Nijolės Narmontaitės kelionė į Pietų Ameriką: nepažįstamieji apartamentuose ir automatais ginkluotų pareigūnų krata

Gvatemala / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-04-05 21:59
„Nors praėjo jau kelios savaitės, tik užsimerkiu ir vėl matau ryškiai margus jų drabužius, spalvotus autobusus, užuodžiu turgaus kvapus... Įspūdžių ir spalvų – pilnos akys. Taip, tai buvo nereali kelionė“, – patvirtina aktorė, rašytoja Nijolė Narmontaitė (57), su vyru lektoriumi Pauliumi Kovu (52) neseniai grįžusi iš kelionės po Meksiką, Gvatemalą ir Belizą.

Į savaitės ar dviejų kelionę Nijolė ir Paulius gali išsiruošti akimirksniu: jei tik abiem atsiranda koks tarpas tarp darbų, spektaklių, konferencijų ir paskaitų – lagaminų susidėti netrunka. Tokios kelionės ekspromtu paprastai būna ir pačios įdomiausios, kupinos netikėtumų, nes keliautojai net nežino, nei kur apsistos, nei kur nakvos. Tačiau šįkart tris savaites keliauti po Meksiką, Gvatemalą ir Belizą nusprendė su grupe ir kelionių agentūra.

„Važiuoti savarankiškai būtų buvę kur kas daugiau problemų, – svarsto Nijolė. – Gali išsinuomoti mašiną, bet prie sienos ją reikia palikti ir kirtus sieną sėsti į kitą, prie kitos sienos – vėl tas pats. O prisiklausius apie meksikiečių „punktualumą“ visko galima tikėtis... Planavimas būtų žiauriai sudėtingas ir mėnesio niekaip nepakaktų net trims šalims pažinti.

Mes išrikiuoti eilute, daiktai ant žemės, o šuo zuja pirmyn atgal, uostinėdamas ir ieškodamas narkotikų. Tikrai nėra jauku...

Antra – saugumas: nežinodamas gali užklysti į tokį rajoną, iš kurio gyvas nebeišeisi. O mes su Pauliumi taip mėgstame šmirinėti po turistų nelankomas vietas... Pavyzdžiui, Meksikoje tiesiog kasdieniška ir normalu, kai gatve kartais pravažiuoja mašina, pilna ginkluotų žmonių. Aišku, ilgainiui pripranti – visgi tai dėl žmonių saugumo. Štai tiesiog mūsų atvykimo išvakarėse mažame gražiame Plaja del Karmeno kurorte buvo įvykęs susišaudymas – dėl narkotikų. O kai jau kelionės pabaigoje iš Belizo laivu atplaukėme į Meksiką, pasieniečiai mus pasitiko su automatais, griežtai išlaipino iš laivo, išrikiavo, pareikalavo ant žemės sudėti visus daiktus, net fotoaparatus ir rankines, kuriose buvo pinigai ir dokumentai. Mes išrikiuoti eilute, daiktai ant žemės, o šuo zuja pirmyn atgal, uostinėdamas ir ieškodamas narkotikų. Tikrai nėra jauku... Juo labiau kai suvoki, kad jei kokiam pasieniečiui nepatiksi, narkotikai netikėtai gali būti „rasti“ tarp tavo daiktų...“

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Kelionę Nijolė ir Paulius pradėjo dviese: Niujorke dar aplankė draugus, o atskridę į Meksiką įsikūrė nedideliame kurortiniame miestelyje Plaja del Karmene.

„Paprastai stengiamės apsigyventi ne viešbutyje, o apartamentuose, kur būtinai yra virtuvė. Mes gi be žvejybos negalime – o kur paskui reikėtų kepti sugautas žuvis? – retoriškai klausia aktorė. – Dabar galiu pasakyti, kad Meksikoje, tame kurortiniame miestelyje, mudu su Pauliumi buvome pačioje įspūdingiausioje žvejyboje. Tokios įvairovės, tokio gražumo ir spalvingumo žuvų niekur nebuvau mačiusi. Jas tik į akvariumą leisti, o ne į keptuvę dėti. Laimei, nustatyta, kurias galima gaudyti, o kurias reikia paleisti kaip ypač retas.“

Nuotykiai prasidėjo pačioje kelionės pradžioje: internetu užsakyti apartamentai turėjo būti su virtuve, svetaine, miegamuoju, baseinu kieme ir jūra visai netoliese.

