Nesugaunamasis Jurgis Bielinis – maskavimosi ir konspiracijos meistras

Jurgis Bielinis
Autorius: Gina Viliūnė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-06-14 08:17
Knygnešių karaliumi tituluojamas Jurgis Bielinis buvo ieškomiausias Lietuvoje spaudos kontrabandininkas – už jo galvą žadėta solidi premija. Bet ne kiekvienas, spaudos draudimo laikais atsivertęs lietuvišką leidinį, žinojo, kiek dėl to paaukoti tenka žmonėms, tas knygas atgabenantiems.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Slapta platinamos lietuviškos knygos griovė carinės Rusijos vykdomą rusinimo politiką, skatino norą šviestis, mokytis lietuvių kalbos, nepasiduoti rusinimui ir svajoti apie nepriklausomybę. Trisdešimt metų Jurgis Bielinis (1846–1918) vežiojo lietuviškas knygas ir laikraščius po kaimus, ieškojo bendraminčių, mezgė platintojų tinklą, organizavo tiekimą ir sandėliavimą. Sunku suskaičiuoti, kiek tonų leidinių perėjo per knygnešio rankas. Juk ne visada knygas nešė, dažniau – vežė vežimais. Ir nė vienas sodietis, į kurio trobą įėjęs Jurgis prisistatė „esmi knygų kupčius“, jo neįskundė. Knygų norėjo daugelis, žmonės greitai susieidavo į trobą, sklaidydavo leidinius, derėdavosi, pirkdavo. Šeimininkas knygnešį pavalgydindavo, apnakvindindavo, o tas išeidamas atsidėkodavo lietuviška knyga.

Beveik dešimt metų Jurgis Bielinis buvo ieškomas policijos, tačiau sugebėjo neįkliūti arba įkliuvęs pabėgti

Beveik dešimt metų Jurgis Bielinis buvo ieškomas policijos, tačiau sugebėjo neįkliūti arba įkliuvęs pabėgti. Sklando daugybė legendų apie jo apsukrumą, drąsą ir išgyventus sunkumus. Pasakojama, kad Bieliniui tekę nuo policininkų ir krosnyje slėptis, ir po žmonos sijonu tupėti, ir prūde gulėti... Dabar nebesužinosime, kurie iš tų pasakojimų tikri, o kurie – pagražinti, tačiau niekas neabejoja, kad lietuviškų knygų platintojo duona buvo labai sunkiai uždirbama.

Jurgio Bielinio šeima
Jurgio Bielinio šeima

Bėgti viską palikus 

Vėlų 1896 metų rugpjūčio 15 dienos vakarą keliuku pro Rindaugų dvarą dardėjo vežimaitis. Juo važiuojantis vyras buvo nebejaunas, jau penkių dešimčių metų, iš pažiūros – paprastas valstietis. Išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų apylinkės kaimiečių, gal tik ilgoka ruda barzda galėjo į save atkreipti dėmesį. Likus kilometrui iki Suosto kaimo (Biržų rajonas), vežimaitį pastebėjo uolus Biržų policijos nuovados viršininkas, kuris kaip tyčia važiavo tuo pačiu keliu. Neseniai buvo pranešta apie arklių vagystę, todėl policininkas nusprendė patikrinti keliauninką. Vos pareigūnui priėjus, vyras su barzda iššoko iš vežimo ir pasileido bėgti į mišką. Paliko arklį ir vežimą su visu kroviniu. Apžiūrėjęs vežimą, policininkas rado maišą su 49 lietuviškomis knygomis ir laikraščiais. Kadangi netoliese, Suosto kaime, buvo knygnešio Jurgio Bielinio namai, pareigūnas pasidarė savas išvadas. Įtarus, kad pabėgęs žmogus gali būti ieškomiausias apylinkėse kontrabandininkas, greitai ant kojų buvo sukelta visa apylinkė. Policininkai šukavo mišką su pėdsekiais šunimis, padedami Rindaugų dvaro bernų apsupo Jurgio Bielinio šeimos namus. Tačiau nei ten, nei miške bėglio rasti nepavyko, įtariamasis dingo kaip į vandenį ir vėl apkvailino policiją. 

Iš tiesų bėgti palikus visą mantą Jurgiui Bieliniui teko ne kartą

Iš tiesų bėgti palikus visą mantą Jurgiui Bieliniui teko ne kartą. Tąkart, dengiamas nakties tamsos, neišsigandęs ant kulnų lipančių pėdsekių šunų, jis mišku nuskuodė 22 kilometrus iki Gripkelių, kur gyveno Steponas Pavilonis. Patikimas bičiulis priglaudė ir paslėpė knygnešį. Tokių pagalbininkų Jurgis Bielinis turėjo ne vieną.

Tuo metu Biržų policininkai dirbo iš peties: vedžiojo atpažinti Jurgio Bielinio arklį, krėtė knygnešio šeimos namus, apklausė kaimynus. Visi nutuokė, kas buvo tas paslaptingas bėglys, tačiau oficialiai negalėjo jo susieti su Jurgio Bielinio asmeniu. Gubernijos policijos vadovybė manė, kad biržiečiai dirba per lėtai, atsiuntė pastiprinimą. Kratos vykdytos Bieliniui artimų ar pažįstamų žmonių namuose. Po dviejų savaičių Biržų rajone surengtos pasalos net šešiose vietose, jose dalyvavo pats Biržų nuovados viršininkas. Tikėtasi, kad naudingų žinių suteiks apylinkių gyventojai. Tačiau ne veltui Jurgis Bielinis buvo vadinamas nesugaunamuoju, knygnešys slėpėsi saugiai ir į policijos rankas nepakliuvo.

Jurgio Bielinio sūnus su anūkėmis
Jurgio Bielinio sūnus su anūkėmis

Mokytis niekada ne vėlu

Knygnešio darbui buvo svarbu ne tik atsidėjimas ir ištvermė, bet ir avantiūrizmas, kurio Jurgiui Bieliniui netrūko. Dėl neramaus būdo jam sunkiai sekėsi nusėdėti vienoje vietoje, norėjosi išbandyti ką nors naujo. Nuo pat jaunystės jis skyrėsi iš kitų apylinkės kaimiečių aštriu būdu, priešinimusi valdžiai ir neteisybei, troškimu pakeisti pasaulį. 

Garsusis knygnešys gimė Suosto kaime, Biržų rajone, valstiečių šeimoje. Anksti mirus tėvui, penkiolikmetis Jurgis paveldėjo ūkį ir ėmėsi ūkininkauti. Aštuoniolikos vedė, kaip ir pridera tikram ūkininkui. Tačiau pasipylė nelaimės: mirė ką tik gimęs sūnus, o netrukus ir Jurgio žmona Ona. Be to, jaunąjį ūkininką iškvietė į du teismus ir abu jis pralaimėjo, mat teismai vyko rusų kalba, kurios nemokėdamas negalėjo apsiginti. Jurgis Bielinis nusprendė, kad pastarųjų nesėkmių priežastis yra jo neišsimokslinimas, ir nutarė šį trūkumą pašalinti. Ūkiui surado nuomininką, o už gautus pinigus išvyko mokytis.

Į parengiamąją klasę Jurgis Bielinis įstojo būdamas 22-ejų našlys

Į parengiamąją klasę Jurgis Bielinis įstojo būdamas 22-ejų našlys. Metus mokėsi Šiauliuose, dar metus – Mintaujoje ir trejus – Rygoje. Baigė tris klases, pramoko kalbų, galėjo susikalbėti rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir latviškai. Skaityti lietuviškai buvo pramokęs dar vaikystėje. Siekdamas mokslo, Jurgis svajojo dirbti Lietuvos naudai, o kurgi geriau skleisti lietuvybę, jei ne iš bažnyčios sakyklos? Todėl Jurgis nutarė tapti kunigu.

Vagystė nulėmė likimą

Būdamas 29-erių Bielinis atvyko į Kauną, ketindamas baigti ketvirtą klasę ir stoti į kunigų seminariją. Tačiau kliūtimi siekti svajonės tapo ne amžius, o pinigų stygius. Pasakojama, kad Kauno stotyje iš užsnūdusio Jurgio kišenės vagys ištraukė vienintelius turimus 100 rublių. Šis įvykis savotiškai nulėmė Jurgio likimą. Netekus pinigų tolesnius mokslus teko pamiršti. Ėmęs ieškoti, kaip užsidirbti, Bielinis sutiko dvi kaunietes knygų platintojas, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjas. Jos pasiūlė Jurgiui Bieliniui pamėginti prekiauti religinio turinio knygomis. 

Pamatus lietuviškoms knygoms platinti buvo padėjusi vyskupo Valančiaus organizuota, valdžios gana greitai išaiškinta bendrija. Tačiau pasėta sėkla sudygo, radosi vis daugiau norinčių turėti lietuviškas maldaknyges ar skaityti paties vyskupo parašytas pamokančias istorijas. O jeigu yra paklausa, atsiranda ir pasiūla.

Pirmasis Jurgio Bielinio žygis po kaimus su knygų maišu buvo sėkmingas, darbas jam tiko. Juolab kad pradžioje dauguma leidinių cenzūros buvo leisti spausdinti ir didelio pavojaus nekėlė. Prekiautojas knygomis atvykdavo ir į Vilnių, ėmė leidinių iš garsiojo Zavadskio knygyno. Galima sakyti, kad Jurgis Bielinis turėjo talentą pardavinėti knygas, mėgo bendrauti su žmonėmis, sugebėjo juos pažinti, uoste suuosdavo bendraminčius. O ir pats nešiojamas knygas su malonumu perskaitydavo. Tačiau ilgainiui ši veikla Jurgiui pabodo ir po trejų metų jis grįžo namo į Suostą, į paveldėtą iš tėvų ūkį.

Jurgio Bielinio gyvenimas
Jurgio Bielinio gyvenimas

Neramios dvasios ūkininkas

Nutaręs vėl imtis ūkininkavimo, Jurgis Bielinis atsidavė tam visa širdimi. Pasinaudojęs moksluose gautomis žiniomis, pertvarkė dirbamą žemę pagal sėjomainos reikalavimus, iškasė griovius drenažui, iškirto nereikalingus krūmus. Vėl ėmė dairytis žmonos. Būdamas 32-ejų Jurgis Bielinis vedė netoliese gyvenančių valstiečių Brazauskų dukterį Oną. Per trylika metų susilaukė su ja penkių vaikų. Tačiau ramus gyvenimas ūkyje pasirodė ne Jurgio būdui. 

Maždaug septintaisiais santuokos metais Bielinis nutarė kraustytis į Rygą. Žmona Ona į miestą keltis nenorėjo, tačiau vyrui pakluso. Ūkis buvo išnuomotas, o šeima su trimis mažais vaikais ir visais rakandais vežimu išvyko Rygon. Įsikūręs skurdžiame priemiestyje, Jurgis ilgai neištvėrė – persigalvojo ir tais pačiais metais grįžo atgal į Suostą. Nuo tada kelionės tapo išskirtinai Jurgio privilegija. Žmona Ona su vaikais liko ūkyje ir tapo patikimu ramybės uostu neramios dvasios vyrui. 

Vėliau, jau rimtai ėmęsis knygnešio veiklos, nenuorama Bielinis nesitenkino vien kelionėmis į Prūsiją

Vėliau, jau rimtai ėmęsis knygnešio veiklos, nenuorama Bielinis nesitenkino vien kelionėmis į Prūsiją. 1888-aisiais jis pusmečiui išvyko į Europą, aplankė Vokietiją, Belgiją ir Prancūziją. Paryžiuje pakliuvo į lenkų emigrantų kongresą, kuriame buvo kalbama apie Lenkijos atkūrimą. Kai kalba pasisuko apie tai, kad Lietuva esanti neatskiriama Lenkijos dalis, Jurgis Bielinis šoko protestuoti. Už tai iš lenkų kongreso buvo išmestas. Pusmetį pasibastęs po Vakarų šalis, grįžo į Lietuvą ir tęsė knygnešio darbą. 

