„Normali“ profesija? Nenoriu! (II)

Karolina Taraškevič / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
AA

Net pasauliui vis labiau liberalėjant, moteris ir karjera iki pat šių dienų yra nemažai diskusijų keliantis klausimas. Kalbėti galima daug, tačiau aišku, kad XXI amžius – moterų aukso amžius: nieko nebestebina, kad jos tampa tiek įmonių vadovėmis, tiek valstybių prezidentėmis. Šios jaunos moterys – puikūs pavyzdžiai, kaip nesivadovauti stereotipais ir daryti tai, ką liepia širdis.

Karolina Taraškevič-Bethel

Ji – „Carolina Make-Up“ makiažo studijos įkūrėja, Lietuvos grožio profesionalų asociacijos prezidentė, profesionali makiažo meistrė ir įvaizdžio dizainerė. Karolina ne iš tų, kurios plaukia pasroviui. Vos aštuoniolikos metų baigusi vizažo kursus, o dvidešimt dvejų jau įkūrusi pirmąją makiažo studiją Lietuvoje ir surengusi pirmuosius grupinius makiažo kursus, šiandien ji džiaugiasi galimybe užsiimti įvairiapusiška veikla, o kas yra rutina, net nelabai žino. Kaip tikina Karolina, niekas jai gyvenime nebuvo paduota ant auksinio padėklo, viską teko išmokti pasiimti pačiai – ne tik be finansinės paramos, bet ir be moralinio palaikymo.

Darbuotoja iš jos buvo nekokia, mat, negalėdama nustygti vienoje vietoje, užrakinusi ledainę ji valandų valandas pravaikščiodavo senamiestyje.

Kiekviena Karolinos diena prasideda ir baigiasi skirtingai. Vieną dieną ji gali nubusti Majamyje ir didžiąją jos dalį praleisti prie kompiuterio, mėgindama suspėti su Lietuvos laiku; kitą dieną – dirbti pagal užsakymą su nuotaka kurioje nors Pietų Europos pilyje ir rūpintis jos nepriekaištinga išvaizda visą dieną. Visa tai pasiekti pavyko tik dėl didelio ryžto ir suvokimo, kad dirbti kitiems pagal tam tikras taisykles jai nepavyks, nes paprasčiausiai jos ne toks charakteris. Tiesa, sykį mėgino dirbti pagal darbo sutartį – pardavinėti senamiestyje ledus: tai buvo pirmasis darbas, tačiau darbuotoja iš jos buvo nekokia, mat, negalėdama nustygti vienoje vietoje, užrakinusi ledainę ji valandų valandas pravaikščiodavo senamiestyje.

Karolina sako nuo pat mažų dienų jautusi, kad yra artima menams ir gyvenimą sies būtent su jais. Kadangi mama daug dirbo, beveik visas vaikystės dienas leido su močiute, o ši buvo talentinga siuvėja – iš jos Karolina išmoko siūti, megzti, nerti. Visa tai jai taip patiko, kad kartodavo, jog užaugusi bus drabužių dizainerė. Be to, labai mėgo piešti. Piešė ne tik drabužių modelius, bet ir moterų veidus. Iš to atsirado ir potraukis daryti makiažą, išaugęs į nesibaigiančią meilę puoselėti moters grožį, kurti įvaizdį (beje, kad galėtų profesionaliai tuo užsiimti, baigė įvaizdžio kūrimo kursą vienoje tarptautinių įvaizdžio kūrimo mokyklų). Iš to išaugo nemenkas verslas, šiuo metu suteikiantis galimybę leisti sau gyventi laisvai, keliauti, išmėginti naujas veiklas, nebūti prisirišusiai prie vienos vietos.

