Nelauk iš moters, sukūrusios ne vieną sėkmingą vaidmenį kine, drąsiai nėrusios į lemtingąjį Sąjūdžio sūkurį, žodžių: „Prigimtinis suvokimas, kad esu nieko verta, skatino tai, kas gyvenime man nutikdavo, vertinti su nuostaba: „Oho! Kaip tai įmanoma?“ Bet Nijolė Oželytė visada išsiskyrė nestandartiniu, paradoksaliu mąstymu.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
O tu, ryža, varyk namo!
„Nuo vaikystės buvau nevaldoma, nepaklusni, nepadedanti mamai dukra, bet ji mane dievino, puošė, lepino (kiek pajėgė uždirbdama labai mažai) ir nė nebandė manęs suvaldyti. Nuo mažens jaučiausi labai svetima šitame pasaulyje – atsimenu tą jausmą... Atsimenu, kaip ieškodavau ir nerasdavau savęs savo kūne, o mama verkdavo manydama, kad dukra išprotėjo. Mano santykis su grožiu buvo atitinkamas. Teturėdama visai mažai metų padariau išvadą, kad tarp manęs ir grožio – nieko bendra.
Vaikystės laikais Vilniuje mergaičių ugniniais plaukais daugiau nemačiau. Vaikai mane pravardžiavo jau darželyje. Septintoje aštuntoje klasėje chemiją mums dėstė mokytoja, kuri atsistojusi prie mano suolo sakydavo: „Senmerge liksi, tokia ryža ir strazdanota.“ Prisimenu, kaip prie tuometinio „Kronikos“ kino teatro Pylimo gatvėje mus tris, gal keturiolikos metų klasiokes, ėmė kabinti berniūkščiai.
Vaikystės laikais Vilniuje mergaičių ugniniais plaukais daugiau nemačiau
Po minutės išgirdau: „O tu, ryža, varyk namo!“ Iki šiol stebiuosi tuo, kaip mano psichika reagavo į panašius dalykus. Aš galvodavau: „Bet juk taip ir yra! Pati nenorėčiau su tokia draugauti.“ Nepuldavau į ašaras, negailėdavau savęs, nuo dvylikos metų rašiau egzistencialistinius eilėraščius ir labai daug skaičiau. Jau tuo metu man buvo labai svarbus gyvenimo prasmės klausimas, nes buvau išgąsdinta močiutės mirties. Kai ji išėjo, man, keturmetei, niekas nepaaiškino, kodėl, – anuomet vaikai buvo tuščia vieta.
Galiu pasakyti toms mergaitėms ir moterims, kurios labai graužiasi, kad negražios: viskas priklauso nuo to, kaip pati save vertini ir jautiesi. Norinčių visiems patikti, todėl persistengusių, persigražinusių, makiažais ir versačiais save užgožusių pilna, bet iš jų sklinda energija, kuri atstumia. O labai stora, maža, rožine suknele su bantu vilkinti mergina gali atrodyti nepaprastai žaviai. Mano dukters kursiokė Londone buvo tokia. Žmonės ją matydami šypsojosi, bet nepašaipiai, nes iš jos sklido visai kitokia energija. Jai nerūpėjo, ką kiti apie ją galvoja, ji niekam nesistengė patikti, tiesiog buvo labai graži pati sau.
Tai įmanoma, kai esi susitaikęs su tuo, koks esi, kai tavo smegenys užimtos tikrais dalykais. Be to, manau, kad kiekvienas žmogus jau gimsta ne kaip baltas lapas, o su turiniu, kurį atskleisti padeda gyvenimo aplinkybės. Mano gyvenimas griauna absoliučiai visus trafaretinius samprotavimus. Apie tinkamo auklėjimo būtinybę, kokybiškos aplinkos būtinybę, patyčių poveikį...
Mūsų knyginiai psichologai mėgsta kartoti tai, kas nieko nereiškia. Vienas didžiausių mano atradimų – kad visi žmonės turi smegenis, bet daugelis nemąsto, o tik kartoja svetimus žodžius. Kita vertus, jaunimas (dažnai su juo bendrauju), kuriam nereikia galvoti, kaip prasimanyti valgio ir drabužių, nesislepia nuo esminio – gyvenimo prasmės klausimo. Turi visko, o kam viso to reikia? Jauni žmonės, kurie to klausia, nėra bepročiai ir nemylėti vaikai.“
Oro uoste mane užkalbino gražuolis vyras...