Kontrabandininkų bendrovė

1883-iaisiais į Lietuvą slapta atkeliavo pirmieji laikraščio „Aušra“ numeriai. Supratęs leidinio svarbą, o gal ir išsiilgęs nuotykių, Jurgis Bielinis išsiruošė į Prūsiją. Ten, susiradęs leidėją Martyną Jankų, ėmėsi pirmųjų knygų kontrabandos žygių. Pradžioje leidinių pirko nedaug, ieškojo pagalbininkų. Verslui pradėti reikėjo ir pinigų – mokėti už spaudą, samdyti pasienio nešikus. Nei pats Jurgis Bielinis, nei jo bendražygiai knygų per sieną patys negabeno. Tam buvo samdomi patikimi ir visus takelius žinantys pasienio gyventojai, kurie palikdavo knygas sutartose vietose. Lietuvių knygnešiams ir be draudžiamų knygų sieną kirsti būdavo pavojinga. Juos gaudė ne tik rusų, bet ir prūsų pareigūnai, turintys teisę šauti į pažeidėjus be perspėjimo.

Apie 1884 metus Jurgis Bielinis su bendraminčiais įkūrė savotišką kontrabandininkų akcinę bendrovę – Garšvių draugiją. Šeši dalininkai, susidėję po 200 rublių, turėjo pradinį kapitalą verslui įsukti. Būstinė buvo Garšvių kaime, Kazimiero Ūdro namuose. Tolimesnio kaimyno Jurgio Dilkio daržinėje – knygų sandėlis. Taip pat buvo pasidalyta darbais – vieni keliavo į Prūsiją pirkti knygų, kiti gabeno, skirstė, treti perdavė platintojams, kurių laikui bėgant vis daugėjo. Platintojai buvo pasidaliję teritorijas, Garšvių bendrovė aprūpindavo slaptais leidiniais Panevėžio, Kėdainių, Ukmergės, Zarasų, Anykščių ir net Vilniaus apylinkes. Pats Jurgis Bielinis, draugų vadinamas Ministru, prekiavo Joniškėlio, Linkuvos, Pasvalio ir gretimose parapijose, tačiau nepailsdamas ieškojo naujų skaitytojų. Kai Mintaujos gimnazijoje atsirado lietuvių moksleivių būrelis, Jurgis Bielinis veždavo spaudą į Mintaują (dabar Jelgava), taip pat į Rygą. Jis net organizavo spaudos prenumeratą ir taip užsitikrindavo nuolatinius pirkėjus.

Jurgio Bielinio šeima
Jurgio Bielinio šeima

Didelis pasirinkimas

Knygnešiai platino įvairius leidinius, atsižvelgdami ir į pirkėjų pageidavimus. Religinė literatūra sudarė kiek mažiau nei trečdalį visų knygų, penktadalį – pasaulietinė literatūra kultūros ir istorijos temomis. Beveik tiek pat užėmė žmonių pamėgti kalendoriai. Kiek mažiau populiari buvo lietuviška grožinė literatūra ir elementoriai. Pavyzdžiui, 1892 metais Prūsijoje iš leidėjo Martyno Jankaus asmeniškai ar per tarpininkus Jurgis Bielinis pirko leidinių septynis kartus. Bendra sumokėta suma buvo 239 rubliai (už 5460 egzempliorių knygų ir 390 egzempliorių laikraščių). Pirmųjų lietuviškų laikraščių leidėjo Martyno Jankaus spaudiniais knygnešiai neapsiribojo, pirko Otto von Mauderode, Juliaus Šenkės ir kitų leidėjų lietuvišką produkciją. Suskaičiuota, kad per visą spaudos draudimo laikotarpį išleista ir nelegaliai pardavinėta net 1830 pavadinimų lietuviškų knygų, tad knygnešiai turėjo iš ko rinktis.

