Nuo ekonomikos – prie tapybos: meilė vyrui Aušros Martinkutės širdyje įžiebė troškimą tapti dailėtyrininke

Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-05-31 20:08
Kaunietis tapytojas Mindaugas Juodis karjerą pradėjo kaip juvelyras, paskui suko abstrakcionistinės tapybos kryptimi, o šiandien savo drobėse žavi figūratyvais.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Dėl tokios permainos prisidėjo ir žmona Aušra Martinkutė-Juodienė. Kad įsigilintų į Mindaugo darbus ir į meno rinką, ekonomistė Aušra baigė dar ir menotyros bakalauro studijas ir atrado save kaip dailėtyrininkę.

Aušra. „Kuo toliau nuo meno bėgau, tuo labiau jis traukė – maždaug taip galėčiau apibūdinti savo ankstesnį santykį su menu ir menininkais. Nuo pat paauglystės stengiausi su šia sritimi neturėti nieko bendra ir visada kaliau sau į galvą, kad gyvenime tikrai neįvyks du dalykai: nebūsiu buhalterė ir menininko žmona. Bohemiški vakarėliai, iki paryčių besitęsiantys postringavimai apie nežinia ką, nepamatuotos ambicijos ir arogancija – visa tai atrodė taip atgrasu. O kur dar laiko ir sveikatos švaistymas. Tačiau nutiko taip, kad geriausios draugės – aktorės, o sutuoktinis – tapytojas (juokiasi). Kai susipažinusi su Mindaugu pasakiau jam tokį savo požiūrį, jis iškart atsiribojo: „Čia ne apie mane, aš – amatininkas.“ Negana to – nors tėvai su meno pasauliu taip pat neturėjo artimų ryšių, tačiau labai mėgo keliauti po savo jaunystės Sovietų Sąjungą, ypač tuometį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), Sverdlovską (dabar – Jekaterinburgas), lankydavo ten muziejus, parodas ir visada būtinai parsiveždavo lauktuvių kokį nors paveikslą.

Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Pasirodo, viskas įvyko jau prieš trisdešimt metų. Draugė pakvietė nueiti į vieno jauno juvelyro parodos atidarymą. Apsilankėme ir papuošalai (tuomet itin madingas žalvaris!) labai patiko, tačiau autoriaus vardo taip ir neįsidėmėjau. Kai po daugelio metų sutikau Mindaugą ir ėmėme dalytis kažkokiais prisiminimais, kažkokių praeities įvykių nuotrupomis, dar draugei pasigyriau savo nauja pažintimi, o ši ir sako: „Mindaugas? Bilis?“ – „Koks dar Bilis?“ – „Tas, kurio parodoje kažkada buvome...“ Tada iškart supratau, kad aplankytos parodos autorius buvo jis – vaikinas, mūsų chebros vadintas muzikiniu Bilio pseudonimu. Su tuo susijusi dar viena graži istorija: pasirodo, jau iškart po atidarymo visi jauno, vos 22-ejų, juvelyro darbai buvo nupirkti! Įsivaizduoju, kokias šlovės akimirkas tada išgyveno menininkas...         

Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Pralėkė beveik dvidešimt metų, ir vieną dieną, regis, tai buvo Mindaugo gimtadienis, jo sunkiai sergantis tėtis, taikomosios matematikos profesorius, pravėrė duris ir padėjo ant stalo... visą žalvarinių papuošalų kolekciją. Stingdanti akimirka, verčianti galvoti, kaip tėvams buvo svarbu motyvuoti ir įkvėpti savo sūnų, kuriam ankstyvoje jaunystėje galvoje švilpavo vėjai... O šiandien mąstau: kuris Mindaugas Juodis talentingesnis – juvelyras ar tapytojas, – ir negaliu atsakyti, nes jo papuošalai buvo visų merginų svajonė. Nuo pirmos pažinties su Mindaugu prieš porą dešimtmečių iki šių dienų keitėsi ir mano pačios požiūris į menininkus: gyvendama su juo, susipažinusi su jo aplinka, įsitikinau, kad po tais „bravūriškais postringavimais“ slepiasi didelis jautrumas, pažeidžiamumas, gal todėl tokie žmonės itin kūrybingi. Taigi anksčiau ar vėliau stereotipai griūva.“

Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Mindaugas. „Aušrai visada pats gražiausias mano darbas – neužbaigtas. O man jis būna kaip „įsibėgėjęs“ eskizas, kurį tuoj pat galiu užtepti, sukeldamas žmonai didžiausią apmaudą ir nusivylimą, tačiau kai ji pamato galutinę versiją, jau baigtą drobę, džiaugiasi taip pat kaip iš pradžių. Gal net labiau. Viena, kuo žmona labiausiai nustebino, – tai prigimtiniu gebėjimu rašyti apie meną: ekonomistė, turinti humanitarinį mąstymą, kurį pavadinčiau à la Hario Poterio, nes Aušra, kaip ir šis literatūrinis personažas, mintis ir įvykius dėlioja iš detalių, tarsi kokią mozaiką. Kol palengva dygsneliais artėdama ir augindama intrigą galiausiai pasiekia magistralę, kad pasakytų apibendrintą esmę. Mano kelias kitoks – išrėžti pagrindinę mintį ir tada ją iliustruoti pavyzdžiais. Bet gal čia ir yra vienas iš moters ir vyro mąstymo skirtumų? Aušros įžvalgos man vertingos ne todėl, kad pasakytos žmonos, o todėl, kad yra taiklios. Esu iš tų tapytojų, kurie atsparūs kritikų vertinimams, kuriems svarbios tik autoritetų pastabos.

Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Prieš keliolika metų, pasitelkę Aušros ekonomikos ir menotyros žinias, mėginome save išreikšti kaip galerininkai. Kauno senamiestyje, Rotušės aikštėje, įsigijome itin erdvias patalpas, padarėme grandiozinį remontą... Žodžiu, „projekto“ investicijos siekė arti pusės milijono eurų. Galerija veikė itin gyvybingai, kas mėnesį atnaujindavome parodas, tačiau praėjo pora metų ir mus užklupo 2008-ųjų ekonominė krizė. Tada jau buvo gimusi mudviejų dukra Liepa, Aušrai tekdavo daugiau laiko praleisti su vaiku, be to, padarėme ir lemiamų vadybos klaidų, tad po kurio laiko galeriją teko uždaryti. Tiesiog neišlaviravome tarp komercijos ir meno. Ambicijos plėtoti nekomercinio meno galerijos veiklą patyrė fiasko. O pasukti komercine kryptimi, kad galerija veiktų kaip komiso krautuvė, kokių visuose miestuose apstu, nenorėjome. Žmonijos diktuojamas gyvenimo tempas daugelį dalykų verčia vienadieniais: anksčiau tapyti vieną paveikslą kelis mėnesius ar net metus būdavo visiška norma, dabar jie kepami net ne savaitėmis, o dienomis, knygos ir straipsniai rašomi valandomis ar net jau minutėmis – taigi susikuriame tokį pasaulio šiukšlyną, nuo kurio jau imame dusti. Niekada skeptiškai nevertinu užsakomųjų darbų, ypač jei jie suteikia laisvę. Intriguoja ne kūrinys, o mano paties būsena, kai imu studijuoti užsakovą, įsijaučiu į jo papasakotas istorijas, mėginu vaizduotėje susikurti jo psichotipažą. Tai mane veikia kaip pati smagiausia kūryba – labiau už tą, atliekamą teptuku.“         

Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Aušra. „Jei gyveni su dailininku, matai, ką jis daro, turi bent jau bandyti suprasti, kodėl taip daro, – štai toks būtų mano paaiškinimas, dėl ko ėmiausi studijuoti menotyrą. Jokių pragmatiškų priežasčių ir motyvų. Žinoma, galėčiau gyventi skaičių ir faktų pasaulyje, o jis – meninių fantazijų, tačiau kam rinktis juoda ir balta, jei galima gyvenimą spalvinti tonais ir pustoniais. Prisimenu vieną filmą apie fiziką Albertą Einsteiną: turėjo jis mylimą moterį, kuri jį dievino ir labai mylėjo, akivaizdu, labiau nei jis ją. Juodu skyrė atstumas, ir sykį ta moteris sumąstė atsiųsti labai gražų, spalvingą arbatinuką. Išpakuoja mokslininkas gautą siuntinį, varto indą rankose ir niekaip nesupranta, kam jis reikalingas, kam jį reikėjo siųsti. Taigi kad taip šeimoje nenutiktų, reikėjo studijuoti menotyrą (juokiasi). Kita vertus, bendraudama su vyro aplinkos žmonėmis, nuolat jausdavau žinių spragą ir dėl to kylantį nevisavertiškumo kompleksą. Nors Mindaugas atkalbinėjo, sakė, paskaityk dailės istoriją, įvairių meno teorijos vadovėlių ir pakaks, kam tas diplomas. Jis pats tokiu savamokslio keliu ėjo. O man atrodė, kad to negana, nes, manau, žinioms įtvirtinti reikia sistemos, reikia vertinimų, tam tikros drausmės, kad prisiverstum mokytis. Be to, studijos išmokė orientuotis kūrybos pasaulyje – atpažinti meno madas ir atskirti jas nuo universalių idėjų, prognozuoti, kaip kūrinys atlaikys laiko išbandymus.

Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aušra Martinkutė-Juodienė ir Mindaugas Juodis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Madingas tapybos darbas kuriamas vaikantis impulsyvaus „čia ir dabar“ veikiančio efekto, kuris daugeliui būtų atpažįstamas, patirtas ir akiai priimtinas. Mindaugas šiuo atžvilgiu visada buvo ir išliko senamadiškas. Prisimenu epizodą, kai į studiją atėjo garbi ponia, o vyras tuo metu buvo pasinėręs į savo „pilkąjį metalo ir grafito“ ciklą, kurį vėliau nupirko vienas kolekcininkas iš Jungtinių Valstijų. Taigi viešnia, matyt, išsigandusi tokios koloristikos, Mindaugo ir klausia: „Pone, ar jums viskas su sveikata gerai?“ – „Man tai labai gerai, o kaip jums?“ – „Kokie jūsų juodi paveikslai, kaip galite tokius tapyti, tikrai reikėtų susirūpinti...“ – „Ponia, bet ir jums reikėtų susirūpinti, jei čia vien tik juodą spalvą matote...“ Šis trumpas dialogas man priminė iš Daugpilio kilusio JAV tapytojo Marko Rothko idėjas ir likimą. Kai su Mindaugu nuvykome į šio dailininko muziejų Daugpilyje, aš pirmąsyk gyvenime nuo tapybos meno patyriau katarsį: žiūrėjau į tas „judančias“, nors iš pirmo žvilgsnio tarsi vientisas spalvas, atsisėdau ir pati nesupratau, kodėl ėmė skruostais ristis ašaros...

Mindaugo žingsniai nuo juvelyrikos iki tapybos, pavadinkime, tas meninis evoliucionavimas, neatsiejami nuo tam tikrų jo charakterio pokyčių. Kaip juvelyras, nors ir savamokslis, jis jautėsi erelis – nėra lygių; o jau pasirinkęs tapybą iš pradžių jaunatvišką maksimalizmą ir idėjų polėkį kiek pristabdė. Mačiau labai daug nepasitikėjimo savimi, kuris dažniausiai kildavo iš to, kad nebuvo baigęs Dailės akademijos. Įsidrąsinti prie drobių reikėjo ne vienų metų, kad, komercine kalba šnekant, šiandienis jo senamadiškumas taptų itin madingas, kad atsirastų figūratyvo filosofija ir techninis potėpio gylis. Į savo studiją kiekvieną rytą, nuo septintos, Mindaugas eina kaip į darbą ir daugiausia laiko praleidžia eksperimentuodamas: jis turi velnišką kantrybę – kūrinį gali perdaryti dešimtis kartų, kol pasieks tai, ko tikisi. Kitaip nei kai kurie dailininkai, neslepiantys kūrybinių duobių, prisipažįstantys išsisėmę, Mindaugas po kiekvienos parodos turi tiek idėjų, kad nėra tiek laiko ir tiek rankų fiziškai joms įgyvendinti.“ 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai