Kodėl apie TAI taip sunku kalbėtis? Kaip pralaužti barjerą ir pradėti kalbėtis apie seksą su mylimu žmogumi, pataria seksologė ir knygų autorė Catherine Blanc.
Kodėl moterys vengia kalbėtis apie seksą? Todėl, kad dar visai neseniai jos būtų buvusios palaikytos pasileidusiomis. Juk nuo amžių amžinųjų moteriai derėjo būti drovia gėlele ir pavyzdinga motina. Net ir dabar, pasiryžusi kalbėti su partneriu apie seksą, moteris dažniausiai kalbasi apie vyro ir jų abiejų santykių problemas, bet ne apie save. Ji bando klausinėti vyro, kas jam patinka ar nepatinka, stengiasi prie jo prisitaikyti, bet nekalba apie savo pojūčius.
Vyrams kalbėtis apie seksą irgi sudėtinga. Nes jie neįpratę reikšti savo jausmų, dažnai net patys nedrįsta sau kažko prisipažinti. Dauguma moterų konsultacijose pas seksologą net bijo įvardinti savo lyties organus, o iš specialisto išgirdusios, pavyzdžiui, apie „lytines lūpas“, skuba pakeisti temą ar atsiprašo turinčios nubėgti į tualetą... Kalbant apie seksą, moterims pritrūksta žodžių: jos nenori pasirodyti vulgarios, naudodamos „vyrišką“ leksiką ir tarsi apsidraudžia, kad tik kas nors nepagalvotų, jog jos kartais jaučia pašėlusią aistrą ar svajoja apie rafinuotas glamones.
Ne tik -niolikmetės, bet ir suaugusios moterys fantazuoja apie intymumą, kuriame kitas žmogus perskaitys mūsų mintis.
Moterys vengia kalbėti apie seksą, jos retai užsimena apie tai, kas joms patinka, jos nesiryžta nieko prašyti, bet laukia ir tikisi, kad partneris įspės jų lūkesčius. Tokia laukimo pozicija labai infantili, primenanti ankstyvą kūdikystę, kai tėvai rūpinasi kūdikiu, o jam nieko nereikia prašyti. Tokios idealios meilės (kai partneris esą privalo atspėti jų lūkesčius) tikisi moterys, svajojančios apie meilę ir seksą, kuriems nereikia žodžių. Ne tik -niolikmetės, bet ir suaugusios moterys fantazuoja apie intymumą, kuriame kitas žmogus perskaitys mūsų mintis. Tačiau dažnai taip nenutinka, o kažko prašydamos moterys jaučiasi kaltos.
Tačiau žodžiai gali labai daug – netgi įžiebti beblėstančią aistrą. Tik vertėtų nežaisti šeimos psichologo ir nekamantinėti partnerio. Užuot iš viršininko pozicijos konstatavus: „Turime problemą, reikia ją kaip nors išspręsti“, geriau papasakoti apie savo pojūčius, nesidrovėti pasakyti, ką jaučiate, kas jums patinka, ko norėtumėte, o ko ne. Taigi, leisti sau patirti malonumą ir nepaisyti partnerio reakcijos.
Santykiuose moterims reikia stabilumo. Jei jos atsiveria ir išsako savo norus, o partneris juos pasmerkia, tai gali būti paskutinis pokalbis apie seksą būtent su tuo vyru. Jei, pavyzdžiui, moteris užsimena, kad mėgsta rytinį „greituką“, o partneris įžeidžiančiai mesteli, kad nenori mylėtis su pusiau snaudžiančia mergina, ji greičiausiai daugiau apie tai neužsimins. Dar blogiau, kai partneris mechaniškai „atlieka reikalą“ kasryt, nes jo prašė, bet pats dirsčioja į laikrodį...
Vertėtų atsiminti, kad žodžiai – tai ir garso pojūtis, kuris kartais gali netikėtai pažadinti geismą: kai pagaliau ryžtamės garsiai ištarti tai, apie ką niekada nekalbėjome. Ir tikrą malonuimą patiriame, kai į tuos žodžius tuoj pat švelniai reaguojama prisilietimais ir glamonėmis, kai mus supranta ir palaiko.
Nėra „teisingų“ ar „neteisingų“ žodžių. Tiesiog jie turi derėti su mūsų asmenybe.
Tad KAIP kalbėtis apie seksą? Nėra „teisingų“ ar „neteisingų“ žodžių. Tiesiog jie turi derėti su mūsų asmenybe (moterys daro klaidą, bandydamos apie seksą kalbėtis taip, kaip vyrai...). Ir orgazmą pasiekiame tada, kai mūsų „aš“ susitinka su partnerio „aš“ ir sugrįžta į save.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seksas ir pinigai – kas bendro?
Erotinis žodynas labai individualus. Vienoms poroms patinka mažybiniai žodeliai, kitiems – juokingi, treti nori kalbėtis rimtai, tarsi gydytojo priimamajame. Jei dar neradote savo intymios kalbos, galite šio bei to pasisemti iš knygų. Pavartykite Anais Nin dienoraščius, dar kartą perskaitykite „Emanuelę“ ar „50 pilkų atspalvių“. Skaitydamos stebėkite savo reakciją ir pasirinkite sau artimas frazes. Pabandykite jas užrašyti – galbūt kai kurias rašysite pirmą kartą gyvenime.