Paryžiaus aukšosios parfumerijos namai „Jean Charles Brosseau“ pirmuosius kvepalus – „Ombre Rose“ – išleido 1981-aisiais. Parfumerijos gurmanų ir ekspertų jie iki šiol vadinami nišinių aromatų klasika ir lyginami su „Chanel Nr.5“, „Guerlain Samsara“, „Yves Saint Laurent Opium“, „Dior Diorissimo“, „Nina Ricci LʼAir du Temps“, „Balenciaga Le Dix“.
Vienas iš keturių Jeano Charles‘o vaikų, sūnus Benoit, perėmė tėvo verslą, kuriam vadovauja, gyvendamas Vilniuje, su savo sužadėtine lietuve Kristina įsikūręs Žvėryne.
Paveldėta šeimos istorija
Paryžietis Benoit Brosseau yra tipiškas pavyzdys Vakarų pasaulio žmogaus, kuriam ne vis tiek, ką yra sukūrę tėvai ir seneliai, kuriam iššvaistyti šeimos palikimą, verslą parduodant kažkam ar pasiduodant globalizacijai, – būtų mažų mažiausiai negarbė. „Paveldimi flakonai man niekada nebuvo našta, tik didelis iššūkis – kaip išsaugoti vardą globaliame žiaurios konkurencijos pasaulyje, kur net mažas niuansas gali tapti verslo lūžiu“, – prisipažįsta prancūzas.
Jo brolis perimti parfumerijos verslą nebuvo linkęs, tad pasirinko diplomato karjerą, abi seserys irgi aktyviai šeimos versle nedalyvauja. Užaugęs Kairiajame Paryžiaus krante, kur tėvas, diplomuotas Aukštosios mados sindikato mokyklos absolventas, 1955-aisiais įkūrė skrybėlaičių ir aksesuarų saloną, Benoit neišvengiamai turėjo susigyventi su jį supančiu mados ir bohemos pasauliu.
Džiazas, literatūra, dailė, legendinių restoranų „Café de Flore“ ir „Les Deux Magots“ šurmulys – visa ši Sen Žermeno kvartalų atmosfera, tiesa, šiandien jau išgaravusi, formavo savitą paryžiečio veidą ir charakterį. O Vakarų Prancūzijoje, 60 km į pietus nuo Nanto esančiame miestelyje, senelės (iš tėvo pusės) namuose, įkurta skrybėlių ateljė-studija nuo mažens vaikui darė įspūdį: jis stebėjo gaminio kelią, kaip iš įvairių medžiagų gimsta grakštūs galvos apdangalai, vėliau matomi gatvėje, kaip juos dėvi paryžietės.
Mane visada traukdavo senelės sode augančių rožių ir jazminų kvapas. Labiau nei vanilės ar cinamono, kuris pasklisdavo nuo virtuvėje kepamų pyragaičių.
„Tačiau mane labiau domino ne tiek gaminio kūryba, kiek tos gamybos organizavimas ir vadybos menas – kaip jį sėkmingai parduoti. Labai anksti supratau: vienaip veikia bandelių rinka ir kitaip skrybėlių, kvepalų; vienais metodais dirbama, siūlant pirmo būtinumo prekę, ir kitais – prekę-emociją, prekę-svajonę. Mane visada traukdavo senelės sode augančių rožių ir jazminų kvapas. Labiau nei vanilės ar cinamono, kuris pasklisdavo nuo virtuvėje kepamų pyragaičių. Ar įmanoma tuo sodo aromatu su kuo nors pasidalyti? O jį parduoti?.. Devintasis ir ypač dešimtasis praeito amžiaus dešimtmečiai, artėjanti globalizacija, nuolat augantis gyvenimo ir vartojimo tempas ėmė stipriai keisti prancūzų gyvenimo būdą. Skrybėlės, aksesuarai, kurių butikas nuo 1970-ųjų puikavosi komerciškai patrauklioje Paryžiaus vietoje – Pergalės aikštėje, – darėsi vis mažiau madingi, jie liko tik nuotraukose ar afišose ir gal tik užsieniečių vaizduotė buvo maitinama tipiškos skrybėlėtos prancūzės stereotipu. Deja, realus vaizdas buvo kitoks. Ir liko kitoks. Tarsi be praeities...“
Niujorkas – sėkmės miestas
Jeanas Charlesʼis Brosseau, keturių vaikų tėvas, ėmėsi kvepalų verslo. Pirmuosius kvepalus – „Ombre Rose“ – kurti jis patikėjo moteriai – Françoise Caron, gimusiai kvepalų sostinėje – Grase, parfumerių šeimoje (Françoise brolis – taip pat garsus aromatų kūrėjas Olivier Crespas). Ir ši tėvo veikla Benoit buvo dar patrauklesnė nei ankstesnioji, nes kur kas dinamiškesnė ir modernesnė. Benoit buvo dar moksleivis, kai tėvo vardas ėmė garsėti visame pasaulyje.
Tereikia įsivaizduoti, kokią euforiją turėjo išgyventi šeima, išgirdusi, kad tuomečio JAV prezidento Ronaldo Reagano žmona Nancy, nepasikvepinusi „Ombre Rose“, net iš namų neina, be to, jais purškiasi aktorė Géraldine Chaplin...