„Dar studijuodama aktorystės meną rengiausi ištekėti už vyresnio kurso studento, vėliau tapusio labai garsiu artistu. Bet vestuvės neįvyko, nes jis ėmė rodyti dėmesį mano kursiokei – aukštai, gražiai blondinei. Aišku, pasikankinau, bet kai sau argumentavau tai, kas nutiko, jau išmėgintu būdu: „Jo vietoje taip pat būčiau pasirinkusi ją, o ne mažą, strazdanotą, ryžą“, – psichologiškai pagijau. Gyvenimo paradoksas, kad paskui su tuo žmogumi ne kartą ekrane teko vaidinti meilės istorijas ir bučiuotis... O už jo ištekėjusi kursiokė su manimi nesisveikindavo kurso susitikimuose... Ką reiškia išties mylėti? Tai – jausmas, kurį motina jaučia savo vaikui. Tu, motina, gali būti laiminga ir tada, kai vaikas nekreipia į tave dėmesio, nes supranti, kad jo gyvenime atsirado mylimasis, kuriuo jis dabar gyvena... Vadovaudamasi tokia logika, neturėtum norėti pasmaugti savo sutuoktinio pamačiusi besibučiuojantį su kita, jei tikrai jį myli. Nes jam juk gera! Tačiau dažniausiai mylime save ir savo jausmą, o ne žmogų.
Lygiai metams praėjus po neįvykusių vestuvių, mano buvęs iškėlė vestuves su kita
Lygiai metams praėjus po neįvykusių vestuvių, mano buvęs iškėlė vestuves su kita, o aš nusipirkau bilietą už 3 rublius į Palangą. Oro uoste mane užkalbino gražuolis vyras: „Būsime bendrakeleiviai, mergaite.“ Vėliau už jo ištekėjau, pagimdžiau jam tris vaikus ir mes dvidešimt metų buvome bendrakeleiviai. Beje, man labai svarbi priežastis ištekėti buvo didžiulis poreikis pasikeisti Oželytės pavardę į kitą. Dėl jos buvau pravardžiuojama ryža ožka. Bet vyro pavardė neprigijo, visi mane pažįsta kaip Oželytę.
Kai man buvo šiek tiek virš trisdešimt, perskaičiau genialaus rusų rašytojo ir vertėjo Boriso Pasternako laiškus. Ten buvo parašyta: „Prasikankinau visą jaunystę nesuprasdamas, kad tai, ką laikiau savo trūkumu, yra didžiausias mano pliusas, skiriantis mane iš kitų ne blogąja prasme, o kitoniškumu. Kitoniškumas ir daro žmogų įdomų.“ Skaičiau ir galvojau: juk tai apie mane!“
Negalėjau suprasti aktorystės prasmės
„Profesorė Irena Vaišytė, Vaidybos ir režisūros katedros vedėja, įspėjo: „Nijole, sunkus bus jūsų aktorinis gyvenimas. Nepadarysite karjeros, nes jūsų balso tembras ir psichofizika absoliučiai nedera.“ Todėl neįgarsinau nė vieno savo vaidmens. Dar pasakė, kad dėl balso ir išvaizdos, matyt, būsiu kviečiama vaidinti ištvirkėles ir kitas blogietes. Todėl nusprendžiau vaidinti tik jų priešingybes. Buvo ir kita priežastis, kodėl nusprendžiau, kad iš manęs kaip aktorės turi tekėti tik švarus vanduo. Pradėjau filmuotis dar studijų metais, suvaidinau daugiau kaip dvidešimtyje filmų, sulaukusi trisdešimt vienų tapau jauniausia Tarybų Lietuvos nusipelniusia artiste. Nuo pirmų savo filmų kultūros namuose susitikdavau su žiūrovais. Matant pilną salę man kaskart užgniauždavo kvapą nuo atsakomybės: „Kas gi aš tokia, kad stovėčiau čia prieš šiuos žmones?“ Tada ir pasižadėjau sau, kad nevaidinsiu to, kas žiūrovus dirgintų, veiktų kaip nors neigiamai.
