Neseniai ištekėjusi Viktorija Šaulytė-Mockė: „Mūsų kelias iki vestuvių buvo labai sunkus“

Viktorijos Šaulytės ir Juliaus Mockos vestuvės / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-11-22 19:01
„Su vyru vis dar šlifuojamės kampus. Kartais jie švelnesni, o kartais skaudesni. Juk kol nugludini deimantą iki spindesio, reikia įdėti pastangų ir laiko“, – atvirauja neseniai ištekėjusi stilistė, viena iš prekės ženklo „ŠaŠa“ įkūrėjų, tinklaraščio „Vieno kavos puodelio istorija“ kūrėja Viktorija Šaulytė-Mockė (26).

Trumpa dosjė 

  • GIMIMO DATA IR VIETA. 1993 12 07, Kaunas.
  • ZODIAKO ŽENKLAS. Šaulys.
  • PROJEKTAS, PAKEITĘS GYVENIMĄ. Realybės šou „Du barai. Gyvenimas greitkelyje“.
  • NEREALIAUSIA AVANTIŪRA. Dalyvavimas realybės šou. Ši avantiūra man padovanojo gyvenimo partnerį.
  • POMĖGIS. Geras įtraukiantis romanas, skanus maistas, kikboksas, užburiantis laikas prie jūros.
  • SPINTA. Mano spintoje – visa spalvų paletė, nes jos labai gerai atspindi vidines būsenas. 
  • AMBICIJOS. Patikrinti, ką dar galiu išmokti, sužinoti. 
  • TRUKDANTI SAVYBĖ. Turbūt per didelė kontrolė viskam. 
  • MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. „Valgyk. Melskis. Mylėk“ (Eat. Pray. Love).
  • DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Nežinomybė. Bijau to, ko nežinau. 
  • ĮSIMINTINIAUSIA KELIONĖ. Į Prancūziją, į disneilendą. Ten mano vyras pasipiršo. Priklaupė ir paklausė: „Ar žinai, kaip baigiasi pasakos?“
  • KEISTENYBĖ. Visada išsirenku pusę, kurioje miegosiu, ir negaliu miegoti kitoje. 
  • ERZINANTI ŽMONIŲ BŪDO SAVYBĖ. Kai tos pačios srities specialistai apkalbinėja ar neigiami vertina vienas kitą. 
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Rečiausiai mane galima pamatyti prie puodų ir keptuvių.
  • TRYS NORAI. Mažiau bijoti, išmokti lėčiau gyventi ir mokėti gerai dainuoti.
  • RITUALAS. Lėtas espresas ryte.
  • KŪRYBINIAI SUMANYMAI. Vienas iš jų – sukurti megztinių liniją.
Viktorija Šaulytė
Viktorija Šaulytė

Kokiomis nuotaikomis pasitinkate šių metų pabaigą?

Šiuos metus užbaigiu labai atvira širdimi naujovėms. Jaučiu, kad noriu naujų iššūkių ir esu jiems pasiruošusi. Kartą važiuodama automobiliu pajutau monotonijos jausmą. Tai man buvo impulsas, kad laikas labiau pasileisti plaukus. Noriu praplėsti iniciatyvą „Vieno kavos puodelio istorija“, esu kūrybiniame procese. Norėčiau, kad tinklaraštyje atsirastų ir ribotos kolekcijos. Taip pat galvoju apie kavos kursus, bet turbūt labiausiai noriu atsiduoti gyvenimui ir pažiūrėti, kur jis mane nuneš. 

Dabar daugiausiai dirbu kaip kūrybininkė: rašau, stilizuoju, fotografuojuosi, organizuoju kūrybinius projektus ir renginius. Šiais metais labiau save realizavau vedėjos pozicijoje, tai mane labai pradžiugino. 

Kaip karantinas paveikė jūsų kūrybinius planus, veiklas? 

Buvo atšaukti visi renginiai, kuriuos turėjau vesti. Taip pat nukelti laidos „Vieno kavos puodelio istorijos“ filmavimai ir kiti projektai, nemažai klientų atidėjo ar atšaukė užsakymus. Kirbėjo klausimas – o kas dabar? Bėgome maratoną, o dabar galime pasėdėti. Kita vertus, karantinas dovanojo didelę dovaną – taip visada trūkstamo laiko. Pabūti, labiau susipažinti su savimi. Džiaugiuosi, kad jis suteikė įvairių emocijų, priminė, kaip svarbu įvertinti kiekvieną dieną ir ja pasimėgauti. 

Kažkam buvo tragedija neįsigyti naujos kolekcijos drabužių, nors ir spinta lūžta. O jums artima sąvoka sąmoningas vartojimas?