Platinti religinę literatūrą buvo pelningiausia ir saugiausia – ją žmonės noriai pirko, be to, už religines knygas netremdavo į Sibirą

Platinti religinę literatūrą buvo pelningiausia ir saugiausia – ją žmonės noriai pirko, be to, už religines knygas netremdavo į Sibirą. Tačiau Jurgiui Bieliniui labiau patiko pasaulietiniai leidiniai. Ypač jis žavėjosi Simono Daukanto raštais ir kitų autorių knygomis apie didingą Lietuvos istoriją. Taip pat svarbiu darbu laikė pirmųjų laikraščių – „Aušros“, „Varpo“, „Vienybės lietuvninkų“ – platinimą. Nevengė ir kitų antivalstybiniais laikytų leidinių, už kuriuos grėsė didžiausia bausmė.

Kaimynas išdavikas

Garšvių draugija sėkmingai veikė dešimt metų. Tačiau 1894-aisiais prasidėjo nesėkmės. Pirma, plačiai nuskambėjo knygnešių Jurgio Bielinio, Kazimiero Ūdro ir Antano Bružio sulaikymas netoli Raseinių. Tąkart vyrams pavyko pabėgti davus kyšį, bet du spaudos pilni vežimai liko policijos rankose. Draugija patyrė didelių nuostolių.

Galutinai Garšvių draugijos veiklą suardė išdavikas Kazimiero Ūdro kaimynas Nikodemas Škutas. Atsitiktinai radęs lauke paslėptus maišus su knygomis, Škutas nunešė juos į policiją, neklausydamas nei garšviečių maldavimų, nei grasinimų. Po gauto skundo policija ėmė atidžiai stebėti Ūdro namus, sekti korespondenciją ir per metus buvo sukaupta stora byla. 1896-aisiais Vilniaus teismo rūmuose priimtas nuosprendis Kazimierą Ūdrą nuteisti dvejiems metams kalėjimo ir penkeriems – tremties į Vologdos guberniją. Kitiems keturiems draugijos nariams skirtos panašios bausmės. Tik Jurgio Bielinio šioje byloje nebuvo, mat jis niekur nepasirašydavo tikru savo vardu, skundikas taip pat jo pavardės nežinojo, o draugai neišdavė. Policininkai įtarė, kas slepiasi po Ministro slapyvardžiu draugijos dokumentuose, bet pirmiausia paslaptingąjį knygnešį Jurgį, vadinamą Ministru, Bieliaku arba Jakuliu, reikėjo pagauti.

Gyvenimas be namų

Garšvių bendrovės reikalams kaip reikiant įsisukus, Jurgis Bielinis vis rečiau pasirodydavo namuose. Ne tik dėl to, kad stokojo laiko, bet ir todėl, kad vengė sukelti pavojų šeimai. Nuo 1891-ųjų Jurgis apsigyveno Garšviuose, namiškius aplankydavo retkarčiais ir tik naktimis. Vengė rodytis mažiesiems vaikams, kad ko nereikia neišplepėtų. Taip pat nepasitikėjo kaimynais. Jurgio sūnus Kipras Bielinis prisiminimuose pasakoja, kad kaimynai gerai žinojo apie knygnešio veiklą. Vieni pranešdavo policijai apie Jurgio pasirodymą namuose, kiti perspėdavo Bielinius, kad netrukus gali laukti policininkų vizito. 

1893 metų rudenį Bielinis vos neįkliuvo „saviems“. Ankstų rytmetį einantį iš namų Jurgį pamatė jo ūkio nuomininkas Vegys (vardas nežinomas) ir ėmė šaukti savo darbininkams, kad gaudytų vagį.