„Ryte Paulius išeina į virtuvę ruošti mudviem kavos. Ir, girdžiu, su kažkokiu vyru kalbasi. „Na, nieko sau, – galvoju. – Vienais triusikais išėjo į kiemelį pasikalbėti!..“ Grįžta į kambarį ir kvatoja: pasirodo, bute mes ne vieni gyvename! Tai laimė, kad ne aš tos kavos išėjau daryti!

Jeigu būčiau radusi savo išsinuomotuose apartamentuose nepažįstamą vyrą, pirma po ranka pasitaikiusi akmeninė skulptūra, kuriomis buvo dekoruoti tie namai, būtų skridusi įsibrovėliui į galvą! Juk tiek buvau prisiklausiusi, kaip Meksikoje nesaugu, kiek vagių, kiek užpuolikų...“ – dabar juokdamasi pasakoja aktorė.

Greitai tapome vietinių žvejų numylėtiniais, visiems buvo labai smalsu, kaip aš, moteris, taip moku užmesti meškerę, kaip man taip išeina traukti...

Aišku, visus nesklandumus pamiršti padėjo itin nusisekusi žvejyba. Jei svarstote, iš kur jie ėmė žvejybos įrangą, Nijolė tuoj pat paaiškina: vežėsi viską, ko galėtų prireikti, turėjo ir sudedamas meškeres, kurios tilpo į lagaminą.

„Aštuonias dienas, kurias ilsėjomės Plaja del Karmene, ne tik žvejojome. Važiavome į įvairiausias ekskursijas, landžiojome po urvus. Bet įdomiausia buvo žvejoti su vietos žvejais – jie mintinai žino geriausias vietas, o ir specialią įrangą parūpino. Tiesa, toks pasiplaukiojimas nepigus – išplauki keturioms ar šešioms valandoms ir už tai turi sumokėti 250 dolerių, todėl susirasdavome kitų žvejybos aistruolių ir pinigus susidėdavome, – pasakoja Nijolė. – Greitai tapome vietinių žvejų numylėtiniais, visiems buvo labai smalsu, kaip aš, moteris, taip moku užmesti meškerę, kaip man taip išeina traukti... O ir Pauliaus ištrauktos didžiulės žuvys jiems tikrai paliko įspūdį.“

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Žvejybą Gvatemaloje pora vadina pačia juokingiausia. Vos atvažiavę į nedidelį miestelį, lietuviai vietos gidui užsiminė, kad norės pažvejoti, vyro akyse tuoj pradėjo suktis skaitliukas, kiekgi pinigų už tai būtų galima paimti...

„Paaiškinome jam, kad reikės gerų meškerių, gyvo jauko... „Bus, viskas bus, – pažadėjo. – Ketvirtą valandą renkamės.“ Ateiname iš viešbučio į sutartą vietą, kur mūsų turėtų laukti vietinis žvejys, ir matome: vyrukas su juodomis kostiuminėmis kelnėmis, juodais lakiniais batais, baltais marškinukais... Ir atsineša: viena meškerė vaikiška, ir ta sulūžusi, kita gal ir galėtų būti nebloga, bet prie jos nėra jokios sistemėlės, kuri padėtų žuvį pagauti. Dar rankoje – ant popieriuko susuktas valas. Atkirps mums po gabalą to valo, kažką prikabins ir eisime žvejoti! Paulius klausia: „O tai kur masalas?“ „Turiu turiu!“ – džiaugsmingai sušunka vyrukas ir iš kostiuminių kelnių kišenės ištraukia... nugaišusią žuvytę. Padalina į tris dalis: vienas gabaliukas Pauliui, kitas man, trečias jam. Užmauna ant kabliukų ir duoda mums žvejoti... Mes raitėmės iš juoko ir už tokį išradingumą bei tokią atrakciją, kokios turbūt gyvenime daugiau nepatirsime, nesiginčydami sumokėjome 40 dolerių! – prisiminusi ir dabar kvatoja aktorė. – Užtat išplaukę į ežerą pamatėme nuostabų saulėlydį, žolėse besislepiančias iguanas, išgirdome, kaip sutemus miškas pradeda gausti, – taip medžiuose baubia beždžionės.“

„Man liko įspūdis, kad Meksika ir Gvatemala – labiausiai legendomis apipinti kraštai. Kiekvienas gidas turi savo istorijų, versijų, pasvarstymų, samprotavimų... – neslepia aktorė. – Pamatyti majų šventyklas, atrastas gyvenvietes, atkurtas apeigas ir žaidimus buvo be galo įdomu, bet dar labiau patiko stebėti vietinius ir jų gyvenimą.“

Pamatyti majų šventyklas, atrastas gyvenvietes, atkurtas apeigas ir žaidimus buvo be galo įdomu, bet dar labiau patiko stebėti vietinius ir jų gyvenimą.

