Netikėtas Hugh Jackmano amplua: apie jį svajojo septynerius metus

Hugh Jackmanas / „Mega Agency“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-30 12:31
Kai matai Hugh JACKMANĄ (49), karšiantį blogiukams kailį kokiuose komiksiniuose „Iksmenuose“, sunku patikėti, kad šis aktorius dar ir puikiai šoka bei dainuoja. Miuziklas „Didysis šou meistras“ – projektas, dėl kurio Hugh svaigo septynerius metus, tai puikiai įrodo.

Kad turi neprastą balsą, jis parodė jau „Oklahomoje“, „Vargdieniuose“ ir Brodvėjaus miuzikle „Vaikinas iš Ozo“. Tačiau kalėdinis muzikinis „20th Century Fox“ filmas – ypatingas, juk jis pasakoja žmogaus, kone sukūrusio pačią šou pasaulio sąvoką, istoriją.

Juosta supažindina su absoliučiai amerikietišku personažu – Phineasu Tayloru Barnumu (1810–1891), verslininku, mistifikatoriumi, impresarijumi, ciniku, kuriam priskiriama frazė, kad pasaulyje kiekvieną akimirką gimsta kvailys. Ir didžiausio JAV cirko kūrėju. Pirmieji cirkai čia atsirado netrukus po to, kai šalis susivienijo, ir tobulėjo bei plėtojosi drauge su valstybe. Klajojančios artistų trupės supažindindavo naujos valstybės gyventojus su atradimais, egzotiškais gyvūnais (cirko trupės pirkdavo iš jūrininkų nematytus gyvūnus, atvežtus į Ameriką), kitų rasių atstovais arba tiesiog rodydavo scenas iš Biblijos – tai turėjo padėti įveikti neigiamą puritonų nuostatą nerimto meno atžvilgiu. Cirkininkai buvo ir švietėjai, taip paneigdami prielaidą, kad mokslas – dalykas išskirtinai rimtas.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Barzdotų moterų, nuo galvos iki kojų tatuiruotų vyrų, kardų rijikų, egzotiškų gyvūnų ir išsigimėlių bei kitų keistenybių savininkai turėjo tokią galią kaip nūdienos geriausi prodiuseriai, studijų vadovai ar net aktoriai. Tas pats Barnumas buvo toks charizmatiškas, kad herojaus autobiografiją publika pirko kaip karštas bandeles – įskaitant vis naujas redakcijas. XIX amžiaus pabaigoje Šiaurės Amerikoje tai buvo populiariausia spausdinta knyga po šventraščio! Dar jis buvo visai neblogas Bridžporto miesto meras ir net balotiravosi į kongresą, tiesa, nesėkmingai. Galima sakyti, kad spalvinga biografija nepadarytų gėdos net dabartiniams skandalingiausiems ir prieštaringiausiems politikams.

Pirmąkart apie filmą, kuriame pasakojama šio žmogaus istorija, prabilta 2009 metais – ir Jackmanas išsyk pristatytas kaip idealus Barnumas. Pradžioje idėja nusėdo „20th Century Fox“ stalčiuose, bet po poros metų studija nusamdė australų kino ir reklamos režisierių bei vizualinių efektų specialistą Michaelą Gracey pamėginti ją realizuoti. Dar vėliau dainų kūrėjams Benjui Pasekui ir Justinui Paului užsakyta sukurti muziką ir tekstą. Paskui derėtasi su aktoriais Zacu Efronu ir Michelle Williams, ir 2016-ųjų vasarą ji pagaliau atrinkta vaidinti Barnumo žmoną Charity.

Jackmanas, didžiulis šio projekto entuziastas, norėdamas įtikinti prodiuserius ir finansininkus pagaliau leisti ją statyti, kartu su režisieriumi surengė parodomąją perklausą. Joje turėjo dalyvauti tie, nuo kurių priklausė filmo likimas, o Barnumo komandai atstovavo Hugh su kolegomis iš Brodvėjaus, ketinęs parodyti labai svarbiems bosams geriausius savo epizodus (Brodvėjuje eina miuziklas „Barnumas“).

Likus 24 valandoms iki svarbiosios dienos aktorius atsidūrė ligoninėje: visi žino, Hugh serga odos vėžiu ir medikai nusprendė jį dar kartą staiga operuoti – pašalinti karcinomą nuo nosies. Operacija pavyko, tačiau chirurgai atsisakė išleisti garsųjį pacientą namo, kol tas nepasižadėsiąs nedainuoti atrankoje, – galėjo neatlaikyti siūlės ir aktoriaus veidas būtų buvęs ilgam sužalotas. Nenorėdami iš anksto atbaidyti garsiųjų svečių, aktorius ir režisierius susimokė pranešti blogąją naujieną tuomet, kai visi susės. Prasidėjus peržiūrai vietoje Jackmano pradėjo dainuoti viena iš kviestinių žvaigždžių, o jis imitavo scenos judesius. Tačiau kulminaciniu momentu neišlaikė, išėjo į scenos vidurį ir ištiesęs rankas atliko baladę. Filmas apie Barnumą laimėjo teisę būti.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Permainų metai

Aktorius šiandien prisipažįsta ir pats iki galo netikėjęs, kad „Didžiojo šou meistro“ filmavimo aikštelėje kada nors nuskambės: „Dėmesio, filmuojam!“ Jo akimis, šansai pasidalijo maždaug per pusę. Bet jis norėjo įkūnyti Barnumą – ir gavo progą tai padaryti.

Gruodžio 20-ąją, kai juosta bus pradėta rodyti JAV, vėliau – ir visame pasaulyje (Lietuvoje premjera – gruodžio 22-ąją), paaiškės, ar 184 milijonus JAV dolerių kainavęs filmas pelnys žiūrovų simpatiją. Studija ganėtinai rizikuoja išleisdama miuziklą į didįjį ekraną, nes iki šiol dauguma tokių juostų, išskyrus retas išimtis kaip „Kalifornijos svajos“, patirdavo finansinę nesėkmę. Antra vertus, „Didysis šou meistras“ – tiesiog mirtinai nostalgiškas, o prieš Kalėdas net didžiausi cinikai tampa šiek tiek lyrikais.

Na, ir Hugh Jackmanas turi ištikimų gerbėjų, kurie (veikiau – kurios) turbūt eitų jo žiūrėti, net jei ekrane dvi valandas dainuotų pagal telefonų knygą. Moterys dievina 190 centimetrų ūgio besišypsantį, juodaplaukį, puikiai sudėtą aktorių, Manhatane vedžiojantį žavius prancūzų buldogus, mylintį savo vyresnę žmoną Deborrą-lee Furness (62) bei įvaikius Oscarą ir Avą. Ir net vis šmėkštelintys gandai, esą yra netradicinės lytinės orientacijos, Hugh vyriškam žavesiam nekenkia ir net prie jo nelimpa.

Kaip regis, 2017-ieji aktoriui apskritai buvo permainų metai. Regis, jis atsisveikino su Ernio vaidmeniu ir „Iksmenais“. Hugh, suvaidinęs savo personažą devyniuose populiaraus kino ciklo filmuose, sako ne itin jo mėgęs, tačiau pažiūrėjęs paskutinę ciklo dalį – apsiverkė. Ir pareiškė, jog jam trūks šio herojaus.

Nesunku tuo patikėti – juk būtent Ernis jam padėjo įsitvirtinti Holivude. Pradžioje „Iksmenuose“ turėjo vaidinti Dougray Scottas – pats Hugh neperėjo atrankos, bet užtruko juostos „Neįmanoma misija“, kurioje vaidino Dougray, filmavimas ir vaidmuo atiteko antrajam numeriui. Aktorius visai atsitiktinai buvo Los Andžele – tvarkė sūnaus įvaikinimo dokumentus, taigi galima sakyti, kad juosta ir aktorius surado vienas kitą.

Jackmanas – iš tų žvaigždžių, kurios sugeba suderinti ir darbą milžiniško biudžeto komiksų ekranizacijose, ir drauge daryti tai, ką liepia kūrybinis pradas. Ir ką bedarytų, daro tai iš visų jėgų – sakykim, praleidžia ištisas valandas sporto salėje, norėdamas, kad figūra ir metams bėgant atrodytų taip pat nepriekaištingai, kaip ir prieš du dešimtmečius, kai tik pradėjo kelią Holivudo veiksmo filmuose. „Kai žmonės klausia, kodėl mano forma tokia gera, galiu pasiūlyti vieną atsakymą – jei žinotumėte, kad turėsite rodytis be marškinių 13 metrų įstrižainės ekrane, ir jūs pasistengtumėte būti geros figūros!“ – juokauja aktorius.

Figūra ir sportinė forma pravertė aktoriui ir filmuojant „Didįjį šou meistrą“. Dešimt savaičių kartu su kolegomis jis mokėsi šokti ant stogų, žongliruoti buteliais, atlikti kitus cirko trukus. Paaiškėjo, kad aktorių balsai po fizinio krūvio – pavyzdžiui, karšto šokio, skamba geriau, taigi režisierius nurodė įkurti įrašų studiją tiesiai filmavimo aikštelėje, kad rezultatas būtų optimalus.

Ateityje Jackmanas irgi norėtų dainuoti. Svajoja grįžti į Brodvėjų (pats dievina „Hamiltoną“ ir „Brangųjį Evaną Hanseną“) ir mirtinai trokšta pastatyti originalų miuziklą. „Blogas miuziklas yra apgailėtina; bet kai jis paliečia širdį, tai kažkas tokio, – sako. – Žmonės šaukia ir ploja. Niekas negali prilygti tam jausmui. Pabaigoje, kai uždanga pakyla ir išeini nusilenkti, atrodo, jog salėje matai pažįstamas akis. Pajunti tokį artumą, kad atrodo, jog pažįsti tuos žmones daugybę metų.“ Išties, koks kinas, net ir surenkantis milijonus, gali dovanoti tokį stebuklingą vienovės ir artumo pojūtį?

Naujausi straipsniai