Šis interviu publikuotas viename pirmųjų žurnalo „Legendos“ numerių – 2010-ųjų pavasarį. Per vėlesnius trylika metų dar daug visko nutiko: aktorė palaidojo mamą, vietoj dviejų anūkų dabar džiugina keturi, (vienas jų – Jokūbas – per tą laiką netgi atšoko vestuves), galų gale rugsėjo pradžioje su trenksmu atšvęstas 75-erių metų jubiliejus.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
Legendinis grožis. Legendinis balsas. Legendiniai vaidmenys. Net nežinau, kaip dar pristatyti aktorę Vaivą MAINELYTĘ. Gal kaip legendinę Jurgą iš „Velnio nuotakos“ ar Mildą iš filmo „Vasara baigiasi rudenį“? Gal kaip... Per daug banalu. Šimtus kartų žurnalistų jau vartoti apibūdinimai... Viena žinau: Lietuvos kine ryškesnės už ją aktorės iki šiol nebuvo ir nėra.
Apie ramią dabartį ir pastaraisiais metais gyvenimą apsunkinusias ligas sutariame nesikalbėti. Aktorei visai nereikia, kad jos gailėtų, užjaustų... Niekada to nemėgo. Kaip ir temų apie asmeninį gyvenimą. Užtat mielai sutinka leistis į legendinius kino laikus. Vos juntamą liūdesį pamažu keičia nuoširdus kvatojimas. O šį – kaskart iš naujo išgyvenamas skausmas...
Seniai bebuvo toks pokalbis – be skubos ir kasdienio šurmulio. Be žvilgčiojimo į laikrodį ir nerimstančio telefono tildymo. Ši moteris pasiekė tiek, kad gali sau leisti mėgautis gyvenimu ir prisiminimais.
Esate turbūt ryškiausia lietuviško kino žvaigždė. Gatvėje paklausk, kiekvienas pasakys, kas yra Mainelytė. Gal žinote paslaptį, ko reikia, kad tave prisimintų ir mylėtų net kelis dešimtmečius?
Širdies! Jeigu gyva širdis plaka tuo metu, kai tave filmuoja, plaks ir per storiausius kino bei televizoriaus ekranus. Taip, tais laikais žiūrovas nebuvo išlepintas, bet sujaudinti jį lygiai taip pat buvo sunku. Veikė ir tebeveikia vienintelis dalykas – nuoširdumas. Kartais užtenka tik vieno vaidmens, kad žmonės tave prisimintų. O man Dievulis davė dar ir daugybę gerų, įsimintinų vaidmenų.
Bet juk ne visada meilės ar neapykantos etapai sutampa ir ekrane, ir gyvenime. Ką daryti, jeigu tuo metu nemyli, o turi vaidinti jausmingiausią sceną?
Matote, tai jau kūrybos užkulisiai: kiekvienas aktorius turi savo jausmų gaminimo virtuvėlę. Man tuo metu daugiausia teko vaidinti mylimąsias. Gyvenime taip pat jau ir ištekėjusi buvau, ir mylėjusi, patyrusi nuoskaudų, netekčių... Visa tai manyje liko. Tokia jau aktoriaus profesijos specifika, kad vaidindamas turi ištrauki iš savęs tą patirtį. Bučiuoji kolegą aktorių, o galvoji apie buvusį ar esamą savo mylimąjį... Be to, tuo metu, kai vaidini jausmingesnes scenas, stengiesi ir su partneriu dažniau pabūti, pasišnekėti, eiti kartu pietauti tarp filmavimų... Natūralu, kad daugiau bendraujant atsiranda šilti jausmai. O kai pažįsti žmogų, žinai, kokią knopkę paspausti, kad prieš kameras išprovokuotum nuoširdžiai elgtis, natūraliai vaidinti. Taip, tai – šiek tiek egoistiška, bet jeigu partneris – geras aktorius, tau nieko net daryti nereikia: tik atsakyk tuo pačiu jausmu, ir kamera viską užfiksuos. Turiu pasakyti, geri man partneriai pasitaikė...
Įsivaizduoju, kad filmus, kuriuose vaidinote, turėtumėte matyti visai kitaip nei paprastas žiūrovas.
Žiūrėdama juos matau viską, kas vyko anapus. Šitiek metų praėjo, o aš net kvapus atsimenu! Neseniai Lietuvos televizija rodė filmą „Vasara baigiasi rudenį“. Atsimenu, kaip kvepėjo kambarys, kuriame filmavomės. Kaip Valentinas (aktorius Valentinas Masalskis – red. past.) bėgdavo grybauti per pertraukas tarp filmavimų. Kaip aš kepdavau ir virdavau mums tuos grybus. Krosnis toje sodyboje buvo nuostabi...
Arba užsimerkiu ir matau „Velnio nuotakos“ malūną... Natūrą – vietą, kur filmuos, rinko žiemą. Rado gražią prie Aukštadvario, Strėvos apylinkėse. Atvažiavome dirbti pavasarį, o ten viskas ištižę, nei kelio, nei takelio. Bet ar čia problema? Per pusdienį nutiesė tokį kelią, kad net pilnutėliai autobusai į salytę įvažiuoti galėjo.
Aktorės drovėdavosi scenų, kur reikėdavo apsinuoginti. Režisieriai drovėdavosi į apsinuoginusias aktores žiūrėti. Operatoriai drovėdavosi filmuoti... Tokia drovinga scena ir išeidavo...
Prisimenu, Gedimino Girdvainio vos nepaskandino, kai buvo filmuojama scena, kaip jo herojų Pinčiuką nardina po vandeniu ir tikrina, velnias ar ne. Operatorius labai taupė „Kodak“ juostą ir paprašė, kad būtų tik du dubliai. Panardino, nufilmavo, o „stop“, matyt, niekas ir nepasakė. Girdvainis po vandeniu taip ir liko. Pirmoji jo gelbėti, atrišti nuo stulpo puolė Regina Varnaitė – ta scena net filme yra. Girdvainis vos gyvas iššoko iš vandens šaukdamas: „Aš gi paskęsti galėjau!“
Ta vasara buvau šilta, bet labai lietinga. Ežero vanduo taip ir neįšilo. Užtat ir tos gražiosios mano maudynės tarp lelijų labai susivėlino. Laukėme laukėme, kol sušils, žiūrime, jau ir vasara prie pabaigos, medžiai tuoj geltonuos ir svarbiausia – lelijos visai žydėti baigia. Teko net iš aplinkinių ežerų likusias surinkti, į vieną suvežti. Vanduo – šaltutėlis. Aišku, po tų maudynių iškart susirgau. Man net gydytoją į filmavimo aikštelę atvežė, kad suleistų kažkokių stebuklingų karštų injekcijų. Pamenu, po filmavimų leidau sau malonią kelionę į Krymą – atsigauti, pasigydyti.
Girdėjau, kad kadaise rusų statytas pirmasis siaubo filmas „Baubas“ pelnė prastą šlovę: vieni kūrybinės grupės nariai greitai mirė, kitų gyvenimai irgi nenusisekė. Mūsų „Velnio nuotaka“ – kad ir miuziklas, su mistika, burtais ir velniais susijęs nė kiek ne mažiau. Ar jums šis vaidmuo neatnešė kokių nelaimių? Juo labiau kad už viską gyvenime turi sumokėti: už didelę šlovę ir sėkmę dažnai pareikalaujama nemažos aukos...
Jeigu taip galvotum... ko gero, iš tiesų buvo tuo metu didelių netekčių, nesėkmių... ne kartą stovėjau prie ribos: arba išsikapanosiu, arba... Aš niekada nesiejau šitų dalykų, bet dabar, kai pasakėte... velniai, burtai, aš gi ten guliu numirusi... tiesa, ne karste – į karstą nė už ką nebūčiau gulusi... Bet iš tikrųjų paskui patyriau ir baisų gaisrą, ir skendau... Pati dažnai pagalvoju, kad viskas gyvenime susiję – atsitiktinumų nebūna. Iš tiesų po „Velnio nuotakos“ labai greitai iškeliavo aktoriai Bronius Babkauskas, Vasilijus Simčičius, antrasis režisierius Darius Čepulionis... Lyg ir šiek tiek mistiška... lyg ir suvoki: toks gyvenimas... Atrodo, dar tik ruošiesi, lauki to pagrindinio vaidmens, į kurį visą save sudėsi... o apsižiūri, kad jau viskas baigiasi... Istorija ir prisiminimai telikę.
Seniau vaidybinį filmą sukdavo ne mėnesį ir ne du. Kaip palikdavote šeimynykščius taip ilgai vienus?
Ilgiau nei dešimčiai dienų stengdavausi neišvažiuoti. Nebent filmavimai vykdavo užsienyje, kur tekdavo būti tiek, kad pabaigtum darbą. Bet jeigu dirbdavau Lietuvoje, būtinai kas dešimt dienų grįždavau namo, susitvarkydavau, pasirūpindavau namiškiais, prikraudavau šaldytuvą kitoms dešimčiai dienų ir vėl išvažiuodavau. Dėl dukrytės Dovilės jausdavausi rami, nes ji būdavo pas senelius – mano tėvus. O buvę vyrai, gavę mano receptų ir nurodymų, tapo puikiais kulinarais (šypsosi).
Prisimenu, kaip filmuodamiesi juostoje „Vasara baigiasi rudenį“ sodyboje ties Alytumi beveik visą vasarą su kolegomis ir pragyvenome. Išvažiuodavau tik trumpam: namo arba nusifilmuoti kitoje juostoje – detektyviniame filme „Lošimas be kozirių“. O kai filmavausi „Anglų valse“, su Gražina Balandyte skraidėme į Gruziją, kur „Gruziafilm“ kūrė juostą „Ne visos kometos gęsta“. Pamenu, gaunu telegramą iš Lietuvos: „Vaiva, grįžk greičiau, nebeturime ką filmuoti. Laukiame tavęs.“ O ten darbai irgi stringa... Bet koks malonumas buvo: Batumyje, prie Juodosios jūros, šilta... Mano Dovilę, kurią irgi kartu nusivežiau, visi tik popina... mus su Gražina režisierius tai pietauti, tai vakarieniauti kviečia... Oi, kaip tų kraštų vyrai moka būti džentelmenai! Su Gražina ten tikromis moterimis pasijutome.
Kada nors gavote pasiūlymą: likite pas mus?
Filmas – momentinis, vienkartinis dalykas: nusifilmavai, ir baigta. O ką daryti paskui? Dirbti teatre? Be kalbos? Svetimame mieste? Dieve, o kaip aš palikčiau savo vaiką, tėvus? Turbūt todėl, kad man tokia mintis niekada į galvą nebuvo atėjusi, niekas ir nesiūlė likti.
Bet tolimame krašte labai lengva užkibti ant malonaus dėmesio kabliuko, gal net įsimylėti ir likti...
Tai jau nuo charakterio priklauso. Tiesiog neleisdavau, kad santykiai iš draugiškų peraugtų į ką nors daugiau.
Jums nelengva apsukti galvą?
Ir dar kaip nelengva! Aš gana racionali ir labai gerai permatau žmones. Be to, ir tikslo kur nors likti nebuvo. Lietuvoje turėjau kur kas daugiau: namus, darbą, šeimą...
Filmavimo aikštelėje žmonės įvairiai atsiskleidžia: jūs tapdavote visais besirūpinančia mama ar, atvirkščiai – gražuole, laukiančia, kad kavą į lovą paduotų?
Dievulis mane apsaugojo: niekada nebuvau pasikėlusi, nesijaučiau primadona ar sužvaigždėjusi. Suvokiau, kad žinomumas ar garsumas – tokie laikini, kad tuo tikrai nėra ko didžiuotis. Tiesa, sužvaigždėjusiam, kaprizingam visur lengviau būdavo: su juo skaitydavosi, prie jo taikydavosi. Bet man pavyko išlaviruoti tarp princesės ir visais besirūpinančios mamos vaidmenų. Savo elgesiu leidau suprasti, kad esu punktuali ir iš kitų noriu to paties. Tiesą sakant, tiek dirbdavome, tiek visas jausmų stygas per filmavimus ištampydavome, kad nebelikdavo jėgų jokių princesių vaidinti. Be to, reikalauti liuksų ar superliuksų tada net mados nebuvo: gauni vienutę, dienpinigių ir gyveni kaip visi. Iš pradžių, kol yra pinigų, su kolegomis eini vakarieniauti į kavines, restoranėlius. O po kelių dienų ir konservai kuo puikiausiai sueina...
Su kolegomis vyrais niekada neapgyvendindavo?
Taigi tarybiniai laikai buvo: jeigu pase kaip žmona nesi įrašyta, bendro kambario tikrai negausi! Bandydavo kolegos kokią meilužę parsivesti... visko būdavo... bet sunkiai sekdavosi...
