Nedaug kas tepasikeitė jos gyvenime, bet jau išoriškai, nuo tų 2014-ųjų metų, kai sutiko duoti interviu „Legendoms“. Jau tada keliavo po pasaulį, jau tada buvo išėjusi ir iš politikos, ir iš aktorystės, bet žmonės ją iki šiol atsimena ir kaip aktorę, ir kaip signatarę. Šis interviu – tik apie vieną Nijolės Oželytės gyvenimo pusę, likusią įamžintą kino ir televizijos filmuose bei jų kūrimo užkulisiuose.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
Kažkada, kai Vilniaus brode šlaistėsi ilgaplaukiai hipiai su gitaromis, ją vadino Raudonąja Brodo mergele. Raudoni plaukai, rudos dėmelės ant skruostų, didžiulės akys ir netramdomas būdas vedė iš proto Lietuvos ir Rusijos kino režisierius bei aktorius. „O aš buvau davatka!“ – tikina aktorė, buvusi politikė Nijolė OŽELYTĖ. Viską metusi, dabar ji su kuprine keliauja po pasaulį ir neabejoja atradusi savo būties prasmę – tiesiog BŪTI.
Kalių intrigančių Nijolė Oželytė nevaidino. Algimanto Puipos filme „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ jos Delai mylimasis buvo pasirengęs atiduoti visą gyvenimą. Rubė Adams iš Almanto Grikevičiaus filmo „Veidas taikinyje“ tapo turtingos pilies puošmena. Kukli gimnazistė Adelė iš Balio Bratkausko televizijos filmo „Dičiaus karjera“ visa širdimi atsidavė žudančiai pirmajai meilei. Raudonplaukė Airinė iš Broniaus Talačkos „Raudonmedžio rojaus“, naujo gyvenimo drąsiai pasitikti žengianti Inga iš Vytauto Žalakevičiaus filmo „Atsiprašau“ ir naivi, atvira Rožytė iš Sauliaus Vosyliaus televizijos filmo „Čia mūsų namai“. Tai – tik svarbiausi, abejingų nepalikę lietuviškieji jos vaidmenys. Pasirodžius kino filmams „Viešbutis pas žuvusį alpinistą“, „Du husarai“, „Skėtis jaunavedžiams“, dėl šlakuotos raudonplaukės mirė Rusija. O ji pati sako – aš ne artistė!
Scenos pinklėse
„Kai supratau, kad, norėdamas išgauti jausmus, režisierius priverčia aktorių masturbuotis, įaudrinti savo jusles, pasijutau pinklėse. Tada sugalvojau palyginimą: aktorius yra kranas. Kažkas atsuka ir reguliuoja, švarus ar ne iš jo vanduo tekės. Visą gyvenimą rinkausi teigiamus vaidmenis. Žinojau, kad blogis iš manęs tiesiog neišbėgs, aš nenoriu, kad jis išbėgtų. Suvaidinti neigiamą personažą – vieni juokai! Nusikeiki, išsidrebi, akis pavartai – ak, koks tikroviškas! Bet pabandyk gėrį suvaidinti, kai mėšlo pilna širdis?! Pamenu, Sudake, kai filmavome „Skėtį jaunavedžiams“, su savo partneriu Aleksejumi Batalovu nuėjome į kiną. Salė mirė iš juoko, kai ekrane pasigirdo pragertas aktoriaus Jevgenijaus Jevstignejevo balsas: „Menas ir alkoholis – nesuderinami.“ Kas galėjo juo tikėti?!“
Lygiai taip pat dabar sunku patikėti tuo, ką sako Nijolė: jos aktorystė likusi praeityje. Tai miręs, pamirštas gyvenimo etapas, kurį tik retsykiais primena šmėstelėjusi nuotrauka ar seno filmo anonsas. Vienu metu iš kino nėrusi į politiką, dabar ir iš jos pasitraukusi Lietuvos Atkuriamojo Seimo narė, viena iš Tėvynės sąjungos partijos steigėjų, keletą kadencijų dirbusi Seime, įvairiose visuomeninėse organizacijose, dienas leidžia su kuprine klajodama po pasaulį, vasaromis sėdi Pervalkos kopose, ant kelių laikydama geriausius savo draugus – Carlą Gustavą Jungą ir Viktorą Emilį Franklį, kartkartėmis aplanko dukras Ievą, Saulę, Elenytę ir dėkoja už kiekvieną gyvenimo valandą bei akimirką. „Šiandien esu, o rytoj galiu nebūti“, – sako. Mirties baimę ši moteris seniai nugalėjusi...
Nijole, ne kartą esate sakiusi, kad aktore tapote atsitiktinai. Ir kad visai ne tam skirtas jūsų gyvenimas.
Aš labai anksti supratau, kad man netinka aktorystė, aš nemoku vaidinti, nuduoti, veidmainiauti. Aktorius nėra menininkas, juk menininkai – laisvi, kuria formas, į jas grūda prasmes, o šios, žiūrėk, ima ir perkeičia žmones. Vis galvodavau: Viešpatie, kodėl nemoku vaidinti?! Kodėl taip kankinančiai sunku žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje? Ir kodėl toks priklus man yra aktoriaus darbas?!