Pasak aktorės, kiekvienas meksikietis ar gvatemalietis stengiasi nors iš žolės suvenyrą susukti, kad tik galėtų parduoti. Elgetaujančių mažai. Tačiau važiuojant pro vargingus rajonus ypač krito į akis kalnai šiukšlių pakelėse.

„Kaip vėliau mums paaiškino ketverius metus Gvatemaloje gyvenanti lietuvė Lina, kaltas yra skurdas. Pasistatyti šiukšliadėžių jie tiesiog neturėtų už ką. Be to, ir plastikinių maišų bei butelių rinkimo kultūros nėra: ant žemės numesta banano žievė ar kukurūzo burbuolė sunyksta, o plastikinės šiukšlės kaupiasi netvarkomos, – pasakoja. – Važiuojant per vargingus rajonus į akis ypač krito mažučiai nameliai be langų ir durų – socialiniai būstai.“

Gvatemala, kuri yra viena iš daugiausia kavos eksportuojančių šalių, pasak Nijolės, nustebino tuo, kad ten geriama ne gera skani kava, o kažkoks bizalas. Eksportui – aukščiausios rūšies, sau – blogiausia.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

„Dar prieš kelionę mus įspėjo, kad Meksikoje negausime geros kavos. O man rytas be kavos – prapultis! Pasiėmėme iš Lietuvos. Ir dar pasvarstėme, kad jeigu viešbučio kambaryje nebus arbatinuko, bet kurioje vietinėje parduotuvėlėje nusipirksime spiralę vandeniui kaitinti. Ir įsivaizduokite – nė viename kambaryje, nė viename net prabangiausiame viešbutyje nebuvo jokio kavinuko! – prisimena. – Ateiname su Pauliumi pusryčiauti įsidėję kavos į savo puodelius, prašome virinto vandens, o personalas net nesuvokia, kam mums jo reikia, – atneša vos vos pašildyto... Teko ieškoti spiralės. Sužinojome, kaip ispaniškai skamba tas žodis, ir ėmėme eiti per parduotuves. Meksikoje taip nieko ir nepešėme, o Gvatemaloje, kur klimatas vėsesnis, sužibo viltis, kad gali būti toks daiktas. Užsukame į vieną parduotuvę, pardavėja sako – turim. Bingo! Bet po akimirkos su Pauliumi vos nepaspringome iš juoko, nes mums ištraukė metro ilgio spiralę! Dabar net gailiuosi: reikėjo pirkti ir atnešus parodyti grupei, nes visi žinojo, kaip mes ieškome to daikto. Galiausiai dar po kelių bandymų radome pirkti spiralę – ne pačią mažiausią, užtat pagaliau galėjome užsivirinti vandens rytinei kavai.“

Aktorę sužavėjo vietos turgūs – spalvingi, pilni akį traukte traukiančių daiktų. Bandydami parduoti savo prekes, turgaus prekeiviai pramoksta net kelis rusiškus žodžius.

„Kvatojome išgirdę, kaip kažkuris pirkėjui pavymui šaukia: „Očen besplatno! Očen besplatno!“ Išvertus iš rusų kalbos – „Labai nemokamai!“ – juokiasi Nijolė. Frazė greitai tapo smagiu visos keliautojų grupės iš Lietuvos priežodžiu. Kelionių suvenyrais pora stengiasi namų neapkrauti, bet spalvingiems Meksikos ir Gvatemalos kraštų rankdarbiams neatsispyrė: Nijolės taurių kolekciją papildė margintos majų ženklais, o batelių kolekciją – vienas dekoruotas krokodilo oda ir dar keli spalvingi keraminiai.

Po linksmų nuotykių Meksikoje ir Gvatemaloje lietuviams Belizas tapo atsipalaidavimo ir ramybės oaze: saloje vietoj grįstų gatvių – smėlis, jokių mašinų, tik „tuktukai“ važinėja, niekas niekur neskuba. O kur dar aplink laivą šokantys delfinai, nardymo su rykliais ir vėžliais pramogos. Per vakarienes būdavo gausus pasirinkimas patiekalų su jūrų gėrybėmis, o širdį glostė vietos muzika.

„Visiems sakiau, kad į šituos kraštus norėčiau sugrįžti, – neslepia Nijolė. – Bet kai pagalvoju: aš juk tiek daug pasaulyje dar nemačiau!“

Naujausi straipsniai