Lieknumas mažai ką bendro turi su dietomis, o pirmas žingsnis geros figūros link prasideda galvoje. Nes už linijų ir kilogramų neretai slepiasi emocinis nesaugumas ir kiti baubai.
Statistika skelbia, kad vidutinė moteris iki 45-ojo gimtadienio būna išbandžiusi 61 dietą. Vidutiniškai – dvi per metus, jei skaičiuotume, kad nerimauti dėl šio klausimo pradedama maždaug šešiolikos. Ir net jei jūs tikinate, kad niekada nesilaikote dietų, galime lažintis, kad vienokius ar kitokius maisto apribojimus taikote. Bent jau klasikinius – mažiau riebalų ir angliavandenių, daugiau baltymų. Arba pyrago gabalą keičiate džiovintų vaisių sauja. Tai irgi apribojimai, vadinasi, dalis dietos, net jei ji formaliai nevadinama Atkinso ar Dukano vardu.
Bet gali būti, kad tiek dietos, tiek mitybos sistemos (kaip jas vadintume moderniai) ne tokios ir efektyvios. Kitaip kiekvienai iš mūsų pakaktų vienos ar dviejų – visam gyvenimui.
Moderniosios technologijos atvėrė išvis neribotas galimybes – jūsų paslaugoms „Sekta“ arba „Weight Watchers“, kurie už nedidelius pinigus kontroliuos jūsų mitybos įpročius. Tačiau jei maisto apribojimai ir panašios gudrybės nepadeda, gal reikėtų pakeisti požiūrį ir, užuot laužius galvą, ką čia suvalgius, kad sulieknėjus, pasvarstyti, kodėl mes valgome.
Jei maisto apribojimai ir panašios gudrybės nepadeda, gal reikėtų pakeisti požiūrį ir, užuot laužius galvą, ką čia suvalgius, kad sulieknėjus, pasvarstyti, kodėl mes valgome.
Reikia prisipažinti atvirai: mes valgome per daug (ir judame per mažai). Rezultatas – ne tik toli nuo idealo esančios figūros. Toks gyvenimo būdas nedžiugina nei odontologų, nei gastroenterologų, nei kraujagyslių specialistų. Ir greičiausiai nenudžiugintų psichologų ar kitų sielos gydytojų, jeigu į tokius kreiptumės. Bet šiais visuotinės savitarnos ir savigydos laikais galime pamėginti pačios padėti sau ir sąžiningai pripažinti, kad mūsų talijos platėja, nes kotletais (sušiais, šokoladu ar jūrų gėrybėmis) mėginame užpildyti stoką – laimės, pasitikėjimo savimi, įdomaus ir ryškaus gyvenimo. Specialistai tai vadina emociniu valgymu.
Emocinėms valgytojoms maistas – ir premija, ir papeikimas. Jis padeda sustiprinti ar prislopinti potyrius ir iš šaltinio, skirto pirmiausia fiziologiniams poreikiams patenkinti, virsta manipuliacijos įrankiu. Aišku, geras ir skanus maistas ir gera kompanija visada teiks džiaugsmo. Tačiau emocinėms valgytojoms nebūtina nei viena, nei kita – pakanka šokolado ir nepaklotos lovos.
Antsvoris gynėjas
Emocinis valgymas – tik vienas psichologinės antsvorio problemos aspektas. Bet ar kada pagalvojote, kad riebalai saugo? Pirmiausia – nuo neigiamų emocijų, kurių neįmanoma ar nepavyksta išlieti. Schema paprasta: jus kas nors įskaudino ar supykdė? Geriausia priemonė – angliavandenių dozė. Užuot parodžiusi, kad vienas ar kitas dalykas nepatinka ar žeidžia, jūs tiesiog apauginate jį riebalais, kaip kokį svetimkūnį, kurio neišeina pašalinti iš organizmo. Minkštai suvyniotas jis bent jau nežeidžia.
Dar yra teorija, kad valgyti pradedame tada, kai ko nors nedrįstame išsakyti. Tikriau – išrėkti. Stebėkite savo kūną stresinėje situacijoje: žandikauliai suspausti, burnos raumenys įtempti, kad tik pro lūpas neišsprūstų nereikalingas žodis. Įniršis kaupiasi ir paprasčiausias būdas jį išleisti – kramtant.
Antsvoris gali būti saugiklis nuo neva nereikalingų išgyvenimų ar veiklos, kurios nenorite imtis. Pavyzdžiui? Jums baisu susitikinėti su vyrais ar daryti karjerą. Įtikinate visus, o pirmiausia – save, kad vyrams nepatinka apkūnios moterys, o darbdaviai nė nežiūri į antsvorio turinčias pretendentes. Tačiau labai gali būti, kad yra atvirkščiai: tai jūs nenorite nei tų vyrų, nei tų darbdavių, nei apskritai judintis nuo krosnies. O ir kam, juk visada galima sau iš anksto pasakyti, kad nieko iš to neišeis: storos moters niekam nereikia. Todėl geriau sėdėti virtuvėje ir fantazuoti apie svajonių princą su saldainių dėžute.
