„Kuo prasčiau man kas nors sekėsi, tuo daugiau svorio numesdavau, taip bandydama kompensuoti nesėkmes“, – prisipažįsta nestandartinių formų modelis, medicinos mokslų studentė Rugilė Kančaitė. Paauglystėje su kilogramais nuolat kovojusi, dabar sėkmingai plius dydžio modeliu dirbanti Rugilė teigia – liekno kūno kultas padarė didelės žalos tiek jai, tiek ir daugeliui merginų. Modelis atskleidžia, kad pamilti savo kūną užtruko ilgą laiką. „Tai yra labai sudėtingas procesas“, – prisipažįsta ji.
„Modeliauti“ pradėjau paauglystėje, kai su drauge, kuri galėdavo prikišti nagus prie mamos fotoaparato rengdavome idėjines namines fotosesijas: kartu sugalvodavome kokį nors įvaizdį, istoriją, aš maivydavausi priešais objektyvą ir tą daryti dievinau.
Vėliau, pažįstami fotografai karts nuo karto paprašydavo pabūti jų modeliu. Tiesa, niekada nebuvau „tikras“, keliaujantis aplink pasaulį modelis: mokykloje negalėjau sau leisti praleisti pamokų ir išvykti darbuotis į užsienį, kadangi ruošiausi medicinos studijoms, be to, niekuomet neatitikau standartų – nors ir sunku patikėti, net ir paauglystėje buvau per stambi. Komerciniu modeliu dirbti pradėjau tik sulaukusi 22 metų, didesnio dydžio modeliams tapus pripažįstamiems ir pas mus.
Turbūt niekam nebus naujiena, jog modelių kūno kultas padarė daug žalos daliai merginų: itin lieknų moterų atvaizdai (beje, retuošuoti ir iškraipantys realybę) medijoje kelia klausimus kodėl aš tokia negaliu būti? Kai iš tiesų taip atrodyti – aukštai, tiesių ilgų kojų, idealiai nulietos lieknos figūros – reikia itin dėkingų mamos ir tėčio genų (arba redagavimo programų). Man labai džiugu stebėti gausėjančią modelių įvairovę. Prie įprastų lieknų merginų podiumuose prisijungia ne vien apvalesnių formų modeliai, o ir turintys iki šiol mados pasaulyje neregėtus ypatumus – netobulą odą ar fizinį neįgalumą. Praeitais metais matėme nuostabų Rihannos „Fenty“ apatinių drabužių linijos pristatymą, kuriame drabužius demonstravo įvairių formų ir rasių moterys. Manau, kad iš to galėtų pasimokyti daugelis dizainerių.
Nors panašu, kad situacija gerėja – pasaulyje vistiek vyrauja „grožio standartus“ atitinkančios manekenės...
Paauglystėje laikeisi dietų, buvai numetusi daug svorio...Kaip galų gale pavyko pamilti savo kūną?
Jei paklausus savęs „kodėl aš noriu sulieknėti?“ atsakai sau, jog „pasižiūrėk, kaip pas tą Gigi Hadid dubens kaulai šviečia, o klasiokas sakė, kad norėtų ją vesti“, arba „nes ofiso kolegė meta svorį, nejaugi aš vasarą pasitiksiu kaip varškėtis“, verčiau pasvarstyti, iš kur tokios mintys kyla. O gal esi viena iš tų, kurios lieknėja visą gyvenimą? Pamilti save yra labai sudėtingas procesas, prasidedantis nuo teisingų minčių ir sveikos psichikos. Pati pastebėjau, jog mano visą laiką trukęs noras sulieknėti buvo susijęs su emocine gerove. Kuo prasčiau man kas nors sekėsi, tuo daugiau svorio numesdavau taip bandydama kompensuoti nesėkmes: vadovavausi logika, „bent jau galėsiu pasakyti, kad esu liekna“. Praradęs kontrolę gyvenime, kontroliuoji tai, ką gali: dalis žmonių tvarkosi, kita dalis rėkia ant savo antrųjų pusių, dauguma moterų meta svorį. Nes tai yra paprasta ir nereikalauja sau atsakinėti į sudėtingus klausimus bei ieškoti kylančių negatyvių jausmų priežasčių ir prasmės.
Mergaitėms patarčiau kelis dalykus: pirma – suprasti, jog esi graži būdama unikali ir išskirtinė, tau nieko nereikia daryti, jog taptum „gražesnė“, o į drauges ar moteris reklamose žvelgti ne su pavydu, o su pasigerėjimu: įsivaizduok, jog tu ir kitos merginos esate kaip gėlės sode. Visos – skirtingos, tačiau visos vienodai nuostabios ir svaiginančiai kvepiančios. Gėlės viena kitai nepavydi: jos mėgaujasi viena kitos grožiu ir drauge žydėdamos sukuria sodą.
Antra – nukreipti norą keistis tinkama linkme, tokia linkme, kuri atneštų naudos ir tyro džiaugsmo. Žmogų gražiu padaro ne jo figūra, ne nosies ilgis, ne aprangos stilius, o koks jis yra su kitais ir savimi. Tobulėk sutelkdama savo dėmesį į pomėgius, mokykis, kiekvieną dieną stenkis būti geresniu žmogumi ir tiesiog mėgaukis būtimi. Į šiandieną nebegrįši, dėl to gyvenk taip, kad po dešimties metų nereiktų neužmigti lovoje ir mąstyti apie visus kartus, kodėl neišėjai su draugėmis ledų, nes norėjai būti „kaip tos moterys vitrinose“.
Manau, kad aukštinti didesnio dydžio modelių nereikia, kaip ir įprasto dydžio: juk visa kūno pozityvumo idėja yra paremta ne kažkokio standarto idealizavimu, o savęs paties išlaisvinimu nuo kompleksų ir baimių. Jei aukštinsime vieną ar kitą modelių kategoriją, kita (ir visos moterys, galinčios tapatinti save su kuria nors kategorija) jausis prasčiau – o juk siekiame, jog visi jaustųsi gerai savame kūne.
Kas yra plius dydžio modelis? Tai yra modelis, atsipindintis daugumos – „normalaus“ kūno masės indekso – moterų išvaizdą ir įnešantis įvairovės į mados pasaulį, padedantis statistinei merginai lengviau tapatintis su pateikiamu įvaizdžiu. Daugelis didesnio dydžio modelių neturi sveikatai galimai pavojų keliančio antsvorio. Jos sportuoja ir sveikai maitinasi, tačiau savęs nemarina badu siekiant įtilpti į tam tikrus iki šiol modeliams kurtus rėmus, nes gyvena sveiką gyvenimo būdą dėl savo gerovės, o ne dėl įvaizdžio. Propoguoti sveiką gyvenimo būdą yra naudinga: fizinis aktyvumas ir subalansuota mityba padeda ne vien jaustis gerai fiziškai, tačiau ir dvasiškai, o papildomi kilogramai tam netrukdo.
Neseniai pradėjai dirbti su bene pirmąja Lietuvoje nestandartinių modelių ieškančia modelių agentūra „Less drama agency“. Kaip ten atsidūrei?