Man dažnai tekdavo „vyriškuose“ filmuose vaidinti. Aišku, kai būdavau viena tarp būrio vyrų, būtinai stengdavosi palepinti. Ką čia slėpti! Vakarienes ruošdavo, apšokinėdavo... Vakarienei konservai – šventas reikalas! Gal dėl to, kad tėvai vaikystėje man jų nepirkdavo, paskui mėgaudavausi lyg kokiais delikatesais. Mmm... kilkės arba menkės pomidorų padaže... „Turisto pusryčiai“... skanumėlis! Vyrai gerdavo vodočką, o man nupirkdavo balto vyno.
Mergaitė timptelėjo mamai už rankovės: „Čia gi artistė!“ „Šita boba?!“ – nusistebėjo moteris. Patikėkite, grįžusi namo mečiau terbas ir pasakiau, kad gyvenime daugiau netampysiu!
Į atmintį įstrigo viena istorija: Prahoje „Mosfilmas“ filmavo juostą „Frontas priešo užnugaryje“. Jau seniai dirbome, bet dar nė karto kadre nebuvome susitikę su ten pat dirbančiu garsiu rusų aktoriumi Viačeslavu Tichonovu. Vieną vakarą skambina man į viešbučio numerį režisierius: „Viačeslavas Vasiljevičius labai norėtų su jumis pasimatyti, susipažinti.“ O aš ką tik makiažą nusivaliusi, išsimaudžiusi... „Labai labai nori susitikti...“ – neatlyžta režisierius. Na, kaip gali atsakyti? Užsitempiu drabužius, pasidažau bent truputį, ateinu į jo liuksą ir matau: Tichonovas padaręs sumuštinukų su ikrais, karpo degtukus ir smaigsto į užkandžius vietoj pagaliukų. „Juk Pabaltijo aktorė į svečius ateina!.. Norėjau deramai priimti“, – šypsosi man žvaigždė. Ir tada aš supratau: geriau septyniolika akimirkų su Štirlicu negu visą gyvenimą su savo vyru (kvatoja).
Lietuvių aktorės – gražios ir gabios, bet plačiosios Sąjungos filmuose retokai gaudavo vaidmenų?
Rusija – plati, ten savo aktorių užtenka. Ko gero, aš esu viena iš to meto aktorių moterų, kurios daugiausia filmavosi Rusijos, Baltarusijos, Gruzijos regionuose kuriamuose filmuose. Bet ten mes galėjome vaidinti nebent užsienietes.
Gražina Balandytė, Eugenija Pleškytė... Kaip tais laikais pasidalijote gražuolių aktorių olimpą?
Su Pleškyte mus skyrė dešimtmetis, todėl ir olimpo dalytis neteko. Mūsų ryšiai nutrūko, kol ji buvo Amerikoje. Žinau, kad dabar grįžusi į Lietuvą, bet negaluoja, todėl stengiuosi per daug ir netrukdyti. Užtat su Gražina buvo kilę, ko gero, baisiausių mano gyvenime konfliktų, nes mes buvome... kaip seserys. Nebuvo nė dienos, kad nepagalvotume viena apie kitą, nesusiskambintume. Gražina visą laiką tiesiai pasakydavo, kas, jos manymu, gerai, kas – ne, tuoj pat perduodavo ką nors išgirdusi... Gražiai bendravau ir su Kristina Andrejauskaite, Egle Gabrėnaite. Jokios konkurencijos tarp mūsų nebuvo. Kartą, norėdama išbandyti, režisierė mums davė vieną vaidmenį ir... labai nusivylė pamačiusi, kad mes ne pykstamės, o viena kitai padedame: repetuojame kartu, tai aš partneriu pabūnu, tai ji... Negali būti konkurencijos, kai yra vienodas suvokimas, sveikas autoironijos jausmas ir nesi sužvaigždėjęs.
Papasakokite apie tų laikų vakarėlius, bohemos sambūrius...
Geriausi pasilinksminimai, vakarėliai būdavo teatre po premjerų arba gastrolėse. Dar kai dalyvaudavome Lietuvos ar sąjunginiuose kino festivaliuose. Teko ir Afrikoje pabūti, ir Vietname... Kiekvieną vakarą – gėrimas ir šokiai (kvatoja). Kolegos – žavūs, pasitempę. Prisimenu, atrodo, 1977 metų festivalį Armėnijoje. Mes tada „Velnio nuotaką“ ir Rygos kino studijos filmą „Vyras pačiame žydėjime“, kuriame su Vytautu Tomkumi vaidiname, vežėme. Nežinau, ar kas taip sumanė, ar užsakymą gavo, bet visą vakarą skambėjo tik dvi Alos Pugačiovos dainos: „Kaip paskutinį kartą“ ir „Arlekinas“. Šokome iki ryto!
Šokti mėgau ir puoštis tuo metu labai mėgau. Laimei, turėjau pažįstamų dizainerių Vilniaus modelių namuose, jie man visada paskolindavo drabužių – kartais net iš naujausių kolekcijų ką nors pavykdavo išpešti. Bet, kaip sakė visi vyrai, gražiausiai atrodžiau su suknele, kurią pati nusinėriau: laaabai seksuali buvo, su skylutėmis, įvairių spalvų... Kaip tik iš Amerikos tada vyro mama parvežė man dovanų moherinių siūlų. Be galo gražūs, samaninės spalvos... Nusimezgiau švarką su kapišonu.
Ir dar iš dolerinės nupirko suvarstomas basutes su platforma. Tais laikais buvau neapsakomai graži! Aišku, privalėjau turėti nors vieną vakarinę suknelę. Rusų žvaigždės į festivalius atsiveždavo bent kelias, o mums užtekdavo to gražumo ir su viena suknele (juokiasi). Komplimentų ir taip sulaukdavau: balti džinsai... palaidinė su kvarbatkomis atvirais pečiais... plaukai palaidi... Ir šokiai kaip paskutinį kartą! Prisimenu, festivalyje toks lenkas buvo – kūdas kaip sliekas, bet kai apkabindavo, sulinkdavai per pusę (juokiasi).
Tais laikais daug bendraudavome su Pabaltijo aktoriais: po visų šokių apie trečią ketvirtą nakties (oi, dar visai anksti!) susirinkdavome estų ar latvių viešbučio kambaryje. Paskui – į kitą kambarį ir dar į trečią... Miegoti? Nepamenu, gal porą valandų ir nusnausdavome... Užtat turėjau stebuklingų akių lašų: jie buvo nuo slogos, bet puikiai naikino akių paraudimą. Blogiausiu atveju paslėpdavai jas po tamsiais akiniais. „Aktorė didelėmis akimis ir ilgais baltais plaukais“, – sakydavo apie mane. Pietiečiai net nesistengdavo ištarti „Vaiva“, tik šypsodavosi ir kartodavo: „Vai vai vai...“
Tuose vakaruose, festivaliuose mus vienijo bendra kūryba, pokalbių temos, laikotarpis ir problemos. Lengva man sakyti: „Nepatinka dabartiniai jūsų vakarėliai...“ Būčiau aš dabar jauna, tais pačiais ilgais plaukais, ilgomis kojomis, su prašmatniausia Juozuko suknele... Gal net „Olialia pupytė“ būčiau (juokiasi). Tik dabartinėms vakarėlių žvaigždėms patarčiau nors retsykiais nulipti nuo scenos, kartkartėmis pasitraukti iš viešumos: kuo rečiau tave matys, tuo geidžiamesnis būsi...
Klausausi ir stebiuosi: oi, nebuvote jūs šventoji...
Aktorystė – ne ta specialybė, kurią renkasi šventieji! Viešai bučiuojiesi, būna filmų, kur net myliesi...
Beje, „Velnio nuotakoje“ yra scena ežere, kur jūs nufilmuota pusnuogė, su šlapia permatoma palaidine... Daug kas tai vadina pirmąja erotine scena Lietuvos kine. Neišgyvenote, kad pasmerks, pirštais badys?
Juokaujate?! Girdėjau, kad mane vadina pirmąja erotine aktore. Nuostabu! Niekada nebuvau tokia kukli, kaip mane gal kas įsivaizduoja. Taip, nedraskydavau režisieriams ir kolegoms akių, nelipdavau per galvas, bet čia jau – išsiauklėjimo reikalas. O šiaip ir dūkdavau, ir šėldavau, ir šnapso su šviesaus atminimo aktoriumi Arnu Rosenu per gastroles ieškodavau... Jaunas tam ir esi, kad išsidūktum. Be to, toje maudynių scenoje viskas labai gražiai nufilmuota.
Pateisinate apsinuoginimus?
Dieve, tai negi aš kokia davatka iš kaimo?! Jeigu gražiai, meniškai, skoningai padaryta, kodėl gi ne! Tik mes buvome gerokai kuklesnės nei dabartinės mergaitės. Sovietų Sąjungoje sekso juk apskritai nebuvo! Aktorės drovėdavosi scenų, kur reikėdavo apsinuoginti. Režisieriai drovėdavosi į apsinuoginusias aktores žiūrėti. Operatoriai drovėdavosi filmuoti... Tokia drovinga scena ir išeidavo... Bet jeigu žinai, dėl ko vaidini, jeigu pats jauti malonumą, visa tai transliuojasi per ekraną žiūrovui ir jis tavimi žavėsis, o ne smerks.