Girdėjau, kad internetinė prekyba klestėjo. Neteisiu žmonių, nes pati esu gyvenusi etape, kada didžiąją atlyginimo dalį norėdavau išleisti drabužiams. Vėliau pagavau save, kad tai darau nesąmoningai. Žmonėms sakau viena, o pati nesusitvarkau su savo spinta ir poreikiais. Manau, kad svarbu negyventi autopilotu.

Po besaikiu daiktų pirkimu kartais slypi gilesnės problemos. Kai kurie taip mėgina užgniaužti nepasitenkinimo savimi jausmą ar užpildyti vidinę tuštumą.

Neseniai atšventėte vestuves. Ar pramoginių šokių šokėją ir kikboksininką suvedė likimas?..

Su Juliumi susipažinome realybės šou „Du barai. Gyvenimas greitkelyje“. Man pačiai tai, ištarus garsiai, skamba labai neįtikinamai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad leisdamasi į tokią avantiūrą sutiksiu žmogų ir su juo sukursime šeimą. Susižadėjome per trečiuosius draugystės metus, o susituokėme šiemet. Julius yra labai atviros širdies, ją man taip norisi saugoti. Jis labai geras žmonėms ir pasauliui, bet kartu ir ugningas. Abu esame gimę po ugnies ženklais. Kaip karštai užsiplieskiame, turbūt taip karštai ir mylime. 

Apskritai labai vertinu žmonių atvirumą. Ir tą tikrą, gerą jausmą, emociją, pulsuojančią iš vidaus. Užtenka pabūti šalia – net nereikia žodžių, kad tai pajustum. 

Ar po tuoktuvių kas nors pasikeitė? Pasidalijate buitimi? Gal jau pasvajojate ir apie gandrus?

Vestuvės mums nebuvo siekiamybės taškas, duodantis pokytį tolesniam gyvenimui. Man labai gražu, kai du žmonės nusprendžia įrašyti šį įvykį į savo istoriją, todėl ant mūsų žiedų yra išgraviruota maktub – „įrašau į savo istoriją“. Vestuvės suteikė labai malonų sunkiai nusakomą jausmą. 

Anksčiau sakydavau, kad pajusiu, kada ištarti „taip, laikas vaikams“. Tačiau dabar nenoriu nieko sakyti, nes, kaip minėjau, bandau atsiduoti gyvenimui.

Buityje nuolat keičiamės pozicijomis. Mūsų gyvenimas labai nenuspėjamas, nes abu dirbame pagal savo režimą. Bet tada išeina taip, kad dirbame beveik visada. Tad stebime vienas kito dienotvarkę ir prisitaikome. Kai Julius mato, jog tapau labai irzli, ryte atneša puodelį kavos, kad pramerkusi akis galėčiau pasimėgauti akimirka lovoje. O jei aš randu namuose daug išmėtytų daiktų, suprantu, kad jo galvoje chaosas ir reikia tvarkymą perimti man. Esame labai spontaniški, tad griežtų normų ar nusistatymų mūsų gyvenime nėra nė vienoje srityje.

Kaip manote, kas yra tvirtų santykių pagrindas, padedantis kurti laimę kartu?

Manau, kad mus kažkas iš aukščiau tikrina kiekvieną dieną. Mūsų kelias iki vestuvių buvo labai sunkus. Vis gaudavom išbandymų ir turėjome progų pasakyti: „O gal neorganizuojame...“ Bet tai mus tik sustiprino. Manau, tvirto ryšio pagrindas yra priminimas sau ir partneriui, kad esame asmenybės. Ne anketa feisbuke ir ne žmogus, kuris atsisako pomėgių, bijo garsiai išsakyti mintis ar elgtis taip, kaip nori.

Mano nuomone, labai svarbu išsaugoti pagarbą ir nevaržyti vienam kito saviraiškos, polėkių. Sunkiausia, kai kita asmenybė pradeda augti, spręsti vaikystės problemas. Tuomet geriausias palaikymas dažniausiai yra tylėjimas arba apkabinimas. Mes ir dabar dar vis apsišlifuojame kampus, kartais jie švelnesni, o kartais skaudesni. Juk kol nugludini deimantą iki spindesio, reikia įdėti darbo ir laiko (šypsosi).

Sakoma, apranga – tai žinutė apie save. Ar dažnai į jus žmonės kreipiasi patarimų? 