Psichologijos studijas baigusi Karolina prasitaria, kad po mokyklos visgi paklausė vizažistės karjerai nepritariančių tėvų ir pasirinko „normalias“, visiems priimtinas studijas, bet tai jos vis tiek nesulaikė nuo svajonės tapti profesionalia makiažo meistre. „Tada man buvo tik dvidešimt vieni, buvau jauna, nepatyrusi, o ir patarimų, kaip geriau elgtis, kaip tvarkytis su verslu, deja, nesulaukiau. Teko kelią nusitiesti ir viską susikurti pačiai. Iš makiažo uždirbtus pinigus investuodavau į studiją (ją, beje, iš pradžių nuomojausi su viena dizainere), kol pamažu kambarėlis su vienu dideliu veidrodžiu tapo panašus į erdvę, kurioje galima organizuoti grupinius mokymus.“

Karolina Taraškevič / Asmeninio albumo nuotr.

Atidaryti makiažo studiją Lietuvoje tuo metu buvo išties rizikinga, nes tokių salonų dar nebuvo, pramintų kelių ar žmonių, kurie galėtų pasidalyti patirtimi, – irgi. Tačiau Karolina niekada neabejojo savo jėgomis: „Aš nebijojau, į studijos įkūrimą žiūrėjau laisvai – žinojau, kad galų gale man pavyks, ir susitelkiau ne į tai, kad sunku, o į tai, kokius žingsnius turiu žengti, kad dar labiau priartėčiau prie savo tikslo.“

Kalbėdama apie neišsenkančią motyvaciją Karolina pasidalija, kad svarbiausia yra tikėti savo jėgomis ir neleisti, kad kiti žmonės įteigtų negatyvią nuomonę, nes kas geriau gali žinoti, ar mums kas nors pavyks, jei ne mes patys?

Paklausta, kaip dabar į jos karjerą reaguoja tie, kurie iš pradžių nepalaikė, Karolina juokdamasi prasitaria, kad ir dabar palaikančių nėra daug. „Kai tėvai straipsnius pradėjo matyti žurnaluose, vis dažniau pasakydavo, kad gal ir visai nebloga ta tavo profesija.“ Tačiau kalbėdama apie aplinkinių požiūrį į vizažistą kaipmat surimtėja, nes, anot jos, šis darbas Lietuvoje yra ypač nuvertintas: „Prisipažinsiu, kartais sėdint tarp kokių nors įtakingų, rimtus darbus dirbančių žmonių man būna net gėda pasakyti, kad esu vizažistė.“ Daugelio požiūris į šią profesiją labai neigiamas: atrodo, kad vizažistais tampa tie, kuriems neužteko proto baigti mokslus ir susirasti darbą, dėl to jie nusprendė tiesiog imti ir dažyti žmones. Iš tikrųjų tai nėra „tiesiog imti ir dažyti“ – tai yra kur kas daugiau atsakomybės, psichologinių žinių reikalaujantis darbas, nei kam nors gali atrodyti. Kiekviena klientė ateina su savo kompleksais, problemomis, lūkesčiais, o vizažistas turi visa tai pamatyti, kartais net neklausdamas.

Karolina įsitikinusi, kad makiažas gali žymiai kilstelti žmogaus savivertę, pasitikėjimą savimi, nedrąsią mielą merginą paversti įspūdinga savimi pasitikinčia dama ir, atvirkščiai, griežtus bruožus sušvelninti. Tik visa tai reikia padaryti neperžengiant ribų – žmogus neturi jaustis tarsi su kauke: „Pagal šabloną gali padažyti kiekvienas makiažo meistras, o geras meistras makiažą turi pritaikyti pagal žmogų, jo stilių, charakterį.“

Trisdešimtąjį gimtadienį atšventusi Karolina dėl ateities nusiteikusi žaismingai: karjeros plano neturi ir jo rašytis ant popieriaus lapo nežada, mat tikisi, kad ir toliau gyvenimas tekės ne viena vaga, bus įdomus, nenuspėjamas ir jaudinantis. Svarbiausia tik būti laimingai. Puse lūpų prasitaria, kad yra minčių ir perkelti verslą į Jungtines Amerikos Valstijas, kur ji visada svajojo gyventi.

Skaitykite daugiau