Gal vyrai išties nepažino Jurgio, o gal norėjo įsiteikti policijai, bet būrys stiprių darbininkų pasileido per lauką tariamo vagies gaudyti. Pasiekęs už sodybos augantį ąžuolą

Gal vyrai išties nepažino Jurgio, o gal norėjo įsiteikti policijai, bet būrys stiprių darbininkų pasileido per lauką tariamo vagies gaudyti. Pasiekęs už sodybos augantį ąžuolą, Jurgis Bielinis suprato, kad pabėgti neįstengs. Tuomet išsitraukė revolverį ir iššovė kelis kartus į orą. To užteko gaudytojams atbaidyti. Bielinių namuose buvo kalbama, jog nuomininkas tikėjosi įdavęs knygų kontrabandininką, kad kaip atlygį gautų jo ūkį.

Kol Jurgis Bielinis prekiavo knygomis, ūkiu rūpinosi žmona Ona. Per 20 metų ji oriai atlaikė policijos persekiojimą, nors gyveno nuolat baimindamasi dėl vaikų saugumo ir vyro gyvybės. Ypač po 1895-ųjų, kai jis buvo intensyviai ieškomas policijos. Jurgis stengėsi padėti šeimai, kiek kada galėjo. Bielinių sūnus Kipras atsimena, kad kartkartėmis po nakties namuose atsirasdavo vienas kitas naujas daiktas, bet vaikams apie tai būdavo užginta klausinėti. Dažniausiai norėdamas ką perduoti Jurgis palikdavo daiktus sutartose vietose netoli namų. 

Tradiciškai Jurgis su žmona Ona pasimatydavo per apylinkėse vykstančius atlaidus, kai žmonių minioje buvo galima lengviau pasislėpti. Net ir užsiėmęs Garšvių draugijos darbais Bielinis nesiliovė domėtis vaikų reikalais, rūpinosi jų mokymu, sūnų Kiprą išsiuntė į Rygos gimnaziją. 

Jurgis Bielinis savo namuose draudžiamos spaudos nelaikė, slėptuves visada įkurdavo atokiau nuo sodybų, kad policijai aptikus būtų galima išsiginti, sakyti nieko nežinojus. Bielinio šeimos sodybą policija akylai sekė, daug kartų atliko kratą, tačiau niekada nieko baustino nerado. 

Konspiracijos meistras

Jurgį Bielinį galima pavadinti tikru maskavimosi ir konspiracijos meistru. Galbūt todėl garsiojo knygnešio fotografijų išlikę vos keletas, ir tos padarytos jam būnant senyvam. Pavojingame darbe buvo labai pravartu tai, kad policija neturėjo Jurgio Bielinio nuotraukos. Be jos atpažinti knygnešį buvo kur kas sunkiau. Štai kokį Jurgio Bielinio aprašymą pateikė Panevėžio rotmistras 1895 metų spalį: „Vidutinio ūgio, tvirto kūno sudėjimo, petingas, barzda ruda, reta, veidas raudonas, galvos plaukai tamsiai rudi, atrodo 35–40 metų, apskritai sudaro stipraus ir sveiko žmogaus įspūdį, ypatingų požymių neturi.“ Aprašymą baigė nurodymu: „Suradus – iškratyti, areštuoti ir pristatyti man, lydint dviem asmenims.“

Jurgis Bielinis dažnai keitė išvaizdą

Jurgis Bielinis dažnai keitė išvaizdą. Vienur pasirodydavo su ilga, tankia barzda, kitur su striuka, o dar kitur ir išvis bebarzdis. Tas pats ir su šukuosena bei drabužiais. Net vežimo formą ir arklio pakinktus derindavo prie vietos papročių, kad niekuo neišsiskirtų iš kitų valstiečių. Arklį ir vežimą dažnai keisdavo, keliaudavo nuošaliais, aplinkiniais keliais. Savo užrašų knygelėje, be kurios plačiai prekiaudamas negalėjo apsieiti, Jurgis Bielinis neminėjo jokių pavardžių, todėl net ir pakliuvusi į policijos rankas šioji kolegų neišdavė.

Jį dažnai gelbėjo bičiuliai ir bendraminčiai. Knygnešio Antano Bataičio name Valiliškių kaime (Panevėžio rajonas) Jurgis turėjo net savo „raštinę“. Tai buvo specialiai įrengtas slaptas kambarėlis be langų. Į jį vedė durelės, užstumiamos spintele. Toje kamarėlėje Jurgis slėpdavosi, pasišviesdamas žvake skaitydavo ir rašydavo. Policija per kratas slaptos Bielinio „raštinės“ nė karto neaptiko. 