Tuo metu, kai baigiau mokyklą, visi gaudavo vienodas algas – ir šlavėjai, ir profesoriai. Mes šlaistėmės po Vilniaus brodą (dabartinis Gedimino prospektas, anuomet – itin populiari hipiuojančio jaunimo susibūrimų vieta – red. past.), komsomolcai griebdavo už mini sijonų ir tempdavosi aiškintis, ką sau leidžiame brązgindami gitaromis ir sekdami vakarietiškomis madomis?! Mūsų hipių kompanija įsivaizdavo, kad geriausia būtų algą gauti, bet nedirbti. Aktorystė ir buvo kažkas panašaus: daryti nieko nereikia, visi gėles dovanoja.
Viena už mane gražesnė draugė nusprendė nunešti pareiškimą į tuometinę Vilniaus konservatoriją. Aš nuėjau kartu. Po antrojo stojamųjų turo mane pasikvietė būsimoji kurso vadovė Irena Vaišytė ir paslaptingu balsu paklausė: „Kas jūs?“ Kaip tai – kas aš?! Nieko nesuprantu, purtau galvą, o ji raštą iš KGB rodo: „Pilietė Nijolė Oželytė negali būti įtraukta į studentų sąrašus.“ Pasirodo, KGB fiksavo visus mūsų tranzavimus po Lietuvą, Latviją, Estiją.
Svarsčiau, jei žmonės gyvena be baisios baimės, kokią aš jaučiu, vadinasi, supranta, kur yra gyvenimo prasmė. Tik aš viena, durna, nesuprantu! Klausimas – kam gimti, jei reikės mirti, buvo siaubingas.
Buvau „nepatikima“, tačiau Vaišytė numojo ranka: „Aš vieną kalėjime sėdėjusį priėmiau, priimsiu ir jus.“ Gražioji draugė į konservatoriją nepateko, o aš tapau studente. Ir mamai moralą atskaičiau, kad nieko nei apie KGB, nei apie baisius jo darbus nepasakojo. „Pabandyk pasakoti, kai toks ilgas liežuvis, – atrėžė. – Mane išvežtų, o tave į beprotnamį uždarytų.“
Po mėnesio studijų iškvietė į KGB. Klausia: „Gal matėte, kas ant suoliuko jūsų kieme išraižė Kalantos vardą?“ Taigi, nieko aš nemačiau! Ir iš kur jie žino apie suoliuką, mūsų kiemas uždaras?! Pasiūlymo tapti pranešinėtoja atsisakiau. Grasinimų, kad daugiau konservatorijoje nesimokysiu, neišsigandau. Pasielgiau dar bjauriau – paklausiau, ko tikrai neturėjau klausti: „Jūs raštą, kad manęs neįtrauktų į studentų sąrašus, siuntėte?“ „Eikit lauk!“ – išvarė. Kitą dieną gavau pylos nuo Vaišytės: „Nijole, kaip jūs galėjote? Ką padarėte?“ Nuoširdžiai nesupratau, iš kur ji viską žino?! Paskui su profesore ilgai kalbėjomės, man paaiškėjo daugybė dalykų. Kai KGB dar kartą bandė verbuoti, atsikirtau: turiu tokį ilgą liežuvį, kad nenoromis viską išplepėsiu.
Ar tikrai gali taip būti, kad baigusi aktorystės mokslus negavote diplomo?
Ir per visus tuos metus man jo neprireikė! Ar patikėsit?! Nepridaviau Jurkūnui (Vladas Jurkūnas, tuometinis Mokomojo teatro vadovas – red. past.) pėdkelnių. Mokomajame teatre šokio ir fechtavimosi užsiėmimai vykdavo tik mūvint pėdkelnes. Aš jas kažkur nukišau, o mano diplomas liko be antspaudo! Be antspaudo, vadinasi, negaliojantis!
Trečiame konservatorijos kurse režisierė Danutė Keturakytė paėmė į televiziją, suvaidinau spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“. Nuo tada viskas prasidėjo. Posakis, kad patys esame savo laimės kalviai, yra absoliutus blefas. Aš dėl savo karjeros, dėl vaidmenų nago nepajudinau! Režisierė Aurelija Ragauskaitė norėjo, jog baigusi konservatoriją atvažiuočiau į Šiaulius. Būčiau dirbusi su ja, bet tuometinis mano vyras pasakė: aktoriai per spektaklius išdirgina jausmus, paskui miega vieni su kitais, ne, boba, niekur nevažiuosi. Ir boba nevažiavo! Nes boba mylėjo savo vyrą.
Kam gimti, jei reikės mirti?!
