„Normkoras“ – beveidė apranga su pliuso ženklu

Phoebe Philo / Vida Press nuotr.
Phoebe Philo / Vida Press nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
2017-10-22 09:36
AA

Yra toks terminas „normcore“, į mados žodyną įtrauktas prieš ketvertą metų. Jis taikomas nepretenzingai, beveidei aprangai, bet taikomas su pliuso ženklu. Kai „normkorui“ buvo duota žalia šviesa, mados ekspertai iš jo šaipėsi ir prognozavo greitą baigtį. Bet ta baigtis kažkaip neateina. Nors kai įsižiebė Alessandro Michele žvaigždė, kukliems drabužiams lyg ir neturėjo likti vietos po saule.

Anksčiau ar vėliaunormkoras“ turėjo atsirasti, nes mada tapo neadekvati meto aktualijoms, prisikaupė kitos „kritinės masės“. Stilių ir tendencijų pasiutpolkė, dizainerių konkuravimas, noras paversti moterį įvaizdžiu ar personažu, uždėti jai vainikėlį ar apauti ją krištolo kurpaitėmis galiausiai sulaukė atkirčio: ačiū, nereikia. Be to, madai įprasti tempai susidūrė su visuotiniu pasaulio noru tuos tempus keisti: lėtu gyvenimo būdu, lėtu maistu, Slow TV, ilgaamžiais drabužiais.

Anna Dello Russo / Vida Press nuotr.

Pagalių į mados ratus kišo ir downshifting’as, „apsukų mažinimas“, kurio šalininkai mėgino atsiriboti nuo vartotojiškos visuomenės, stiliaus vaikymąsi laikė bereikalingu stresu.

Kliūčių mados kelyje tebėra daug. Žmonės, susirūpinę planetos išsaugojimu, stengiasi pirkti kuo mažiau ir net neieško ekologijos puoselėtojos Stellos McCartney švarkų ir batų, kurių netikra oda atrodo visai kaip tikra. Auga individualistų karta, kuri šiaušiasi prieš visus, kas mėgina jai diktuoti sąlygas; prieš madą – taip pat. O tie, kurie nesišiaušia, žino, kad dabar nemadinga išlaidauti. Išvis šiandien būtų sunku rasti šauniojo ketverto iš serialo „Seksas ir miestas“ analogų. Na, nebent Anna Dello Russo galėtų prie jų prisišlieti, bet keisti drabužius keliskart per dieną – jos darbas. Kita vertus, ji – italė, o „normkoras“ gimė Niujorke, kaip tik ten, kur siautėjo filmo šopoholikės.

Anna Dello Russo / Vida Press nuotr.

Šiai tendencijai išvis nereiktų ieškoti pateisinimų. Ji buvo visada. Daugumai žmonių drabužis yra tik drabužis, kuris geras tada, kai jis patogus, nedaro gėdos, nekelia problemų. Mokytojos galvoja apie rūbus, kurie būtų adekvatūs jų profesijai. Medikės nesilygiuoja į arabes ir neslepia po chalatais versačių. Verslo moterys vilki gerus kostiumus, bet retai kada pasiduoda mados fantazijoms – tarkim, kelnėms su raukiniais ar tokio platumo pečiams, kad į gretimą kėdę niekas nerizikuotų sėsti...

„Normkoras“ skirtas tiems, kurie mėgsta komfortą. Jis anaiptol nereiškia, kad žmogus turi pirkti vien pigius drabužius ar vengti „Gucci“ šlepečių.

Taigi „normkoras“ skirtas tiems, kurie mėgsta komfortą. Jis anaiptol nereiškia, kad žmogus turi pirkti vien pigius drabužius ar vengti „Gucci“ šlepečių. Sako, Baracko Obamos drabužinėje kabėjo dešimtys vienodų kostiumų; juos prezidentas motyvavo tuo, kad būtų per daug sudėtinga kas rytą svarstyti: „Ką čia apsivilkus?“, nes reikia susitelkti į svarbesnius dalykus. Aišku, dauguma „normkoro“ gerbėjų nėra pakilę į tokį lygį, kad galėtų mokėti didelius pinigus už dešimt švarkų ir kelnių, kurie nė kiek nesiskiria. Bet prezidento pavyzdys rodo ir kitą dalyką – taip vilkėti gali tik sėkmės lydimas žmogus, atsikratęs bet kokių kompleksų ir nepaisantis, kad kas nors pagalvos: tas skrudžas Obama turi tik vieną kostiumą.

Barackas Obama su dukra Malia / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

„Normkoras“ šifruojamas paprastai: „Man dzin, ką vilkiu.“ Bet juk tikrai nėra daug žmonių, kurie visiškai negalvotų apie išvaizdą ir pirktų pirmą pasitaikiusį rūbą. Todėl šiai antimadai sugalvota daug motyvacijų. Vieni tiki, kad stiliaus sąvoka įgavo naują prasmę: „Esi stilingas, nes tau nerūpi stilius, gali atrodyti kaip minios žmogus: išskirtinis esi tu pats, o drabužiai nieko nekeičia.“ Kiti mano, kad etiketės, snobizmas yra gūdi praeitis, o šiandien pakanka vilkėti drabužį, kuris tau netrukdo. Tretiems „normkoras“ atrodo it koks aukštesnis sąmonės laiptas, nes jo atstovai moka taupyti ir mėgautis paprastais daiktais, nestokoja autoironijos, nebijo atrodyti juokingi ar senamadiški. Ketvirti ieško filosofinių poteksčių: neva pasaulis dabar duoda tiek galimybių, kad drabužiai atsiduria sąrašo gale, o gal ir išvis į jį nepatenka.

Pats „normkoras“ irgi duoda daug galimybių. Ypač kai mada apsimetė suprantanti, kad žmogui sveika kartais iškristi iš konteksto, o didieji mados namai įsileido džinsus, treningus, teniso marškinėlius. Todėl šiandien atsainų požiūrį į drabužius kiekvienas gali vertinti savaip. Kai kam jis siejasi su „Jil Sander“ minimalizmu, kai kam – su sportiniais „Vetements“. O kai kam – su „H&M“, nes ta parduotuvė arti namų ir neatima daug laiko. Šis stilius – labai demokratiškas. Jis net turi fauxcore’o atmainą – tai labai brangi apranga, kuri niekuo nesiskiria nuo drabužių iš greitosios mados parduotuvių. Kas tokią perka? Tie, kurie vengia aplinkinių dėmesio, bet nori žinoti, kad vilki kokybiškus daiktus.

Dar vienas iš „normkoro“ apibūdinimų – įdomių žmonių nuobodi apranga. Ar kas nors pasakytų, ką dėvi Angelina Jolie? Nebent prisimintų, kad tai – kažkokie juodi ir pilki neaiškios kilmės drabužiai. O ką šiokiadieniais nešioja kitos ekrano ar scenos žvaigždės? Aišku, jei Rihanna, Rita Ora ir Gwen Stefani atrodytų blankiai, niekas nepirktų jų leiblų. Tačiau ką rengiasi tos, kurios savo vardu neprekiauja? Tyla.

Mintį, kad įsimenanti išvaizda – trumpiausias kelias į sėkmę, formuoja ne žvaigždės, o mados žurnalų redaktorės, stilistės, tinklaraštininkės. Bet jų honorarai priklauso nuo to, kaip gerai mada bus reklamuojama. O didysis dienos herojus Demna Gvasalia („Vetements“ ir „Balenciaga“) skustą galvą slepia po beisbolo kepure ir vilki džinsus su teniso marškinėliais. Alexanderis Wangas tą patį komplektą paįvairina pridėdamas juodą megztinį...

VETEMENTS, 2016–2017 m. ruduo-žiema / Vida Press nuotr.

„Normkoro“ stilius neturi vieno pavidalo. Jį lengva įsisavinti moterims, kurios ilgą laiką domėjosi mados rekomendacijomis ir taip suformavo savo spintą, kad užsimerkusios gali traukti iš jos palaidinę, sijoną, švarką ir ta trijulė atrodys nepriekaištingai. Mados naujokams, nesukaupusiems tokios patirties, paprasčiau orientuotis į tam tikrus androgininių drabužių tipus, senaties termino neturinčią klasiką, minimalizmą: kostiumus, džemperius, marškinius; taip pat – į vienspalvius audinius, konservatyvų tvidą. O jei amžiaus kategorija to tvido nė iš tolo nepripažįsta, atsiveria erdvė sportbačiams, teniso marškinėliams, bluzonams, eklektiškai drabužių samplaikai...

Naujausia antimados atmaina – „gorpkoras“: jo pirmas skiemuo paimtas iš „Good Old Raisins and Peanuts“ – sausojo riešutų ir razinų davinio, kurio į žygius įsideda alpinistai. Taigi kalbama apie išvykoms skirtų drabužių pritaikymą miesto aplinkai, apie pūkines striukes ir liemenes, languotus marškinius, laisvas sportinio stiliaus kelnes, kuprines, storas kojines...

„Normcoro“ stilius / Vida Press nuotr.

Kiekviena diktatūra sulaukia pasipriešinimo. O mūsų gyvenimas – nesibaigianti prievarta: turi valytis dantis, skubėti į darbą, įrodinėti savo vertę, konkuruoti su kolegomis, eiti priekyje, o ne vilktis iš paskos, tobulėti, visur spėti... Todėl ir kuriamos iliuzijos, kad galima šiek tiek atsipūsti, ignoruoti visuomenės standartus ir pagyventi sau.

Dizainerių esminis garderobas (26 nuotr.)
+20

Pradžia

Žodį „normkoras“ sugalvojo amerikiečių agentūra „K-Hole“, tyrinėjusi jaunimo stilių – laisvą nuo visko, įskaitant mados vaikymąsi. Tas žodis atsirado sujungus tarptautinį „normal“ ir anglišką „hardcore“, reiškiantį intensyvų kokio nors reiškinio vyksmą.

Be vaizduotės

Didžiausias „normkoro“ adeptas (nors gal ir pats to nenujautė) buvo milijardierius Steve’as Jobsas. Vyras kone visą gyvenimą dėvėjo džinsus, kokius nors juodus golfus ar palaidines ir sportbačius. Net Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejuje jis įamžintas su ta uniforma.

Steve'as Jobsas / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.