Drabužiai turi didelę galią. Kartais tai – žaidimo forma, bet kartu jie labai gerai atspindi mus kaip asmenybes ir parodo mūsų nuotaikas, vertybes, pasaulėžiūrą. Kartais smagu pasidalyti savo patirtimi, patarimais, nieko nebrukant per prievartą. Nesu stilistė, kalbanti apie tendencijas. Manau, tai tik įrankis, padedantis atsirinkti, kas labiausiai tinka. Visuomet stengiuosi perteikti tokią žinutę. Kiekvienai moteriai palinkėčiau nebijoti eksperimentuoti. Ir jei matote, kad tas eksperimentas teikia džiaugsmą, išeikite su juo į gatvę.

Viktorija Šaulytė
Viktorija Šaulytė

Gyvenate šokio ritmu, ar tai jau praeitis?

Apie 14 metų šokau pramoginius šokius. Kai draugės po mokyklos eidavo į kiemą žaisti, aš keliaudavau į šokių salę. Tai buvo labai turtingas gyvenimo etapas – žmonėmis, tempu, kelionėmis ir disciplinos ugdymu. Nesakau, kad šokiai – praeitis. Nors profesionalios šokėjos karjeros jau senokai netęsiu, šokiai iš širdies niekur nedingę. Kartais, išgirdus patinkančią dainą, kojos pačios dėlioja žingsnelius. 

Kokia esate gyvenime?..

Mano gyvenimas yra dešimties šokių mišinys. Vieną dieną galiu žengti pasodoblio, kitą romantiškai rumbos žingsniu. Anksčiau visiškai nevaldydavau energijos ir ją ištaškydavau per kelias valandas ten, kur visai nevertėjo. Maniau, kad galiu patikti kitiems tik tada, kai esu superenerginga, degančiomis akimis ir be paliovos šnekanti. Net dabar, atsiminusi save tokią, pavargstu. Šiandien labiau save tausoju. Kai nenoriu, mažiau kalbu, o kartais ir pabūnu visiškoje tyloje. Leidžiu sau paliūdėti, išsiverkti ar garsiai juoktis – neužgniaužti emocijų. Mokausi pasakyti „ne“ ir priimti ne tik save, bet ir kitus tokius, kokie jie yra. 

Pakalbėkime apie rytinius ritualus ir moteriškas silpnybes...

Mano diena neprasideda be puodelio kavos. Turbūt viena didžiausių silpnybių – kava. Jos gėrimas man yra magiškas ir specialus ritualas. Atsikeliu anksčiau, kad ryte pabūčiau taip, kaip noriu. Labai nemėgstu skubėti. Jei tenka išlėkti tekinom, lieka kažkokia tuštuma dienoje. 

Viktorija Šaulytė/ Monikos Remeikytės nuotr.
Viktorija Šaulytė/ Monikos Remeikytės nuotr.

Gal esate sveikuolė, vegetarė?

Klausausi organizmo. Neverčiu savęs valgyti salotų lapų, nes nuoširdžiai jų nemėgstu. Bet ir neapsiriboju vien picomis ar makaronais. Mano nuomone, sveika mityba yra labai sureikšminta, iškreipta jos sąvoka. Tai – ne vien kiaušinis, salotos lapas ar mėsos gabaliukas. Tai – meilė organizmui ir jo siunčiamiems signalams. Kelerius metus nevalgiau mėsos, nes organizmas neprašė. Šiandien taip pat jos nesirenku, bet jei kažkas šeimoje pagamina naminį mėsišką patiekalą su meile, tikrai atsiranda noras paragauti. 

Kaip pavyksta perfekcionistei neperdegti ir rasti laiko sau?

Mokausi mažinti tempą. Visai nesenai mano terapeutė manęs paklausė, ar nuolat lėkdama noriu nugyventi savo gyvenimą perpus greičiau. Susimąsčiau. Man labai sunku atsitraukti nuo darbų, kai galiu dirbti būdama bet kur. Todėl neįvertinu, kad net atrašinėdama žinutes ar derindama kitos savaitės susitikimus irgi dirbu. Būna, kad per tuos derinimus ir įstringu telefone.

Manau, labai svarbu išsaugoti pusiausvyrą, kaip akrobatui ant lyno, kad nenukristum. Vis dažniau stengiuosi priminti sau, kad laikas įsijungti serialą, pakeisti aplinką ar išeiti į vakarėlį. Gyvenime turi būti visko – nuo pašėlusių linksmybių iki labai rimtų temų su terapeutu. Kas padeda neperdegti? Mano gyvenimo variklis yra meilė. Viskam. Nuo ląstelės iki didžiausio objekto kitame pasaulio krašte. 

Viktorija Šaulytė
Viktorija Šaulytė

Naujausi straipsniai