„Šeima, kaip ir religija, žmogui reikalinga tol, kol jis nėra laisvas. Šie du dalykai – lyg neperšaunama liemenė, sauganti nuo pražūties. Kol neturi tiesioginio kontakto su Dievuliu, geriau jo bijok ir nepasmerk savęs darydamas blogį. Su šeima – taip pat. Laikykis jos, kol neįsivaizduoji, kad gali gyventi vienas, kad vienas gali augti, tobulėti, kol šeima tau duoda praktinės naudos, patenkina fiziologinius poreikius. Šeima nėra kalėjimas. Visada gali jį palikti, kai tavo laisvė reiškia atsakomybę, o ne ištvirkimą – miegoti su visais, pašaliais mėtyti vaikus, nesirūpinti tėvais. Mes savo šeimoje niekada nedarėme, ko nenorėjome. Buvome ir esame fantastiški bendrakeleiviai.“
Nijole, ištekėjote gana jauna. Kaip susipažinote su savo vyru?
Lėktuvu skridau į Palangą pas vaikiną, su kuriuo dvejus metus susirašinėjome. Tuo pačiu lėktuvu irgi su meilės reikalais skrido jis. „Būsime bendrakeleiviai...“ – pasakė tada. Aš nusišaipiau, o vyras man vėliau primindavo iškart žinojęs, jog būsime kartu. Tiesą sakant, bendrakeleiviai ir buvome. Bendraminčiai. Ir tai yra kur kas gilesnis ryšys nei meilė. Jokios skyrybos jo negali sutraukyti.
Buitis ir pinigai mūsų gyvenime nereiškė nieko. Siusdavau, kai vyras sakydavo: „Na, nėra sofos, tai nėra, miegam ant grindų. Argi tau blogai?“ Aš susispaudžiu gavusi honorarą už vaidmenį, nuperku sofą. Sėdi sau ant jos patenkintas. „Ko tu sėdi ant mano sofos?“ – klausiu. „Būk protinga, – gėdija mane. – Kai neturėjome sofos, sėdėdavau ant grindų, bet dabar, kai ją turime, kam ant jų sėdėti?!“ Jis buvo mūsų šeimos proto lyderis. Nereikėjo pastangų, kad jausčiau pagarbą.
Pirmą dukrą Ievą gimdžiau dvidešimt vienų. Kai gimė, staiga supratau – ateis laikas ir ji mirs. Tokio siaubo nebuvau patyrusi net tuomet, kai mano akyse mirė močiutė. Buvau vos trejų, prie jos lovos sėdėjau viena, namiškiai dirbo laukuose. Aplinkui skraidė musės, aš žiūrėjau į ją gulinčią. Močiutė sakydavo, kad geras žmogus – lyg oro pripūsta kiaulės pūslė. Kai numiršta, pakyla aukštai į dangų, o blogieji tokios pūslės neturi, užtat sulenda į žemę. Staiga ji pradėjo sunkiai kvėpuoti, o paskui nurimo. Man irgi buvo ramu, nesupratau, kas atsitiko. Kai grįžę iš darbų į kambarį sugriuvo namiškiai ir, suklaupę ant grindų, pradėjo rėkti, pasidarė siaubingai gėda.
Pagalvojau, kas bus, jei šitaip rėks iš miesto parvažiavusi mano mama?! Kitą dieną jos sulaukusi pasakiau: jei rėksi, išbėgsiu į mišką. Per laidotuves mane pasodino į kunigo vežimaitį. Pradėjau bliauti, nes norėjau pėsčiomis, su visais kartu. Tada pagalvojau: matai, aš irgi moku verkti, liūdna, mano baba mirė! Nes verksmas man niekada nekildavo... Didžiausias siaubas ištiko, kai babą užkasė. Niekaip nesupratau, kaip galima sėdėti prie stalo lyg niekur nieko, o ji – žemėse.
Lauke šalta, lyja... Tas mirties siaubas kaip davė į uodegą, taip visą gyvenimą ir lekiu viena kryptimi. Iš tiesų man nerūpėjo jokios aktorystės, jokia politika, joks vyras, netgi šeima. Vaikus gimdžiau, nes maniau: jei pagimdo vaiką, moteris kažką supranta apie gyvenimo prasmę. Mamos kartą mėginau klausti: „Kam mane pagimdei?“ Ji pradėjo verkti: „Durne, visos moterys gimdo ir aš pagimdžiau.“ Svarsčiau, jei žmonės gyvena be baisios baimės, kokią aš jaučiu, vadinasi, supranta, kur yra gyvenimo prasmė. Tik aš viena, durna, nesuprantu! Klausimas – kam gimti, jei reikės mirti, buvo siaubingas. Ir jis nuolat mane vertė aiškintis esminius dalykus.
Kai gimė Ieva, iš nevilties, kad ir ji numirs, galvojau: ar nebūtų verta išvis nusibaigti? Vyras matydavo, kas man darosi, laikydavo už rankos ir garsiai skaitydavo Omarą Khayyámą. Tik daug vėliau supratau: jei leidi sau nepaskęsti savimeilėje ir puikybėje, baimė tampa varikliu ir tau parodo kelius.
Kodėl jūsų santuoka nesusiklostė?
Susiklostė. Ir dar kaip! Tikrų ryšių neįmanoma išardyti, jau sakiau. Ne jis, o aš užsinorėjau laisvės. Praėjus ketveriems metams po neformalių skyrybų, išsiskyrėme oficialiai. Aš – davatka, man visada atrodė, kad jokių kitų ryšių, kol esi santuokoje, negali būti. Jei kartą davei priesaiką, laikykis jos. Man laikytis nebuvo sunku, netgi atvirkščiai – kiekvieną kartą, nugalėjusi pagundą, jausdavausi didvyre.