Juostose „Tadas Blinda“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Anglų valsas“ jus filmavo kino operatorius Rimantas Juodvalkis, jūsų vyras. Kaip jausdavotės prieš jo valdomą kamerą?
Manęs niekas nėra taip blogai nufilmavęs kaip jis (juokiasi). Vienas rusas operatorius gynė disertaciją ir lygino mane su norvegų aktore Liv Ullmann ir švedų aktore Birgitta "Bibi" Andersson. Žurnale „Kinas“ net straipsnį išspausdino: „Kaipgi turėtum nemylėti aktorės, kad taip ją nufilmuotum... taip nežinotum jos rakursų...“ Tokia buvo jo nuomonė apie filmą „Vasara baigiasi rudenį“. Jis ten aiškiai išdėstė, kad manęs negalima filmuoti profiliu, taikyti tam tikrą apšvietimą... Paskui pati peržiūrėjau juostą ir iš tiesų pamačiau operatoriaus klaidas. Nuostabiausiai mane yra nufilmavę operatoriai Algimantas Mockus, Heinrihs Pilipsons Latvijoje. Dabar suprantu: reikia jausti simpatiją aktorei, jeigu nori ją gražiai įamžinti...
Bet juk juostoje „Vasara baigiasi rudenį“ jus filmavo mylintis vyras!..
...(juokiasi) visi tada nešiojo ir po nosimi jam kaišė tą žurnalą su straipsniu... Kaip jis pyko! Užtat Rimantas mane yra gražiai nufilmavęs „Devyniuose nuopuolio ratuose“.
O kaip jūsų sutuoktiniai žiūrėdavo ir į daug kam lengvabūdiška atrodžiusią aktorės profesiją?
Jie buvo žmonės iš tos pačios srities: pirmasis vyras – aktorius. Antrasis – operatorius, neretai būdavęs šalia, toje pačioje filmavimo aikštelėje.
Pavydo scenų dėl pernelyg intymaus burkavimo su kokiu aktoriumi nekeldavo?
Aš gi nekvaila: prie vyro elgdavausi kukliau (kvatoja). Be to, vyrai, kaip ir moterys, labai gerai jaučia, kada pavydėti, o kada tai – tuščias reikalas. Kai mylėdavau vyrą, tikram pavydui pagrindo niekada nesuteikdavau.
Bet sutikite, neretai būtent filmavo aikštelėje ar teatro scenoje susikurdavo šeimos ar užsimegzdavo meilės romanai...
Na, kokie ten romanai... Beveik visi turėjome antrąsias puses. Bent jau man nepasitaikė tokių romanų, dėl kurių būtų buvę verta ardyti savo šeimą.
Kolegų žmonos nėra jums priekaištavusios dėl per daug karštų scenų su jų vyrais?
Priekaištai, laiškai... gal buvo pora žmonų, kurios manęs nemėgo...
Buvo dėl ko?
Visiškai be pagrindo! Tiesiog žinau, kaip lengva žmogui sukelti pavydo jausmą. Net vyro mama gali netyčia leptelėti: „Kaip Vaiva puikiai vaidina poroje su mano sūnumi... kaip jie tinka vienas kitam...“, ir pavydo grūdas vargšės žmonos širdyje jau pasėtas. Grasinančių laiškų man tikrai niekas nesiuntė, bet, progai pasitaikius, už akių mano draugėms ar kolegėms mestelėdavo ką nors nemalonaus. O juk visada atsirasdavo „geradarių“, kurioms būdavo labai malonu man perduoti... Išmokau nekreipti į tai dėmesio.
Būna, pamatai kokį gražų drabužį ar daiktą. „Oi, kaip norėtųsi... – pagauni save galvojančią, bet tuoj pat racionalumas tokias mintis užbaigia. – O kam? Taigi kabos spintoje...“ Bet kol moteris gyva, tol visko nori.
Kai vaidinote su Vytautu Tomkumi „Tade Blindoje“, kalbėjo, kad tarp jūsų – romanas. Kai filmavotės „Velnio nuotakoje“, buvote siejama su Regimantu Adomaičiu... Atrodo, ir jie turėjo šeimas, ir jūs – ne vieniša viliokė buvote. Kodėl kino ekrano poras žiūrovai perkelia ir į tikrovę?
Vadinasi, įtaigiai vaidinome. Vadinasi, režisieriui pasisekė sukurti gerą sceninę porą. Aš buvau visų žmona: ir Audriaus Chadaravičiaus, ir Tomkaus, ir Adomaičio... Buvau žmona visų, su kuriais mane tik matė scenoje ar filme. Bet dėl to nei pykau, nei išgyvenau. Tik žmonės labai nusivildavo, kai į susitikimus atvažiuodavau viena: „Tai kodėl gi su vyru Tomkumi neatvažiavote?“ Žmonės kiną tapatina su gyvenimu, nes remiasi savo patirtimi, kuria savo versijas... Ir ačiū Dievui: taip jie atitrūksta nuo problemų, pilkumos, kasdienybės.
O gal jus „tuokdavo“ su kolegomis todėl, kad buvote viena iš nedaugelio aktorių, kurios tikrąjį asmeninį gyvenimą saugojo po devyniais užraktais? Ir iki šiol tebesaugo...
Ko gero, tiesos yra. Apie mano gyvenimą mažai kas žinojo, nes atsiejau jį nuo scenos. Netgi stengdavausi po spektaklio namo neskubėti, kad nesusitikčiau iš teatro išeinančių žiūrovų. Kad jiems šiokią tokią paslaptingą iliuziją išsaugočiau... kad apžiūrinėjama nebūčiau... Uždariusi teatro duris tu jau nebesi aktorė: kaip kiekviena kita moteris po darbo užsuki į parduotuvę, stovi eilėse, tempi namo krepšius su maistu, verdi šeimai pietus... Ne Holivudo žvaigždės juk esame... Galbūt kai visa tai padarai ir vėl pasidažiusi, susitvarkiusi išeini į gatvę, sukuri iliuziją, kad nieko neveiki.
Mano nagai amžinai būdavo dvimetriniai. Įsivaizduoju, kaip moterys niekindavo: „Fi, nebent kiaušinį moka išvirti...“ „Na ir manykite, ką norite. O ateitumėte jūs pas mane į gimtadienį... pamatytumėte mano keptą „Napoleoną“, farširuotą žuvį...“ – galvodavau. Bet mano šeima ir namai svetimiems buvo ir yra tabu. Turbūt jau septyniolika metų joks žurnalistas nebuvęs mano namuose. Negali įleisti svetimų į visus savo gyvenimo stalčiukus. Paslapčių ten gal ir nedaug, ir nedidelės jos, bet – tik mano. Noriu ir toliau likti moteris su paslaptimi.
Jūs nemėgstate savęs demonstruoti?
Būtent! Atvirai pasakysiu: neseniai įsikalbėjau, kad manęs gatvėje, parduotuvėje, troleibuse niekas nepažįsta. Ir taip ramiai visur einu! Jaunystėje, kai mane tik pradėjo atpažinti gatvėje, visai patiko... Iki tam tikro momento: kartą vilkėdama paltuką, pasisiūtą iš languoto pledo, tempiau kažkokius krepšius, lijo, skėtis sugedo, permirkau... Šalia einanti mergaitė timptelėjo mamai už rankovės: „Čia gi artistė!“ „Šita boba?!“ – nusistebėjo moteris. Patikėkite, grįžusi namo mečiau terbas ir pasakiau, kad gyvenime daugiau netampysiu! Bet, matyt, ne laiku pasakiau: iki šios dienos tempiu ir tempiu... tai tėvams, tai į namus... Šiandien va išsipuošiau, išsiruošiau aplankyti mamos, pasiėmiau vidutinio dydžio rankinę. Kol perėjau vos per kelias gatveles, rankinėje jau atsirado gabalas sūrio. Net neabejoju: kol pasieksiu mamytę, dar ir maišelis, kurį apdairiai įsidėjau į rankinę, bus pilnas...
Beje, po tos istorijos nusprendžiau nebeleisti sau išeiti į gatvę bet kaip apsirengusiai. Būtinai pasidažydavau bent lūpas ir akis. Kartais ir dirbtinę šypseną „užsidėdavau“, kad tik nebūtų klausimų: „O kas tau atsitiko?“ Man viskas gerai! Nemėgstu, kai manęs gaili. Visada sakau, kad yra taip, kaip skirta: jeigu susirgai, vadinasi, Dievulis davė ir tai ištverti. Kiekviena nugyventa diena irgi yra dovana. Tik suvoki tai jau brandžiame amžiuje. Ir šiaip niekada nebuvau verksnė: nuo dažno verkimo akys rausta ir raukšlių daugėja (šypsosi). Net mano vyrai sakydavo, kad esu labai stipri moteris.