Areštas ir pabėgimas

Vieną šaltą žiemos dieną, likus vos metams iki spaudos draudimo panaikinimo, knygnešys vis dėlto įkliuvo policijai. Nors ir turėjo beveik 30 metų kontrabandininko patirties, visko numatyti negalėjo. Kai nešinas maišu knygų įžengė į pažįstamo žmogaus trobą, joje kaip tyčia sėdėjo uriadnikas ir sprendė nesutarimus tarp šeimininko ir jo berno. Knygnešys įkliuvo su visais įkalčiais. Tarp kitų leidinių rasta knygelė „Keletas raštų apie Kražių atsitikimą“, tikras cenzorių ir policininkų siaubas. Taigi, įkalčių bylai užteko, reikėjo tik patvirtinti suimtojo tapatybę. Žinoma, tikros savo pavardės Bielinis sulaikomas nepasakė, pasivadino svetimu vardu. Uriadnikas areštuotą knygnešį nuvežė į Pasvalio policijos nuovadą. Pasvalyje Jurgio Bielinio niekas nepažino, bet kilo grėsmė būti išsiųstam į Biržus, kur tikrai kas nors būtų atpažinęs suimtąjį kaip garsų kontrabandininką. Tada kalėjimas ir katorga – garantuoti. Davęs 50 rublių kyšį, Jurgis Bielinis buvo išsiųstas etapu į Panevėžį. Areštantas džiaugėsi ir tuo – juk kuo ilgesnė kelionė, tuo daugiau šansų pabėgti. 

Kai Panevėžio policininkai ėmė aiškintis sulaikytojo tapatybę, kilo painiava. Dokumentų Bielinis neturėjo, sakėsi esąs iš Pasvalio apylinkių, bet patvirtinti to niekas negalėjo. Pareigūnai ketino uždaryti knygnešį į Panevėžio kalėjimą, tačiau už paskutinius pinigus jam pavyko „išsipirkti“ dar vieną kelionę. Dėl pakartotinio atpažinimo jis išsiųstas atgal į Pasvalį. 

Iš Panevėžio į Pasvalį teko eiti pėsčiomis, Bielinį lydėjo dešimtininkas (žemiausios policijos grandies pareigūnas, skiriamas iš vietinių valstiečių), kuris nutuokė, kokį suimtąjį veda, ir akylai saugojo. Sustojus nakvynei pas kitą dešimtininką, abu valdžios tarnai ėmė vaišintis, kilnoti stiklelį. Bielinis nusiavė batus, pasidžiovė sermėgą, išsitiesė ant suolo ir apsimetė kietai įmigęs. Kai dešimtininkai, gerai prisivaišinę, prie stalo užsnūdo, knygnešys išstypino iš trobos basas ir leidosi bėgti. Bijodamas pėdsekių šunų, dalį kelio brido upelio vaga. Už trijų kilometrų rado prieglobstį pas pažįstamus, ten sušilo ir buvo saugiai paslėptas. Tada Jurgiui Bieliniui buvo 59 metai.

Ne tik platino, bet ir pats rašė 

Knygų kontrabanda buvo permainingas verslas. Kartais tekdavo palikti visas brangiai nupirktas knygas ir bėgti arba papirkti policininkus. Pats Jurgis Bielinis 1894 metais „Vienybės“ redakcijai rašė: „Ot, tai jau koksai su knygomis pelnas! Rubežius, policija, žydai užpuolę apdrasko, žadėdami policijai išduoti, savo žmones apvaginėja arba policijai išduoda.“ (Kazys Misius, Benjaminas Kaluškevičius „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“)

Kartais verslas sekdavosi ir kišenėje atsirasdavo pinigų. Juos Jurgis Bielinis investuodavo taip, kaip manė geriausia, – į leidybą. Per savo knygnešio karjerą jis parašė ir išspausdino keturias knygas Lietuvos istorijos tema. Pirmoji „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ parašyta remiantis Simono Daukanto rankraščiu. 