Ar nekilo minties ištekėti dar kartą?
Santuoka reikalinga, kad būtų saugūs vaikai. Jie privalo būti legalūs. Kitos reikšmės santuoka neturi.
Ar jūsų dukros šeimoje jautėsi saugios?
Mūsų dukros augo neformalių santykių fone. Vienintelė šeimą vienijusi ir dabar vienijanti tradicija – Kūčios. Praėjusias metais per jas išskridau į Londoną, sugadinau šeimai vakarą. Pažadėjau, kad daugiau tokių eksperimentų nebus.
Moterį, kuri turi vaikų ir juos myli, ištinka ne viena gyvenimo pabaiga, o dvi. Pirmoji, kai vaikai suauga ir palieka namus. Šis atsiskyrimas geriausiai išmoko nesikabinti į tai, kas tau nepriklauso. O nepriklauso šiame gyvenime niekas. Jeigu sąžiningai išmoksti atsiskyrimo nuo vaikų pamoką ir suvoki, kad jų saugumas, jų laimė visiškai nuo tavęs nepriklauso, jei palieki juos laisvus nuo savo pretenzijų, ilgesio ir noro pamokyti, tai yra puiki išsiskyrimo su gyvenimu repeticija.
Aš jį išvis įsimylėjau!
„Nesu gosli, esu davatka moralistė. Man reikia įsimylėti, reikia jausmų, tada – galbūt, kaip nors... Laižiakai su drimbančiomis seilėmis – svetima gėda. Fiziologija nesukelia taurių jausmų, jos kino ekrane neparodysi. Nežinau, kaip dabar filmuoja, bet anais laikais bučinį repetuodavome po dvidešimt kartų. Jei bent kiek ne taip pakreipsi galvą, kamera užfiksuos tavo nosies plaukus ir stebuklas dings. Tikras, fiziologinis kiss meilės į žiūrovų širdis neprikviečia, nebent niežulį tarpukojyje.“
Buvote pagimdžiusi jau dvi dukras, kai 1986-aisiais jus pakvietė filmuotis garsus to meto rusų režisierius Rodionas Nachapetovas. Jo filme „Skėtis jaunavedžiams“ vaidinote su tikra žvaigžde – kino aktoriumi Aleksejumi Batalovu. Tokio vyro žavesiui sunku atsispirti...
Iš tiesų filme turėjome vaidinti du lietuviai – aš ir Juozas Budraitis, tačiau režisieriui imti dviejų pribaltų niekas neleido. Pribaltai anuomet galėjo vaidinti tik blogiečius, fašistus. Nachapetovui teko rinktis – aš ar Budraitis. Man viskas atkrito, kai pasakė, kad pasirinko mane. Vietoj Budraičio paėmė Aleksejų Batalovą, kitą nebanalų gražuolį, sudėtingą asmenybę, su dugnu. Jam buvo penkiasdešimt aštuoneri, man – trisdešimt dveji. Režisierius išvyniojo sovietmečiu sunkiai suvokiamą istoriją: Kryme atostogauja pora, kurią sieja idealūs santykiai. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad ta ideali pora – meilužiai. Batalovo herojus grįžta pas žmoną ir du vaikus, tačiau meilė mano herojei niekur nedingsta.
Nachapetovas sukūrė pasakojimą apie gilų žmogišką ryšį, joje nebuvo nė lašelio vulgarumo. Tai dabar suprantu, ką iš tiesų reiškė dirbti su tokiu režisieriumi ir vaidinti su Batalovu! Jausmą, kai Aleksejus būdavo šalia, galėčiau palyginti su tuo, kurį patirdavau atsidūrusi netoli Dalai Lamos. Gali nežinoti, nematyti, kas įėjo pro duris, tačiau nepajusti sklendžiančio gerumo – negali. Kai prisimenu Dalai Lamą, kažkodėl visada noriu juoktis. Batalovas irgi turėjo kažką, kas veikė šalia esančius. Nuo vaikystės augęs rašytojo Viktoro Ardovo šeimoje, jis bendravo su Borisu Pasternaku, daug kalbėdavosi su poete Ana Achmatova. Neįtikėtina, bet sovietmečiu nešiojo kryželį ir niekada, net vaidindamas, jo nenusisegdavo. Kartą paklausiau – kodėl? „Keičiasi tik paviršiai, ženklai lieka, – atsakė. – Ne dėl savęs nešioju, dėl to, kad kiti paklaustų, kad simbolis užkliūtų jiems už akių ir galbūt liktų širdyse.“
O dar Batalovas mane mokė būti moterimi. Filme turėjau būti itin moteriška, tikrai ne tokia, kokia esu – valdingas, užsispyręs avinas. Kartą nusprendėme kartu eiti į paštą išsiųsti šeimoms atvirukų. „Palauk, – jis man sako, – tuojau iškviesiu automobilį.“ Užsispyriau: einam pėsčiomis, juk netoli. Tada paėmė už rankos: „Aš esu vyras. Ar manimi pasitiki?“ Gavau pamoką, kad vyrams reikia palikti jų sferas. Iš pradžių moterų iniciatyva jiems patinka, o paskui juk vis tiek išeina pas blondinę, kuri leidžia rūpintis ja, jaustis stipriam. Ir su feminizmu, beje, tai neturi nieko bendra! Labai gerai prisimenu, kaip mano vyras bendradarbiams meluodavo, kad eina pakirkinti sekretorės, o pats eidavo vaikų iš darželio pasiimti. Kad tik bendradarbiai nesityčiotų, jog po žmonos padu sėdi, ir oželiu nevadintų... Mat kaip – vaikus iš darželio pasiimti gėda, o sekretorę kirkinti – cool.
