Nugaros traumą patyrusi Aistė Krušinskaitė ir skaudžiausiuose momentuose sugeba rasti, kuo pasidžiaugti

Aistė Krušinskaitė / Arcanos Feminos nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-08-15 10:28
Kiek save pamenu, visad norėjau vieną dieną apsigyventi prie jūros. Tiesa, įsivaizdavau, kad tai bus dar negreit – gal kai jau būsiu pensijoje. Taip išėjo, kad svajonę įgyvendinau anksčiau. Prieš kelis metus reabilitavausi Palangoje po stuburo traumos. Praleidau čia pusantrų metų ir dar labiau susižavėjau pajūriu. Smagu, kad viskas arti pasiekiama, nereikia ir automobilio. Pasiimu savo varytuvą ir nulekiu į parduotuvę, į darbą, tvarkau reikalus. Juokauju, kad ir pasas pajūryje nebūtinas – visi čia vieni kitus pažįsta.

Kai po reabilitacijos užsimaniau čia likti, supratau viena: „gerai, noriu ir gyvensiu, bet ką aš čia veiksiu?“ Verslai pajūryje – sezoniniai, be to, ne visur galiu dirbti. Dėl šios priežasties verslą sugalvojau pati: įkūriau aksesuarų dirbtuves. Tuo tarpu būstui atradau naujus „Apartamentus kopose“ Šventojoje, čia ir įsikūriau. Jie yra vos penkiasdešimt metrų nuo jūros. Terasoje girdžiu jūros ošimą. Kai nėra vėjo, net savo bute klausausi kaip bangos skalauja krantą.

Visai prie mano namų matosi kopos. Deja, kol kas savarankiškai negaliu jų pasiekti – nors prie jų veda tvarkingas keliukas, jis per daug užpustytas smėliu. Labai noriu imtis iniciatyvos, kad jį reguliariai nuvalytų. Juk būtų patogiau ne tik žmonėms su judėjimo negalia, bet ir dviratininkams, tėvams su kūdikių vėžimėliais. Tikiuosi, savivaldybė sutiks prisidėti. Greitu metu prisiruošiu ir surinksiu daugiau argumentų, kam tai būtų naudinga. Tiesa, netoliese Monciškėse yra neįgaliųjų poilsio zona – ten viskas puikiai pritaikyta, tad nėra taip, kad negaliu pasiekti jūros. Bet kartais norėtųsi spontaniškai palydėti saulę, pabūti kartu su jūra prieš einant miegoti.

Aistė Krušinskaitė / Arcanos Feminos nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Arcanos Feminos nuotr.

Galiu pajuokauti, kad mano gyvenime buvo du lūžiai. Vienas stuburo, o kitas… Ne, gal vadinkime tai atspirties tašku. Nors, tiesa, ir tai skamba komiškai – sunku su tuo mano vėžimėliu kur nors spirtis. Vis tik mano pasirodymas „Humoro klube“ būtent ir buvo atspirtis naujam gyvenimo etapui. Po traumos apie pusę metų daugiausiai stengiausi atsigauti. Tai nebuvo visiškai juodas periodas, nes iškart stengiausi viską priimti su humoru. Palatoje buvo daug juoko pro ašaras. Kai skauda ir negali pajudėti, juk negali visą laiką tik verkti ir gailėti savęs. Lankydavo nusiminę draugai ir šeimos nariai, stengiausi ir juos prajuokinti. Taip pamažu susirinko visa programa, kurią ir pristačiau „Humoro klube“. Tąsyk gavau labai daug netikėto dėmesio, jaučiausi tarsi įmesta atgal į gyvenimą. Internete patalpintas pasirodymo video įrašas tapo virusiniu, skambino žurnalistai, kalbino įvairūs renginių organizatoriai. Greitai nusprendžiau rengti pasirodymus tik kartą per metus, kad nenusibosčiau.

Šeimoje visada garsėjau savo humoro jausmu, pusseserė mane seniai įkalbinėjo pamėginti savo jėgas „Humoro klubo“ scenoje. Taip jau išėjo, kad spėjau sudalyvauti tik po traumos. Tokiu būdu mano dalyvavimas kartu įgavo ypatingą reikšmę. Mėginau pakeisti žmonių požiūrį į negalią. Norėjau parodyti, kad neįgalūs žmonės gali būti savarankiškais, moka pasijuokti iš savęs.

Tik praėjus kiek laiko supratau kaip svarbu yra tai, ką padariau. Nujaučiau, kad mano žinutė svarbi, bet neįsivaizdavau, kad paliesiu tiek daug žmonių. Po to pasirodymo gavau daugybę žinučių su padėkomis tiek iš neįgalių žmonių, tiek iš „sveikųjų“. Perskaičiau tiek daug gražių žodžių, o kartu ir daugybę kvietimų patarti, sudalyvauti, prisidėti. Džiaugiausi, kad turėjau tokią galimybę įkvėpti žmones. Visai neplanavau rengti daugiau pasirodymų ar užsiimti „kalbėtojos“ veikla, bet supratau, kad tai reikalinga. Atviras kalbėjimas keičia visuomenę, todėl kalbu ir toliau.

Aistė Krušinskaitė / Arcanos Feminos nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Arcanos Feminos nuotr.

Lietuvoje dar gerokai trūksta prieinamumo žmonėms su judėjimo negalia. Labiausiai erzina, kai iš niekur išdygsta vienas absoliučiai niekam nereikalingas laiptukas. Palangoje tokių vietų labai daug – atrodo, lyg tie laiptukai specialiai sugalvoti. Net ir žmonės be negalios gali netyčia užkliūti ir dantis išsikalti. Suprantu, kad kol kas retas galvoja apie tokius dalykus, trūksta informacijos. Vis tik apmaudu. Tarkim, norėjau apvažiuoti parduotuvėles, pasiūlyti savo aksesuarus, bet vos į kelias galėjau savarankiškai patekti. Žodžiu, Basanavičiaus gatvei yra kur pasitempti šiuo klausimu. Suprantu, kad yra brangu rekonstruoti, jei tai yra dideli laiptai, bet pagalvoti apie tai naujai kuriantis, arba pataisyti vieną laiptelį tikrai nesudėtinga.

Vis tik manau, kad labiausiai esamą situaciją pakeis viešumas ir edukacija, o ne įstatymai. Įstatymai dažnai komiškai apeinami. Tarkim, padaromi tokie statūs pandusai... Na, jei ir neturėjai judėjimo negalios, tokiu nusileidęs jau tikrai turėsi!

Juokingiausia buvo Klaipėdos ligoninėje. Atvykau suplanuotu laiku, lijo lietus, žiema, šalta, o aš ratais važinėjau, ieškojau kaip man įeiti. Galų gale užkėlė mane, įveikiau vieną laiptą prie pagrindinio įėjimo. Tačiau įvažiavus į vidų – vėl vieni laiptai. Net prie informacijos negalėjau privažiuoti. Pradėjau mojuot kioskelio pardavėjai, kurios dėmesį dar galėjau patraukti nešaukdama ant visos ligoninės: „kaip man čia patekti?!“ Ji mostelėjo – „pro kiemą važiuokit, per priimamąjį“. Na gerai, grįžtu atgal į lauką, sukuosi į kiemą. Šiaip ne taip laviruoju siauru šaligatviu, kad tik nenuvirsčiau. Privažiavau kitą korpusą, o ten – status, apsnigęs, plytelėm išklotas pandusas. Keli žmonės siūlėsi padėti, bet aš jiems atsakiau: „Gal ne, ačiū, nes visi trys mes čia užsimušim.“ Galų gale įvažiavau per automobilių aikštelės garažą. Sušalusi ir pusvalandį pavėlavusi savo „užsirašymui“... Tai jeigu tokia situacija yra ligoninėje, ko norėti iš verslininkų?

Tas pats buvo Kauno darbo biržoje. Atvažiavau dėl savo darbo vietos steigimo, bet negalėjau patekti – vėl vieni laiptai. Galų gale mane nukreipė į kitą pastatą, kuris buvo prieinamas, ir pati darbuotoja – pavadinkim ją Ilona – atėjo su manimi pasikalbėti. Šnekam, sėdim kabinete su keliomis kitomis darbuotojomis. Ilona man ir sako: „žinokit, iš pradžių privaloma praeiti verslumo kursus, tik tada jau toliau kalbėsime.“ Aš jai sakau, kad jau turiu daug žinių, galiu internete plačiau pasidomėti, nereikia man tų formalių kursų. Ji vis tiek savo – ne, būtina ir viskas, toks formalus reikalavimas. Tik staiga kita darbuotoja neiškentusi įsiterpia: „Ar jūs rimtai čia? Tie mūsų kursai ketvirtame aukšte ir mes net lifto neturim, kaip ji nueis – gal jūs pati užnešit?“ Pamąsčiusi Ilona staiga persimainė: „Žinot, bet jūs gi sakėt jau turit žinių, be to, galite pasidomėti pati – tai gal nereikia jums tų kursų...“ Ir tai vyksta darbo biržoje, kur kaip tik turėtų padėti integruotis į rinką.

Aistė Krušinskaitė / Arcanos Feminos nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Arcanos Feminos nuotr.

Kai pradėjau judėti su vėžimėliu, norėjau pasirodyti kuo labiau savarankiška. Net kiek erzino, kad visi primygtinai siūlo padėti. Paskui supratau, kad atstumti pagalbą yra savanaudiška. Jei aš atstumsiu, gal kitą syk tas žmogus nepasisiūlys kitam, kuriam tikrai reikės padėti.

Aišku, pavyzdžiui, įsidėti vėžimėlį į savo automobilį man pačiai yra tiesiog lengviau. Mano draugai juokauja: „kaip mes atrodom, kai tu lankstai vėžimėlį, o mes šalia stovim sudėję rankas.“ Bet taip tiesiog paprasčiau. Kol paaiškinčiau, kaip ką ištraukt ir surinkti, užtruktų daug laiko.

Vis tik aš išmokau džiaugtis net ir kartais įkyriai siūloma pagalba, nes taip yra geriau, negu nieko. Kartais būna nejaukių situacijų, bet viskas kyla iš nežinojimo. Kuo daugiau esam matomi, tuo daugiau žmonės supranta, kad galima su mumis bendrauti natūraliai. Nebūtina vos pamačius neįgalų asmenį nustatyt liūdno veido ar atvirkščiai, dirbtinės šypsenos. Galiausiai, jei kyla klausimų, visada geriausia pasiteirauti: „kaip man elgtis?“

Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.

Žmonės.lt