Kokį vaidmenį pavadintumėte savo gyvenimo vaidmeniu?
Turbūt Mildos iš filmo „Vasara baigiasi rudenį“ – artimiausias vaidmuo man ir šviesaus atminimo mano tetulėms, pas kurias kaime vasarodavau. Sudėtingas moters charakteris, jautrumas, jausmų padorumas... Ir filmo finalas toks, kad manęs bičiuliai ne kartą klausė: „Tai kaipgi mano herojės istorija baigiasi iš tiesų?“ Sakiau: „Fantazuokite. Čia – kaip gyvenime. Buvo aistra, susitikimas. Bet yra žmogus, kuris irgi tapo brangus... Toliau jau kiekvienas piešia pabaigą pagal save.“
Kokią pabaigą sukurtumėte jūs?
Man labai tinka ta, kuri yra, – su daugtaškiais. Kai esi išbandęs daugybę variantų, tai stebint gyvenimą, moters ir vyro santykius, vis dažniau pagalvoju: kokia aš laiminga, kad tiek metų turėjau tikrą laisvę, tiek metų nebuvau nei žeminama, nei verčiama aiškintis, nereikėjo klausytis žingsnių, bėgti prie lango... Man tai – tikras stebuklas ir gyvenimo vertybė.
Vienatvė jūsų neslėgė?
Kokia vienatvė?! Kai turi teatrą, darbų, draugų, dukrą, anūkų, šunį – apie kokią vienatvę galima kalbėti?
Antrą kartą išsiskyrėte prieš daugiau nei dvidešimt metų. Jums buvo vos keturiasdešimt! Kitos moterys tokiame amžiuje gyventi tik pradeda.
Bet argi buvo būtina tekėti? Tik kai pajunti spragtelėjimą širdyje, reikia tuoktis. Nepajutau jo.
O pirmykštis moters poreikis prisiglausti, būti saugomai ir globojamai?
Žinote, man, jeigu jau glaustis, tai prie ąžuolo. Kiti medžiai tiesiog nulinks (juokiasi).
Gyvenime taip jau būna: arba atsiranda žmogus, arba ne. Nemačiau tokio porininko, draugo, dėl kurio būtų verta vėl jungtis, paskui vėl draskytis, skirtis... Po dvejų skyrybų man tiesiog per daug skaudėjo. Pasidariau plastinę operaciją – užsisiuvau randą, kad nebekraujuotų ir neskaudėtų.
Dabar galiu pasakyti, kad nieko gyvenime nebūna atsitiktinio: ir meilė, ir išbandymai specialiai duoti tam, kad pažintum, patirtum, žinotum. Dievulis man tikrai nepagailėjo pačių įvairiausių jausmų, išgyvenimų tiek scenoje, tiek gyvenime. Buvo ir pakilimų, ir nuopuolių, ir gaisrų, ir skendimų, ir ligų... Bet supratau viena: jeigu pats nesikelsi ir nesikabinsi į gyvenimą, tau niekas nepadės. Kol Aukščiausiasis manęs nenurašė, tol aš kapanojuosi ir gyvenu.
Dažnai mintimis grįžtate į praeitį?
Mano amžiuje tai – natūralu. Juk kas gyvenime buvo gražiausia, liko aname amžiuje. Žydėjimas... vaidmenys... dukters gimimas... Viskas ten! O šitas amžius – atsisveikinimų. Aišku, kol esi gyvas, negali vien liūdėti ir prisiminti, reikia turėti ir dabartinių džiaugsmų.
Dabar ir poreikiai pasikeitę. Būna, pamatai kokį gražų drabužį ar daiktą. „Oi, kaip norėtųsi... – pagauni save galvojančią, bet tuoj pat racionalumas tokias mintis užbaigia. – O kam? Taigi kabos spintoje...“ Bet kol moteris gyva, tol visko nori. Akys mato, širdis geidžia... Norisi būti gražiai... Kaip seniau... ypač kaip filme „Vasara baigiasi rudenį“... Ir apskritai turiu pasakyti, kad prieš trisdešimt metų buvo daug geresni operatoriai ir juostos kur kas kokybiškesnės nei dabar... aš sau daug gražesnė ten atrodau (juokiasi)...
