„Moters studijos“ vadovė Eglė Kvedaravičiūtė, mokanti moteris, kaip pakeisti savo gyvenimą, nedėsto vien sausos teorijos – viską gali paremti savo pavyzdžiu. Ji drąsiai priėmė pokyčius, keitėsi pati ir pastaruoju metu vis atsakinėja į klausimą: „Ar tu nebijojai?“
Su Egle buvome susitikusios prieš penkerius metus, kai ji su entuziazmu pradėjo rengti seminarus moterims. Dabar norėjosi sužinoti, ar tikrai tai, ką ji mokė, veikia. Kaip jį, tą laimingą gyvenimą, susikurti, gali mokyti tik pats jį susikūręs žmogus – tuomet juo tikės ir kiti.
- Ar tikrai nebijojote po vieno pasimatymo staiga išvažiuoti į kitą miestą, pas vyrą su keturiais vaikais? Turbūt pritariančiųjų šiam žingsniui nebuvo daug?
- Mane palaikė gal tik viena draugė. Visi kiti labai atsargiai stebėjo, kas čia bus. Ir tai normalu. Juk nėra paprasta staiga sujungti du visiškai skirtingus gyvenimus. Giliai širdyje supratau, kad elgiuosi teisingai, nes visada svajojau apie didelę šeimą. Svajonės kartais išsipildo kiek kitaip, nei mes numatome, tuomet svarbu jas atpažinti ir priimti. Pagimdžiau dukrelę, ir dabar jau turime penkis vaikus...
- Jaunos dirbančios moterys mintis apie šeimą atideda ateičiai. Kada stabtelėjote ir pagalvojote, kad karjera – puiku, bet vis dar esate viena?
- Kol moteris pati nežino, ko nori, tai nieko ir neturės. Taip, ilgai ir aš galvojau: „Kada nors...“, kol vieną dieną supratau, kad šeimos noriu dabar. Ėmiau dažniau išeiti iš namų, pažindintis su naujais žmonėmis. Aišku, pagalbon pasitelkiau ir internetą – vyro ieškojau kaip darbo. Po dviejų mėnesių jis atsirado! Susipažinome rimtame pažinčių portale. Štai tuomet ir pasitelkiau visas turėtas psichologijos žinias... Apie žmogų galima daug spręsti iš nuotraukos, iš to, kaip jis save pateikia, prisistato raštu. Ilgainiui skaityti ir analizuoti kiekvieną anketą nusibodo, ir pasakiau sau, kad ieškosiu žmogaus iš nuotraukos – intuityviai. Vienintelis veidas, kuris man įstrigo, buvo jo. Tada paskaičiau jo prisistatymą ir pakraupau... Jis buvo našlys su keturiais vaikais! Bet pagalvojau, kad vis tiek parašysiu. Ką jaučiau, tą ir parašiau.
- Visai atvirai?
- Visai atvirai. Kad man baisu, kad mane patraukė jo žvilgsnis... Kitą dieną susitikome, išgėrėme arbatos, ir viskas. Pasižiūrėjau, kad žmogus patinka ir iškart priėmiau sprendimą. Nei aš, nei jis neturėjome laiko vaikščioti į pasimatymus. Nesvarsčiau taip: „Na, pažiūrėsiu, gal ateityje, po kokių dvejų metų, kas nors ir išeis. Norėjau visko šiandien! Ir viskas įvyko labai labai greitai: uždariau vienas duris ir atidariau kitas.
- Nustebinote savo vyrą spontaniškumu?
- Turbūt ne. Abu manome, kad sprendimai, priimti širdimi, kartais kitų akimis gal ir nelabai racionalūs, irgi gali būti teisingi. Po pirmojo ir vienintelio mūsų pasimatymo vyras man pasakė, kad esu laisvas žmogus ir bus taip, kaip norėsiu. „Atvažiuok, kada nori“, – pridūrė. Kartais, kai apsižvalgau aplinkui, matau, kaip žmonėms trūksta drąsos nors kruopelytę pakeisti savo gyvenime, kiek daug atsiranda tų „taip, bet...“, kiek kaustančių baimių ir nenoro išeiti iš savo susikurto rezervato. Visi kenčiame ir dėl žinių stygiaus, ir dėl nenoro gilintis į save. Reikia labai realiai apmąstyti savo norus ir pradėti juos įgyvendinti šiandien, o ne tada „kai vaikai paaugs“...