Ratas užsidaro: jūs manote, kad niekam nepatinkate, nes esate stora, ir todėl nieko nedarote, kad patiktumėte. O jei koks riteris užmetęs akį pastebi, kad štai vaikšto tokia visai verta nuodėmės moteriškė ar darbuotoja, ir prasibrauna pro jūsų riebalų barikadas, nieko nelaimi. Tačiau ne dėl to, kad jūs – stora, o dėl to, kad susidoroti su tarakonais svetimoje galvoje dar niekam nepavyko. Na, nebent pasakose. Bet ten ir bučinys – puiki reanimacijos priemonė.
Kai gyvenime nebelieka kitų malonumų, maistas tampa vienintele pramoga. Ir todėl jūs valgote, kad suteiktumėte sau džiaugsmo, – antsvoris veikia kaip ginklas prieš nuobodulį. Būtų galima paimti iš prieglaudos šunį ar katę, užsiveisti jūrų kiaulytę ar papūgą, pradėti lankyti kalanetiką ar baseiną savaitgaliais, bet tai reikalauja pastangų. O maistas štai čia – pakanka ištiesti ranką. Todėl damos, apribojančios savo interesus dviem objektais: darbu ir namais – stipriai rizikuoja pasidaryti priklausomos nuo maisto ir virsti emocinėmis valgytojomis. Ydinga grandinėlė „nuobodu? pasilinksmink – užkąsk!“ susiformuoja labai greitai. Negi jums negaila savo gyvenimo, kurį paprasčiausiai suvalgote. Tiesiogine prasme.
O gal jums apskritai nieko nereikia daryti? Tai yra patikimoji riebalų kapsulė saugo jus nuo streso ir nuo bet kokių pavojų, įprasta veikla irgi nekelia neigiamų emocijų, jūs galite drąsiai vadintis moterimi, kuriai nieko nenutinka? Antsvoris patikimai gina komforto zoną. Bet komforto zona ir vietos, kuriose vyksta stebuklai, – absoliučiai skirtingos teritorijos.
Kaip įveikti emocinį alkį?
Daugelis svorio metimo metodikų remiasi fiziologija. Tačiau psichologiniai motyvai ne mažiau svarbūs, o gal – dar svarbesni. Dažnai antsvoris susijęs su nepatenkintais emociniais ir psichologiniais poreikiais ir kad tas nepasitenkinimas jūsų neprarytų, tiesiog maitinate jį realiu maistu. Pamaitintas nerimas prityla, o jūs storėjate! Bet yra ir kitų būdų jį patenkinti.
Nustatykite, kas skatina jus valgyti. Prieš lįsdama į rašomojo stalo stalčių šokoladuko, stabtelėkite ir užfiksuokite, kodėl tai darote. Jaučiatės atstumta? Nuobodžiaujate? Pykstate? Negalite priimti sprendimo ir manote, kad „KitKat“ padės tai padaryti? Jaudinatės? Net teigiamos emocijos gali priversti čiupti maistą – nesąmoningai tikintis, kad skaniai užkandus džiaugsmas taps dar didesnis. Galite net užsirašyti tipiškiausius momentus – raštas visada fiksuoja sąžiningiau nei išranki atmintis.
Išlaukite, kol potraukis atslūgs. Buvę narkomanai sako, kad labiausiai kvaišalų norisi pirmą akimirką, kai tik apie juos pagalvoji. Tas pats galioja ir maisto priklausomybei. Pamėginkite palaukti bent dešimt minučių – per tą laiką troškimas užkąsti, padiktuotas emocijų, turėtų išblėsti. O jei jūs tikrai alkana, alkis tik sustiprės – tada nueisite ir pavalgysite.
Nebauskite savęs badu. Jei išties norite valgyti – pavalgykite. Bausdama save maisto uždraudimu dar labiau sustiprinate emocinį ryšį tarp lėkštės sriubos ir džiaugsmo šaltinio. Įprotis valgyti tik alkanai – pats geriausias mitybos principas.
Išmokite liautis valgiusi. Žinoma, kai pasisotinate. Paprastai emocinės valgytojos šito ir negali. Valgykite lėtai, sėdėdama prie stalo ir pasistenkite nedaryti kelių darbų vienu metu. Knyga, žurnalas, radijas, televizorius, telefonas – visas pasaulis palauks, kol jūs papietausite. Ir tai suprasite. Pajutusi sotumą, nebijokite palikti maisto lėkštėje, net jei mama mokė kitaip.
Negalvokite apie maistą. Nei gerai, nei blogai – pamirškite visus tuos epitetus, kuriais šokoladą ar dešrą apibūdina reklamos. Tai – sausainis, o ne burnoje tirpstantis stebuklas. Ir gabalėlis juodojo šokolado, o ne aistros tango.
Nefantazuokite. Jei jau pradėjote kovą su emociniu persivalgymu, tęskite ją. Bet nekurkite planų, kaip pasikeis jūsų gyvenimas, kai atsikratysite antsvorio. Jūs tiesiog tapsite lieknesnė ir galbūt sveikesnė. Tačiau nei laimės, nei turtų, nei populiarumo tai nesuteiks.
Valgykite iš raudonų indų. Metodas gal nepagrįstas moksliškai, tačiau sakoma, kad žmogaus smegenys priima raudoną spalvą kaip „stop“ signalą. Kodėl neišmėginus teorijos praktiškai?