„Skėtį jaunavedžiams“ filmavome keturis mėnesius. Batalovas buvo žavi asmenybė, tokia žavi, kad nesusižavėti negalėjau. Ir jokių pasičiupinėjimų! Būdama su juo, visam laikui išsprendžiau ištikimybių – neištikimybių dilemą. Sako man vieną vakarą: „Pasikalbėkim apie moralę. Per visą savo gyvenimą sutikau vos du ar tris žmones, su kuriais galėjau turėti artimesnį kontaktą. Jei jausmai gilesni nei paprastas paseksavimas, kodėl jų neįkūnyti?
Tai – tik dviejų žmonių reikalas.“ Po tokių kalbų smegenys lūžta, žiūriu į žvaigždes, kaukiu, nes pati sau nemoku suformuluoti, kodėl tarp mūsų nieko negali būti. Juk – visiškai mano žmogus, jam tikrai nėra svarbu su Oželyte pagulėti, panorėtų – visa Rusija po juo atsigultų. „Gal bijai, kad tavo vyras sužinos? – klausia, kai abu geriame arbatą ant mano atsivežtų servetėlių. – Gali nesakyti, neskaudinti.“ Tada viską sustačiau į vietas: „Jei žinočiau, kad mano vyras šitai padarė, būtų labai skaudu. Nenoriu jo skaudinti.“ „Tą aš suprantu“, – ištarė po akimirkos ir daugiau apie tai nesikalbėjome. O aš jį išvis įsimylėjau!
Jis – vedęs, jūs – ištekėjusi, apie bendrą ateitį negalėjo būti ir kalbos?
Kokia bendra ateitis?! Idiotizmas! Tai nebuvo meilė, kuri kankintų. Mūsų dvasinis kontaktas buvo toks gilus, kad nebūtų buvusi nuodėmė jį įkūnyti.
Nerealizuota meilė viduje pasilieka deimantu. Ji negraužia, nekankina, o žmogus, kurį mylėjai, tampa gimine. Sausio pradžioje Andrejus Malachovas mane kvietė į Aleksejui Batalovui skirtą televizijos laidą. Ak, kaip norėjau nuvažiuoti, būčiau sutikusi senus draugus! Bet po rusų laidos „Žmogus ir įstatymas“, kurioje buvo aptariami Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje, negalėjau sau to leisti. Dalyvavimas Malachovo laidoje būtų prilygęs išdavystei.
Buvome nuogos, atviros sielos
„Ką jis pamatė manyje, toje ryžoje mergoje, stovinčioje prie kolonos? Gal atpažino save? Ar jis buvo pramatus, šventasis? Pabendravusi su juo supratau, kad nereikia stengtis kuo nors tapti, reikia būti savimi – siela, kurios negalėtų nustelbti socialinė asmenybė. Šiame kreivame pasaulyje mums nieko kito ir neduota – tik BŪTI. Esi niekas ir kartu esi viskas.“
Esu girdėjusi ir kitą jūsų meilės istoriją. Žmonės kalba, kad anuomet dėl jūsų galvą buvo pametęs Rusijos legenda, aktorius, bardas, rašytojas Vladimiras Vysockis?
Šia istorija niekas nepatikėtų, jei ne mano kurso draugas Saulius Kizas, viską matęs savo akimis. Buvau antrame kurse, per žiemos atostogas su Sauliumi išvažiavome į Maskvą – laisvamanybe garsėjęs Tagankos teatras traukė studentus iš visos Sąjungos. Apsigyvenome pas Sauliaus draugą, o kitą vakarą nuėjome į spektaklį „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“. Spektaklis prasidėjo moderniai – aktoriai žiūrovų laukė teatro fojė. Aš pasilypėjau laiptais aukštyn, kad geriau matyčiau. Staiga prasiskiria minia ir priešais pamatau Vladimirą Vysockį. „Lastanka, – jis man sako, – tu po spektaklio niekur nedink, mums pasikalbėti reikia.“ Pats Vysockis!
Tik įsivaizduokit, kas būtų, jei priešais pamatytumėt Jacksoną, iš numirusių prisikėlusį?! Tai va, Vysockis tokia pat žvaigždė Rusijoje buvo, gal net didesnė. O aš – maža, negraži, trumpom kojom... Ir profesorė Vaišytė juk mums sakė: jei koks žymus žmogus užkalbins, žinokit, į lovą nusitempti nori. Stoviu visa mėlynai raudona, o Saulius klausinėja: „Ar eisi? Ar eisi?“ Ką aš žinau! Neisiu! Kas, jei pradės glėbesčiuotis? Juk tokio žmogaus negali atstumti! „Durnė!“ – numojo ranka Kizas, kai nenuėjau. O kaip aš eisiu, jei nesuprantu, ko iš manęs reikia?!
Praėjo septyni mėnesiai. Tagankos teatras į Vilnių atvyko gastrolių. Kurse jau legendos apie Vysockį ir Oželytę klaidžioja, bet niekas netiki. Vėl rodo tą patį spektaklį, aš kažkur prie kolonos Profsąjungų rūmuose. Nežinau, kaip jis mane pamatė... „Ar dabar nepabėgsi?“ – priėjęs paklausė. Po spektaklio nuėjau į užkulisius. „Kaip gaila, kad tada nepasirodei, turiu tau scenarijų“, – ištarė ir papasakojo: vaidinti filme „Mano vienintelė“ sutikęs su sąlyga, kad galės pasirinkti partnerę. Davė scenarijų paskaityti ir paprašė, kad atvažiuočiau į viešbutį. Galvoju: mirsiu, aš trečiam kurse, apie vaidybą nieko nesuprantu. Bet į viešbutį nuvažiavau. Ten pamačiau visus Tagankos dievus!
„Kaip scenarijus? – klausia. – Ar patiko?“ Būtų pabandęs nepatikti! Sėdžiu jo kambaryje, galvoju, taigi, negražus jis man! Bet išvaizdos ir to, kas iš jo sklido, neatitikimas buvo užmušantis. Aš juk lygiai taip pat jausdavausi žiūrėdama į veidrodį. „Ar žinai, kad esu poetas“, – paklausė ir pradėjo skaityti eilėraščius. O paskui pasakojo, kaip vaikystėje iš jo tyčiodavosi, kaip mentai mesdavo lauk iš autobuso, nes su užsieniete susidėjęs. Žiūrėjau į jo šešėlį ant sienos, klausiausi, o galvoje vis sukosi: kada kibs? Nekibo... Taip keletą vakarų iki išnaktų prašnekėjome. Būdavo, skambina savo žmonai, prancūzų aktorei Marinai Vladi: „Marinočka, aš čia su tokia mergaite sėdžiu!“ Konservatorijoje gandas – Oželytė su Vysockiu miega! Greičiausiai išsiveš ją į Maskvą. „Klausyk, jei taip draugaujate, gal susitikimą suorganizuotum?“ – vieną dieną paklausė manęs kažkas iš katedros. Vladimiras sutiko.
Būčiau dirbusi su ja, bet tuometinis mano vyras pasakė: aktoriai per spektaklius išdirgina jausmus, paskui miega vieni su kitais, ne, boba, niekur nevažiuosi. Ir boba nevažiavo! Nes boba mylėjo savo vyrą.
Į susitikimą su visa savo trupe atvyko iš gamyklos. Iš pradžių nesupratau, kad išgėręs, juk negėrė tuo metu, mėgino su savo alkoholizmu kovoti. Sėdim Mokomajam teatre, scenoje – visos Tagankos žvaigždės, matau, kaip Vladimiras keliasi nuo kėdės ir – vis į užkulisius. Galvoju, nueisiu, pažiūrėsiu. Pravėrusi grimo kambario duris matau siaubingą vaizdą: jo kolegė įpila pusę stiklinės konjako, jis užsiverčia, išgeria ir vėl eina į sceną. Po ilgo negėrimo priepuolis buvo baisus! Paskui aktoriai jį supakavo ir išvežė į Maskvą. Praėjus mėnesiui atsipeikėjo, o aš turėjau rinktis – važiuoti į Maskvą vaidinti filme ar toliau mokytis konservatorijoje. Kadangi esu atsakinga bailė iš prigimties, pasirinkau konservatoriją. Vietoj manęs filme suvaidino Jelena Proklova. „Viskas labai blogai...“ – skambindavo Vysockis man iš Maskvos. Taip ir neišdrįsau paklausti, kodėl skambina...
Vladimiras mirė 1980-aisiais. Mačiau filmuotus jo laidotuvių kadrus: karstą nešė atvirą, pagal pravoslavų papročius. Man sąmonėje įsirėžusi akimirka – karstas kryptelėjo, pasimatė veidas. Tą sekundę supratau, kas esu ir kodėl mes susitikome. Abu buvome nuogos, atviros sielos. Abu turėjome drąsos būti savimi... Argi ne tai yra vienintelis prasmingas būdas būti?!
Iš jūsų pasakojimų atrodo, kad Rusijos kino garsenybės, su kuriomis teko susitikti, filmuotis, – maloniausi, keistenybių neturintys žmonės. Visi iš tiesų buvo tokie?
Kodėl visi?! Anaiptol. Režisierius Viačeslavas Krištofovičius mane pakvietė vaidinti filme „Du husarai“. Nuostabus grimas, nieko bendra su sovietine retorika... Aš, ką tik Visasąjunginiame kino festivalyje už geriausią moters vaidmenį tarybiniame kine apdovanota, atvažiuoju į Kijevą. Filmavimo grupė viešbučio kambaryje susirinkusi. „Štai susipažinkite, jūsų partneris“, – režisierius rodo man Olegą Jankovskį. Tas atsistoja, griebia į glėbį ir „deda laižiaką su išlaikymu“. Aš – moteriškė bjauri, fiziologinis kontaktas turi pribręsti, oi, oi, geriau manęs neliesk! Stoviu kaip spinta ir galvoju, ką daryti?
Pradėsiu muistytis, atrodys kvailai, į bučinį atsakyti negaliu... Kai atšlijo, išrėžiau: „Prieš tokius bučinius reikia dantis valytis!“ Tai buvo baisu! Jankovskis gi – Dievas. Pats pasakodavo, kad traukinyje, kai išeidavo parūkyti, merginos šalia alpdavo. „Mane matydamos jos karštu vandeniu sisioja“ – tai jo žodžiai. Ir staiga – toks įžeidimas! Nuo tos akimirkos – jokio kontakto, per filmavimus – irgi. „Ar tu supranti, kad aktorius iki pusės baltas, nuo pusės – juodas? Net neįsivaizduoji, kokius vaizdus prasuku pro akis, kad padaryčiau tą padėrusį žvilgsnį!“ – mokė mane. Bet juk kai š...dą sumaišai su švytėjimu, tai š...das ir išeina. Tokia ir žvaigždė...
Tikriausiai bjauru nusivilti žmonėmis, kuriuos garbinai?
Aktoriais nusivyliau anksti. Pirmąsyk, kai vienas lietuvių režisierius nusivežė mane į kino festivalį anuometinėje Frunzėje (dabar Kirgizijos sostinė Biškekas – red. past.). Irgi ne be tam tikrų tikslų... Nieko jam neišėjo, paskui taip sakydavo: „Na štai, Oželytė pradeda filosofuoti, sekso nebus.“ Oi, mokėdavau aš jiems smegenis užpudrinti! Festivalyje buvo triukšmingų pagėrimų dienos. Vienas mano kino dievaitis, vaidinęs tik teigiamus herojus labai populiariuose vaikiškuose filmuose, keturpėsčias laiptais ropojo į viešbutį! Mane ištiko migrenos priepuolis, dvi dienas su baisiu galvos skausmu, vemdama prasivoliojau viešbučio kambaryje.
Per visą gyvenimą buvo keletas nerealizuotų, neįžemintų, nesunaudotų santykių. Man susilaikyti – joks žygdarbis. Sielos vienuolystė daug duoda, žinau, ką reiškia mėnesį pabadauti, nešvaistau energijos be reikalo. Kartą butelį šampano išgėrusi nesugebėjau pabučiuoti žmogaus, kuris mane buvo įsimylėjęs ir kurį aš norėjau būti įsimylėjusi. Niekas niekada nesužinojo, ką reikėdavo nugalėti, kad namo galėčiau grįžti su karūna ant galvos.
Ypatingas ryšys jus siejo ir su šviesaus atminimo režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi. Po jo filmo „Atsiprašau“, kuriame atlikote pagrindinį vaidmenį ir kurį ypač gerai įvertino Rusijos kino kritikai bei žiūrovai, jums atsivėrė keliai į Rusijos kinematografą...
Bet Žalakevičius man užvėrė kelius į lietuvišką kiną! Po „Atsiprašau“ kalbėjo: „Tu mano Liv Ullmann, aš – tavo Bergmanas.“ Gal taip ir būtų likę, jei ne mano teisybės jausmas.
Pirmąją „Atsiprašau“ filmavimo dieną Žalakevičius sugebėjo išvesti iš proto. Buvau girdėjusi, kad žvėris, bet kad toks... Filmuojame Šilutėje, diena jau baigiasi, visi nusiteikę baliui, reikia nufilmuoti bendrą planą, kaip bėgu per laukus. Atrodo, nieko lengvesnio ir būti negali! „Na, pabandom dar kartą“, – sako režisierius. Paskui dar, dar ir dar – kokius dvidešimt penkis kartus. „Kas jus mokė? Jūs artistė ar šlavėja?“ – klausia netekęs kantrybės. Po dvidešimt septinto bandymo, visai iš veido išėjusi, sakau: „Juk jūs galėjote geriausias Sąjungos artistes pasiimti, tai kodėl nepasiėmėt?“
„Apsirikau, bandom paskutinį kartą“, – pareiškė. Kai atbėgau, prie kameros jo neberadau. Grįžusi į Juknaičius paskambinau vyrui: „Aš nežinau, kaip reikia vaidinti nugara!“ Liepė sėsti į autobusą ir važiuoti į Palangą. Iš ten pasiėmė namo. Po dviejų savaičių paskambino antroji filmo režisierė: „Privalai grįžti.“ „Negrįšiu“, – užsispyriau, bet su režisieriumi susitikti pažadėjau. Kai susitikome, jis man paaiškino, kad tai, ką mato filmavimo kamera ir žmogaus akis, yra du skirtingi dalykai. Pasirodo, kamerą įjungdavo tada, kai grįždavau, kad nufilmuotų, kas būdavo mano akyse. Iš aktorių Žalakevičius sugebėdavo išgauti kosmosą. Ir buvo nedaug tokių, kurie būtų pajėgę jam pasipriešinti.