Kartais, kai apsižvalgau aplinkui, matau, kaip žmonėms trūksta drąsos nors kruopelytę pakeisti savo gyvenime, kiek daug atsiranda tų „taip, bet...“, kiek kaustančių baimių ir nenoro išeiti iš savo susikurto rezervato.
- Daugybė moterų jūsų vietoje būtų sutrikusios. Juk kartais vos susitvarkai su savais paaugliais, o čia jų daug ir jie – nepažįstami...
- Žinojau, ko noriu. Tikro vyro ir didelės šeimos. Tad bijokite savo norų, moterys, nes jie gali išsipildyti!.. Tiesiog atsidaviau gyvenimo tėkmei. Vaikai jau buvo ūgtelėję, ir, aišku, nebuvo paprasta. Ir jų skausmas netekus mamos, ir baimė, ir nežinomybės atėjus į šeimą svetimai moteriai... Gal kokį pusmetį ir aš blaškiausi. Visokių minčių buvo, konfliktų – taip pat. Tačiau vieną dieną pasakiau sau: „Stop!“ Esu savo vietoje: tai mano namai, mano vaikai, mano vyras, aš čia liksiu amžiams, ir mes gyvensime laimingai!
- Įpratote prie gerokai kitokio – šeimyninio – gyvenimo? Buitis neuždusino? Juk vien kiek valgytojų prie stalo! Ir jokio pereinamojo laikotarpio...
- Reikėjo tapti sava tarp svetimų. Man svarbūs visi vaikai, aš jų neskirstau į savus ir ne savus, o įeiti į nusistovėjusį šeimos gyvenimą, be abejonės, reikia laiko, sąmonė turi adaptuotis. Ir su savo baimėmis reikia kovoti savyje. Tai MANO pamoka ir mano darbas su savimi. Tai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių – tik nuo manęs. Pasakiau sau: „Jei ko nors nemoku – išmoksiu. Jei nepavyko – stengsiuosi.“
- Kadaise po baigtų bibliotekininkystės studijų baigėte kultūros vadybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, dirbote meno galerijoje, teigėte, kad buvę bendramoksliai nebeatpažindavo jūsų – iš pilkos pelytės virtote ryškia moterimi. Norėjosi pokyčių?
- Niekada nesitenkinau mažu – norėjau labai daug. Daug metų skyriau saviugdai ir savistabai. Esu įvaldžiusi DFB (diferencijuotų funkcinių būsenų) metodiką, taip pat esu moteriškosios energetikos meistrė. Šios dvi metodikos man davė puikios patirties ir įgūdžių greitai reaguoti į kintančią situaciją, stebėti savo jausmus, mintis, pojūčius, juos analizuoti, jais pasitikėti ir remtis. Itin daug pokyčių į mano gyvenimą atnešė savęs, kaip moters, pažinimas, atskleidimas ir realizavimas. Tai nesibaigiantis, bet būtinas procesas. Jis būtinas tam, kad galėčiau būti atvira ir sąžininga, pirmiausia su savimi: negaliu būti laimingas žmogus, jei nebūsiu laiminga moteris. Todėl ir dabar, vesdama kursus moterims, noriu įkvėpti ir padrąsinti jas siekti savo svajonių. Nes jos pildosi! Ne todėl, kad kažkas jas pildo, bet todėl, kad TU PATI ŽINAI, KAIP, IR PILDAI JAS SAU, SAVO GYVENIMUI. Reikia suprasti, kad nėra vienos tiesos ir vieno būdo, kaip tapti laimingu. Kelių yra daug, tik išdrįskime jais eiti...
Tekstas Dovilės Štuikienės