Pastaruoju metu kompanijos krepšelyje puikuojasi apie dvi dešimtis aromatų, sudarančių dvi linijas – moterišką („Fleurs dʼOmbre“) ir vyrišką („Collection Homme“). O patys naujausi aromatai – „Ombre Platine“, „Ombre Orientale“ ir „Ombre Rubis“. Būti prancūzu, ir būti kosmopolitu – toks jausmas Benoit lydi nuo keturiolikos, kai tėvas verslo reikalais vieniems metams išvyko ir apsistojo Niujorke.
Niujorkas mūsų šeimai tapo sėkmės miestu, nes būtent jame įvyko pasaulinė pirmųjų kvepalų premjera, po kurios praėjus trejiems metams kompanija uždirbo 15 mln JAV dolerių.
„Kai aš sakau „Niujorkas“, šis žodis visada asocijuojasi su šio miesto kvapu. Asfaltas, betonas, metalas, tabako dūmai. Sunku taip preciziškai apibūdinti, tačiau šis Amerikos didmiestis kvepia visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, Paryžius. Ir kvepia taip įsimintinai, kaip įsimintinai dvelkia mamos kažkada mėgtas aromatas „Guerlain Impériale“. Būdama grafikos dizainerė, mama, improvizuodama art déco stiliumi, sukūrė firminį flakonų ir pakuočių dizainą, taip pat logotipą, kurie iš esmės nepasikeitė nuo pirmųjų kvepalų. Beje, Niujorkas mūsų šeimai tapo sėkmės miestu, nes būtent jame įvyko pasaulinė pirmųjų kvepalų premjera, po kurios praėjus trejiems metams kompanija uždirbo 15 mln JAV dolerių. Su šiuo miestu susijusi ir viena kone anekdotinė situacija, šiek tiek komiška, šiek tiek kinematografiška, bet, laimei, ne tragiška. Atskridęs į oro uostą, tėvas nešėsi lagaminą, prikrautą „Ombre Rose“. Jame buvo ir patys šviežiausi gatavo produkto flakonai, ir flakonėliai su tam tikrų natų aromatais. Įlipęs į autobusą, jis pastatė lagaminą ir staiga prisiminė, kad neturi bilieto – išlipo, palikęs vežamą turtą, ir nuėjo prie kasų. Autobusas nuvažiavo. Tėvas čiupo taksi ir puolė vytis – lėkė iki galutinės stoties. Prasivėrus durims, lagaminas stovėjo kaip stovėjęs...“
Benoit diena Vilniuje
„Ji beveik niekuo nesiskiria nuo dienos Paryžiuje“ – tvirtina kvepalų leidėjas. Prieš trejus metus Vilniuje sutikęs savo gyvenimo moterį ir po kurio laiko susižadėjęs, Benoit Brosseau prisipažįsta tarsi praradęs „geografinę nuovoką“, nes informacinių technologijų laikais vadovauti verslui įmanoma iš bet kurio pasaulio kampelio. Jokių trukdžių, išskyrus laiko juostas: juk negali tuo pat metu komunikuoti su Paryžiumi, Niujorku ir Honkongu. Todėl kvepalų leidėjas gana tiksliai susikuria savo verslo planą ir stengiasi jo griežtai laikytis.
Parfumerijos mugės Kanuose ir Singapūre – du metų įvykiai, kuriems Benoit ruošiasi iš anksto ir labai kruopščiai. Jam taip pat labai įdomu tyrinėti tam tikrų regionų estetinius bei gurmaniškus skonius ir į juos atsižvelgia, su parfumeriais kurdamas naujus kvepalus.
„Pavyzdžiui, Azijos rinkoje paklausiausi lengvi gaivių tonų aromatai, kuriuose dominuoja baltų gėlių esencijos, Artimųjų Rytų regionui būdingi agarmedžio išskiriamų sakų, ambros ir pačulių kvapai, Vakarų europiečius masina ir viena, ir kita – tai tarsi mišinys to, kas populiaru Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Rinkos tyrimus tėtis patiki man, o pats, sulaukęs 86-erių, tačiau, būdamas dar labai gyvybingas, aktyviai bendradarbiauja su parfumeriais, kurie komponuoja būsimo aromato natas ir ieško naujų esencijų derinių. „Jean Charles Brosseau“ kvapus, be minėtos Françoise Caron, yra kūrę Michelis Almairacas, Pierreʼas Bourdonas, Christine Nagel ir Thomas Fontaineʼas. Gyvendamas Vilniuje, su pastarąja „nosimi“ palaikau itin glaudžius ryšius, nes jis turi išskirtinį talentą atkurti jau antikvariniais tapusius kvepalus, todėl nenuostabu, kad Thomo talentu naudojasi tokie ilgą istoriją turintys aukštosios parfumerijos namai, kaip „Jean Patou“, „Jean Louis Scherrer“, „Le Galion“, „Lubin“…
O Vilnius? Čia man visada didelis malonumas kur nors senamiestyje išgerti kavos ir suvalgyti desertą, nueiti į kino teatrą „Pasaka“ ir pažiūrėti ką nors iš autorinio Europos kino, pagaliau koks atradimas – Druskininkai: SPA procedūros, kuriomis esu linkęs pasimėgauti, ir aptarnavimo kultūra vertos didelio susižavėjimo.“