – tai suteikti savo mintims, idėjoms, norams, vertybėms, gebėjimams regimą pavidalą išoriniame pasaulyje.

Mes realizuojame kitų žmonių nuomonę apie mus, todėl nieko keisto, kad ilgainiui prarandame ryšį su savimi.

Mūsų kultūroje dažnai (deja, gerokai per dažnai) nuo mažumės išmokstame vertinti save ir veikti pasaulyje pagal tai, ko iš mūsų tikisi kiti. Kai jaučiamės vertingos tiek, kiek įtinkame kitiems, apie jokią savęs realizaciją negali būti nė kalbos. Mes realizuojame kitų žmonių nuomonę apie mus, todėl nieko keisto, kad ilgainiui prarandame ryšį su savimi, savo gyvybingumu, autentiškais norais, giluminėmis vertybėmis, unikaliomis duotybėmis. Trumpai tariant, prarandame ryšį su visais vidiniais laimės ir pasitenkinimo šaltiniais.

Tuomet vieną dieną mums tenka pripažinti realybę, kurioje mes jaučiamės išblukusios, nežinome, nei kas esame, nei ko norime. Kai kurios pasijuntame nutolusios nuo savęs ir kitų, gyvename gyvenimą, kuriame jaučiamės svetimos. Kitos su apmaudu konstatuoja faktą, kad darbas, kurį dirba, neteikia džiaugsmo. Yra kategorija moterų, kurios vieną po kito keičia darbus, hobius, net partnerius, – tarsi batus, vis neatrasdamos tų, kurie idealiai tiktų jų pėdai. Šie pajautimai į mūsų moterišką kasdienybę gali pasibelsti arba kaip subtilios užuominos, arba kaip didžiulis vidinis nepasitenkinimas. Nepaisant intensyvumo, jie visuomet reiškia tą patį – kad jau kurį laiką nebegirdime savo vidinio balso, kad išorinio pasaulio kakofonija yra nustelbusi mūsų autentišką melodiją.

Ko mums, moterims, būtina griebtis pirmiausia, jei norime sustabdyti šį svetimų lūkesčių traukinį, negailestingai niokojantį pavienes gyvenimo minutes ir metus?

Atsakymas į šį savirealizacijos klausimą yra meilė sau. Turime pasiryžti pamilti save tokias, kokios esame sielos gilumoje, o ne tokias, kokias mus tikisi matyti kiti. Kasdien uoliai ir ryžtingai įtvirtindamos meilės kupinus ryšius su savimi, mes, laikui bėgant, imsime girdėti vidinį balsą, kviečiantį džiaugtis ir gyventi gyvenimą, kurį gimėme nugyventi tik mes ir niekas kitas.

Įsiklausiusios į save ilgainiui išmoksime vadovautis vidinės tiesos nurodymais, sekti paskui, kantriai ir su pagarba atskleisti ją kitiems, parodyti ją pasauliui tikrą ir nesuklastotą.

Be abejonės, kad šitame pasirinkime daug pažeidžiamumo ir nuogumo, bet tik šis žingsnis mus apdovanoja vidine galia. Jį žengdamos jau nebesitikime gauti galios iš išorės, kažkokiu savo elgesiu įsiteikdamos iliuziniams lūkesčiams. Jį žengdamos mes pačios palaikome save, įtvirtiname savo poreikius, norus ir vertybes, tikime savimi. Taip žingsnis po žingsnio mes praminame kelią, kuomet visas gyvenimas yra išorinė tikrojo, giluminio, nesuklastoto „aš“ išraiška.

Šis autentiškas mūsų kelias apdovanoja mus nenusakomu pasitenkinimu ir džiaugsmu. Žvelgdamos į jį atgalios vėliau su didžiuliu dėkingumu laiminame tą dieną, kuomet priėmėme sprendimą pamilti save besąlygine ir ištikima meile.

Daugiau saviugdos specialistės Ramintos Lapinskaitės straipsnių rasite jos tinklaraštyje.