Mano uošvis buvo patikimiausias Grigorijaus Kanovičiaus vertėjas. Būtent šis rašytojas pagal Drachmano novelę “Moteris ir keturi jos vyrai” rašė scenarijų Žalakevičiui. Kadangi jis planavo, jog toliau kartu dirbsime, pagrindinis vaidmuo buvo numatytas ir rašomas man. Kanovičius su manimi netgi derino scenarijaus dialogus. Tuo pačiu metu pasklido gandas, kad scenarijų pagal tą pačią novelę parašęs ir Algimantas Puipa. Kanovičiaus scenarijus buvo atmestas, o pagal Puipos pristatytąjį, pradėtas filmuoti filmas. Kanovičius apskundė Puipą teismui dėl plagiato.
Aš turėjau liudyti. Sulaukiau Žalakevičiaus skambučio, sakė, ateisiąs pasitarti svarbiu reikalu. “Pasakysi, kad Puipa derino su tavimi dialogus”, - atvykęs į mano kamaraitę mamos bute sako. “Nesakysiu, - prieštarauju, - Kanovičius – mūsų šeimos draugas, žinau, kaip viskas buvo, geriau mirsiu, nei kalbėsiu tokius niekus!” “Ar tu supranti, kad daugiau nesifilmuosi Lietuvoje?” – klausia režisierius. Aš suprantu, bet meluoti neišeina. Nuo vaikystės bijau, vis galvoju, kad nepavyks išsisukti, sugaus, o tada bus baisi gėda.
Lietuvoje daugiau niekada nesifilmavau, tiesa. Užtat griūdama laksčiau po filmavimus Rusijoje. Sutikęs mane, Žalakevičius demonstratyviai nusisukdavo. Kartą, jau po Nepriklausomybės atgavimo, vienas kitą pamatėme Palangoje. Sanatorijos valgykloje jis man labas nepasakė, užtat į kambarį atsiuntė žmoną. Ji atnešė šampano ir prancūziškų kvepalų. “Vytautas liepė pasakyti, kad teisingesnio žmogaus už tave nėra matęs”, - ištarė. Niekada nepykau ant jo, o jis neišgyveno iki tokio laiko, kad galėtų visiems atleisti.
Nors visą laiką tikinate, kad nesate artistė, vis dėlto esama vaidmenų, apie kuriuos iki šiol kalbate su meile...
Rožytė iš televizijos filmo „Čia mūsų namai“ ir televizijos laidos „Korida“ vedėja. Vytautas Žalakevičius pirmasis mane privertė filmuotis be grimo. Vaidindama Rožytę jau pati nebijojau būti su savo veidu.
„Koridoje“ laidos prodiuseris Arūnas Valinskas irgi leido būti savimi. Beje, su Arūnu turėjau tik vieną susitarimą: niekada neginsiu to, kuo pati netikiu. Kad „Koridos“ vedėja yra vaidmuo, nedaug kas suprato. Grandinę ant kaklo tyčia užsidėdavau, kad žmonės suvoktų, kaip įnirtingai ir aistringai savo tiesą gina bulius. Nusipirkau ją ūkio reikmenų parduotuvėje, maniau, žiūrovai supras, jog tai ne Oželytė draskosi, o bulius gina tiesą, kaip savo gyvastį. Man atrodė, suvoks, jog nuo tada, kai užsidedu grandinę, keičiasi žanras – jie atsiduria tikroje koridoje.
Eidama į televiziją maniau, kad labai svarbu turėti platformą, nuo kurios gali sakyti tiesą. Gavau pamoką, kad žodžiais išminties ir patirties neperduosi. Būti televizijoje – beprasmiška, kalbėti – beprasmiška, net ir šį interviu duoti – taip pat.
Tuomet, kurgi prasmė?
Prasmė? Taigi, mėginimas suvokti, ką čia darai, šitam pasauly. Prasmė kiekvieną rytą prabudus dantis parodyti – ačiū tau, Dievuli, kad esu. Net jei prasmės būti nesuvoki, ji vis tiek yra – nepriklausomai nuo mūsų.
Ar šitų tiesų išmokote begalinėse kelionėse su kuprine aplink pasaulį?
Keliavimas yra saldus suvokimas, jog esi vienas iš tų, pas kuriuos nuvažiuoji. Mus visus skiria tik laikina forma ir pavadinimas. Žmonės jaučia tavo nusiteikimą, jaučia norą suprasti, meilę, todėl ir patys pasirengę daugiau duoti nei imti. Ir Šri Lankoje, ir Kinijoje, ir Vietname, ir Birmoje, ir Kambodžoje, ir Malaizijoje, ir visose egzotinėse šalyse, kuriose teko būti, sausakimšame autobuse jie kažkaip suvokia, kad nebijai mirties, kad daug ką gyvenime matei, supratai ir pačiupinėjai. Tuomet jokių kalbų nebereikia.