Nemėgau savo profesijos, nes negalėjau suprasti aktorystės prasmės
Nemėgau savo profesijos, nes negalėjau suprasti aktorystės prasmės. Aktorius juk – ne menininkas. Režisierius priverčia aktorių dirginti savo jusles – kad besidirgindamas jis sudirgintų žiūrovus. Viską kuria režisierius, o aktoriai tėra šachmatų figūros jo rankose, turinčios judėti taip, kad atsirastų jo sugalvotas rezultatas. Tai mane užmušinėjo ir žlugdė.“
Pavydžiu jiems tos laisvės
„Hipiavimas man buvo belytis. Mes, vyresnių klasių berniukai ir mergaitės, tranzuodavome į Taliną, visi kartu miegodavome šieno kaugėse, bet tarp mūsų nebuvo jokio sekso. Dabar vaikštau Londone ir matau užrašą: „Seksuali žuvis.“ Nesuprantu... Man fiziologija visada buvo iš gyvuliukų gyvenimo. Jeigu būčiau vyras, tokioje jos apsuptyje, kokia yra dabar, turbūt tapčiau impotentu. Kai netranzuodavome, varydavome į valgyklą „Žuvėdra“ Vilniaus gatvėje. Ten Liutauras Degėsys rašydavo meilės eilėraščius, aš – egzistencialistinius, Saulius Tomas Kondrotas – siaubo apsakymus apie žiurkes... Ateidavo Paulius Širvys ir už 200 gramų sauso baltojo vyno sukurdavo tau ketureilį. Turiu vieną savo sąsiuviny. Mes kalbėdavomės apie Kafką, Sartre’ą, klausydavomės plokštelių, kurių atveždavo iš užsienio Vyšniuko, vieno iš mūsiškių, mama gydytoja. 1973-iaisiais ji su kitais žymiais Lietuvos gydytojais žuvo sudužus į Maskvą skrendančiam lėktuvui. Mes buvome intelektualieji, kūrybingieji hipiai ir su tais, kurie gerdavo rašalą, nesibičiuliavome. Hipiškų kelionių metu milicininkai mažuose miestukuose mus pakuodavo, o mes jiems dainuodavome savo himną „Gėlių vaikai“.
Dabar jauni – kitokie: jie – drąsūs ir laisvi žmonės
Tarp anų laikų ir dabartinio jaunimo – bedugnė. Tu buvai laikomas šlamštu, nieku ir atitinkamai elgeisi. Anūkei, kai papasakojau apie mane įžeidinėjusią chemijos mokytoją, buvo gal penkiolika. Ji labai nustebo sužinojusi, kad girdėdama mokytojos žodžius aš tik sėdėjau nuleidusi galvą ir nieko nedariau. Dabar jauni – kitokie: jie – drąsūs ir laisvi žmonės. Pavydžiu tos neturėtos laisvės ir kai manęs klausia, už ką balsuoti, atsakau: „Žiūrėk į amžių ir neapsiriksi.“
Aš – tai sąmonė, energija, o ne mėsos, odos ir kaulų rinkinys
„Kai buvau keturiasdešimties, panorau pagaliau išsiaiškinti, ar jau vaikystėje ramybės neduodavusi mintis, kad aš ir mano kūnas – skirtingi dalykai, turi pagrindo. Gerai pasiruošiau skaitydama literatūrą apie badavimą ir 30 dienų badavau. Eksperimentas mane įtikino, kad kūnas – tai biorobotas, kad aš – tai sąmonė, energija, o ne mėsos, odos ir kaulų rinkinys.
Eksperimentas su savimi išlaisvino
Sąmonė – kaip vėjas: pačiupinėti jo negali, bet jis griauna namus. Tas eksperimentas su savimi išlaisvino. Pasidarė visai ramu dėl savo grožio. O paskutinį tašką, leidusį pagaliau pajusti fizinį komfortą, padėjo akiniai, kurių prisireikė, kad geriau matyčiau. Faini rėmeliai gelbsti mane nuo būtinybės darytis makiažą. Gimiau baltais antakiais ir blakstienomis, dėl jų kompleksavau ir niekada neišeidavau iš namų nepasidažiusi. Šiandien mane gelbsti akiniai. Išeidavau iš namų tik avėdama aukštakulnius, nes kompleksavau ir dėl mažo ūgio. Galbūt dėl to dabar reikia keisti kelio sąnarį... Bet dabar kaip niekada jaučiuosi graži. Savo kūne jaučiuosi komfortiškai. Tyčia dažausi plaukus chna, kad jie būtų tos spalvos, kurios anksčiau nekenčiau.“
