„Gyvenimo pakelėse išbarsčiau taisykles, įsitikinimus ir rimtumą, – šypsosi menininkė Nomeda Marčėnaitė. – Nepasiilgstu jų. Ir dar: nemanau, kad kam nors mano patirtis galėtų būti naudinga. Mano vidinės diskusijos nukreiptos į pastangas tapti gražesniu, lengvesniu ir nesusireikšminusiu žmogumi. Mėginu nepamokslauti net savo vaikams. Bet tai neturi nieko bendra su neplautais indais ir išmėtytais daiktais!“
1. Būna, kad pamirštu, jog gyvenu. Taip nutinka dėl per didelio įsijautimo į ne pačius svarbiausius gyvenimo įvykius. Bėgimas man nepadeda laimėti laiko. Tada stabdausi, pakeliu galvą į dangų ir bandau įkvėpti gaivaus pokyčių oro.
2. Kone kasdien primenu sau, kad nebūna negražių dienų, o stebuklai slepiasi už artimiausio kampo. Nepamiršau, kaip į pasaulį žiūri vaikai.
3. Jei pagaunu save, užsisukusią niūrių minčių sūkury, kaipmat prisimenu, kad tai pats bergždžiausias pasaulio matymo būdas, o pyktis kenkia tik man vienai.
4. Skubu mylimiems žmonėms prisipažinti, kad juos myliu. Ir nebijau to padaryti pirma.
5. Primenu sau, kad pasaulis – tai veidrodis, į kurį žiūriu, o atspindyje matau save. Todėl stengiuosi šypsotis.
6. Kai pasiilgstu bendravimo, ieškau žmonių ir draugystės. Kai vienumos – pabėgu į save ir nebebijau, kad kas nors mane ne taip supras.
7. Mėgstu pirmus kartus ir nebijau susimauti.
8. Žinau, kad planavimas yra geriausias būdas nusivilti.
9. Niekada nenuobodžiauju. Net tinginiaudama.
10. Žmonėse ieškau gero, o jei iškart nepasiseka, mėginu dar sykį. Bet tuos, kuriuos reikia pagimdyti iš naujo, palieku ramybėje. Kartą naktį, Tasmanijos jūroje jachtai blaškantis tarp bangų, kamuojama graužaties dėl kažkur paliktų vaikų, pagalvojau: man numirus, numirs ir mano nerimas. Taip jam ir reikia. Bet dabar mąstau, kad norėčiau jį numarinti dar gyva būdama. Turiu vieną gerą ir vieną blogą žinias. Bloga – vieną dieną aš numirsiu, gera – aš numirsiu vieną dieną.