Garšvių bendrovei dar gyvuojant, knygnešiams buvo kilęs sumanymas patiems steigti spaustuvę. Dėl to 1895 metais iš Prūsijos į Garšvius dalimis buvo atgabenta sena spausdinimo mašina. Prasidėjus kratoms, Jurgis Bielinis ją išvežė į Gripkelių kaimą ir su bičiuliu Steponu Paviloniu išleido laikraštį „Baltasis erelis“. Tekstus šiam laikraščiui rašė pats Bielinis, raides rinko Pavilonis. Deja, tuokart išėjo tik vienas leidinio numeris. Dar du „Baltojo erelio“ numeriai buvo išspausdinti 1911 ir 1912 metais, tačiau didesnio skaitytojų susidomėjimo nesulaukė. 

Karjeros pabaiga

1904-aisiais spaudos lietuvių kalba draudimas buvo atšauktas ir knygnešių karjera baigėsi. Pareigūnų nesuvaldomas nelegalių knygų tiekimas į Lietuvą nemažai lėmė, kad valdžia nuspręstų atšaukti draudimą. Jurgis Bielinis jautėsi savo darbu prisidėjęs prie šio svarbaus įvykio, tačiau deramo įvertinimo iš tuometės Lietuvos inteligentų nesulaukė. 

Jokių turtų iš savo darbo garsiausias knygnešys nesusikrovė, baigęs knygų prekybą gyveno gana skurdžiai

Jokių turtų iš savo darbo garsiausias knygnešys nesusikrovė, baigęs knygų prekybą gyveno gana skurdžiai. Mėgino rašyti į laikraščius, bet jo sodietiškų, naivokų rašinių redakcijos nepriimdavo. 1911 metais Jurgis išleido antrąjį laikraščio „Baltasis erelis“ numerį, tačiau kitų laikraštininkų jis buvo iškritikuotas ir net išjuoktas. Jurgis Bielinis buvo karšto būdo, bet dėl šios pajuokos nepyko, nes, kaip pats rašė, iš ginčų su savais Lietuvai nebus jokios naudos.

Mirtis po kryžiumi 

Artėjo Pirmojo pasaulinio karo frontas. Nemažai lietuvių nuo jo bėgo į Rusijos gilumą. Pasitraukti nusprendė Jurgio dukra Liucija su šeima. Kartu išvyko ir Ona Bielinienė, nenujausdama, kad šis išsiskyrimas su vyru – paskutinis. Jurgis Bielinis liko tėviškėje, nors anksčiau vis keliaudavo, lankydavo pažįstamus.

Jam rūpėjo įvykiai Europoje, nujautė artėjančias permainas

Jam rūpėjo įvykiai Europoje, nujautė artėjančias permainas. Nepailsdamas rašė į įvairiausių, lietuviškų ir vokiškų, laikraščių redakcijas, siūlė originaliausias idėjas, pavyzdžiui, savo, kaip taikos tarpininko, paslaugas. 

Apie 1917 metus sudegė Jurgio Bielinio namai, ugnyje žuvo visa biblioteka. Tad buvęs knygnešys prisiminė ankstesnį gyvenimo būdą – ėmė keliauti per pažįstamus, apsistodavo tai pas vieną, tai pas kitą senų laikų bičiulį. 1918-ųjų sausio 17-ąją Jurgis Bielinis atvažiavo pas pažįstamus Mitkus į Katinų kaimą Pasvalio rajone. Išlipęs iš rogių sukniubo po sodybą puošiančiu kryžiumi. Įneštas į trobą praėjus kelioms valandoms mirė. Buvo likęs vos mėnuo iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – didžiausios Jurgio Bielinio svajonės išsipildymo.

Straipsnis rašytas remiantis Kazio Misiaus, Benjamino Kaluškevičiaus knyga „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“ („Diemedžio“ leidykla, 2006)

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai