Neseniai ištekėjusi režisierė ir poetė Birutė Mar: „Įsimylėję visi jaučiamės šešiolikos“

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-10-19 11:22
Kokia ta meilė, kai tau ne aštuoniolika, o penkiasdešimt? „Meilė visada meilė. Tuo ji ir nuostabi, kad sustabdo laiką. Dovanoja gebėjimą priimti save tokią, kokia esi. Imi švytėti. Tik kai tau nebe aštuoniolika, jau žinai jos vertę. Jau moki priimti kito žmogaus kitokybę, nebedarai problemų iš smulkmenų“, – sako aktorė, režisierė, poetė Birutė Mar (50), neseniai ištekėjusi už savo išrinktojo verslininko Rolando Savicko (54).

Judu su Rolandu susitikote prieš penkiolika metų Indijos ašramoje. Ko abu ten ieškojote?

Tai buvo dvasinių ieškojimų laikas. Važiavau švęsti Kalėdų į mažą Pietų Indijos miestelį Putapartį, kur tūkstančiai piligrimų plūdo pamatyti dvasios mokytojo Sai Babos – jį dauguma laikė ir tebelaiko Dievo įsikūnijimu žemėje. Važiavau ten nebe pirmą kartą, rašiau knygelę „Cinamonu kvepiantys namai“.

Rolandas ten su draugais buvo atvykęs pirmą kartą. Susitikome ašramoje ant takelio, jis – baltais drabužiais, ilgais plaukais – priminė šviesaus veido vienuolį. Vėliau savo knygoje „Cinamonu kvepiantys namai“ rašiau apie ne vieną tuomet sutiktą pakeleivį. Net nežinau, kodėl paminėjau ir Rolandą. Maketuojant knygą žodžiai apie jį pateko į 108-ą puslapį, o šis skaičius Indijoje laikomas lemtingu. Kažkas, režisuojantis mūsų gyvenimus, žinojo daugiau nei mes...

Per to laikotarpio keliones į Rytus buvau laiminga. Kadangi nebuvau sukūrusi šeimos, gyvenau kūryba, vis pasvarstydavau: o gal mano kelias – kalnai, vienuolynas, dvasinis pasaulis? Kai vėliau apie tai kalbėjomės su Rolandu, pasirodo, jis irgi galvojo apie tą patį – keliavo ieškoti savęs, Dievo. Norėjo pažinti kažką aukštesnio nei įprasta buitis ir žemiško gyvenimo patyrimai, nors turėjo darnią šeimą ir su mylima žmona augino dvynukus. Vėliau, kai žmona išėjo anapilin, manė, kad likusį laiką jam bus skirta gyventi atsiskyrėliškai. Taigi abu keliavome ieškoti Dievo ir jis mus suvedė.

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kada vėl susitikote Lietuvoje ir net taip, kad susituokėte?

Per dešimtmetį susitikome gal kelis kartus. Tiesa, Rolandas sakė lankęsis mano spektakliuose. Ir nustebino, kai jiedu su žmona Gražina pakvietė į savo penkiasdešimtąjį gimtadienį – kaip aktorę paskaityti eilių. O po pusmečio savo apysakos „Gėlininkė“ pristatyme Vilniuje pasirašiau jiems šią knygelę. Po poros savaičių Rolando žmona staiga iškeliavo anapilin – miegančiai sustojo širdis.

Rolandas gedėjo apie metus – tuomet netikėtai susitikome viename koncerte. Bendrauti pradėjome po truputį, tai nebuvo stogą nunešanti meilė iš pirmo žvilgsnio. Suprantu, kaip buvo nelengva jo vaikams, – pati savo mamos netekau tais pačiais metais. Kurį laiką buvo nedrąsu atsikelti gyventi pas Rolandą, bijojau, kad tai bus nepriimtina jo vaikams, nors jie jau suaugę, gyvena savarankiškai. Net daiktus iš savojo buto vežiojau kokius metus. Bet su laiku viskas klostėsi kažkaip natūraliai. Abu Rolando vaikai dalyvavo mūsų vestuvėse, ir manau, džiaugiasi, kad tėtis laimingas ir nebevienišas.      

Prieš metus kartu su Rolandu įkūrėte Solo teatrą. Neįtikėtina, juk jis – ekonomistas, verslininkas. Kaip gimė ši mintis?

Į savąjį teatrą ėjau ilgai, bene dvidešimt metų – nuo tada, kai ėmiau kurti savarankiškus spektaklius. Grįžusi po aktorystės ir režisūros studijų Sankt Peterburge dirbu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, jis ir yra mažųjų mano spektaklių gimimo vieta. Ten susikūrė nedidukė mūsų kūrėjų grupė, savitas teatras teatre. Man gimdavo idėja ir po truputį materializuodavosi, dažniausiai – Nacionalinio teatro Mažojoje scenoje. Tačiau laikui bėgant supratau, kad dideliam teatrui tie mažosios scenos darbai ne itin svarbūs, neduoda pelno, todėl greitai išbraukiami iš repertuaro, dažnai neatsižvelgiant į žiūrovų lankomumą ar spektaklio kokybę, – tiesiog pasikeisdavo teatro vadovas. Be to, atėjo trumpalaikių projektų – greitojo maisto – metas, pjesės kuriamos čia ir dabar, dramaturgijos aktualumas dažnai suvokiamas paviršutiniškai. Aš norėjau kitokio – tylaus, subtilaus teatro, kuriam reikia laiko augti, gilėti, bręsti vaidmeniui. Norėjau, kad žmogus išėjęs po spektaklio jaustų viltį, prašviesėjimą. Didžiausias komplimentas, kai žiūrovas pasako: „Po jūsų spektaklio tapo ramu...“    

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Ir... prieš metus vakarojant bičiuliai pasakė: vieno dalyko dar trūksta – savo teatro! Suabejojau, kad tai neįmanoma, reikia vadovo, vadybininko, o jie parodė į Rolandą: „Kaipgi nėra, štai – teatro direktorius!“ Pasijuokėme... ir po savaitės įregistravome Solo teatrą – Rolandas tapo jo vadovu. Sako: „Tebūnie, padėsiu.“

Lyg kas būtų padovanojęs energijos gūsį – atnaujinome spektaklius „Meilužis“, „Unė“, „Antigonė“, „Jis ir ji“ bei kitus, išleidome premjerą „Lietuviškoji Nora“. Ką tik rugsėjį pristatėme premjerą „Buda palėpėje“ Julie Otsukos romano motyvais. Jau turime bene dešimties spektaklių repertuarą. Reikėjo visko mokytis – vadybos, apskaitos, kaip gastroles rengti. Su spektakliais apkeliavome daug Lietuvos miestelių. Rolandas kartais juokauja: „Tuoj prarasiu įgytą kvalifikaciją.“ Jam išties tenka atlikti įvairų labdaringą darbą. Bet džiaugiuosi, kad jis į viską žiūri žaismingai, net pats pasitinka žiūrovus prieš spektaklius. 

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Nuo vestuvių praėjo keturi mėnesiai. Kokia kasdienybė susituokus?

Jau treti metai, kai persikėliau pas Rolandą, gyvenu gamtos apsuptyje Vilniaus pakrašty. Užaugusi Kauno senamiestyje, o Vilniuje gyvenusi netoli centro – dabar kas rytą jaučiuosi tarsi rojuje. Erdvūs Rolando namai virto Solo teatro repeticijų studija, garažas – dekoracijų sandėliu ir teatro drabužine. Spektakliai čia gimsta tarsi savaime.

Rolandas paprastai keliasi anksti ir medituoja. Tada – miela dienos rutina, mano pasirengimas spektakliams, išvykos. Rolandas nemažai dirba namuose prie kompiuterio. Kai turime laiko, kartu einame į mišką, darome pietus. Kai man spektakliai – matomės vėlai. Kai jis jau miega – mano meditacijos ir kūrybos laikas. Mus siejantis ryšys – lengvas, jame daug erdvės ir laisvės.  

Ar jos pakanka – kūrėjai visuomet jos alkani?

Rolandas turi daug vidinės laisvės, gal dėl to lengvai priima ir manąjį jos poreikį. Mums natūralu išsiskirti ir pabūti kelias dienas savuose pasauliuose. Vienas iš kito nieko nereikalaujame. Jis žino: jei repetuoju – esu truputį kitur, nors ir netoliese. Bet vis tiek greitai pasiilgstame vienas kito.  

Kaip jaučiatės ištekėjusi penkiasdešimties?

Puikiai. Tik sunku patikėti, kad man tiek metų. Įsimylėję turbūt visi jaučiamės šešiolikos, norisi skristi. Ypač man, nes visada sunkiau nusileisti ant žemės. Kadaise dvidešimties parašiau eilėraštį apie vienasparnį angelą, negalintį skristi be antrojo. Dabar jaučiuosi, tarsi skrisčiau abiem sparnais, ir sykiu galiu kada noriu nusileisti ant žemės.    

Ciniškai nusiteikusios moterys, išgirdusios žinią apie vestuves, klausia: „O kam?!“

Man rodos, kiekviena moteris, iš mylimo žmogaus išgirdusi žodžius: „Ar tekėsi už manęs?“ – pasijustų laiminga ir šio klausimo neužduotų. Kad ir kokio amžiaus būtų. Jei moteris taip sako, tai jos savisauga. Visos esame gyvenimo pažeistos, turėjusios įvairios patirties su vyrais. Ne tik moterys, vyrai – taip pat. Nelengva paleisti, atleisti. Tuomet ir ateina mintis: „O kam? Gerai ir taip.“ Bijome per didelio artumo. Ir aš jo bijojau.          

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kaip gyvenote iki savojo žmogaus?

Buvau, galima sakyti, laiminga vienišė. Kaip sako mane pažįstantys, buvau ištekėjusi už kūrybos, teatro. Kai mokiausi Japonijoje, net buvau užsidegusi tenykšte tradicinio teatro idėja, pagal kurią aktorius – vienuolis, o scena – asketiškas ir kūrybos dievui pašvęstas gyvenimas. Kai ėmiau kurti monospektaklius, prasidėjo kelionės po pasaulį – viską vos spėdavau. Tik po trisdešimties ėmė stiprėti savojo žmogaus ilgesys. Gyvenime patyriau keletą meilės istorijų ir ilgėlesnių santykių su ne sau skirtais vyrais, kurie buvo puikūs mokytojai. Privertė įsimylėti, būti be galo laimingai, o paskui – kentėti, raudoti, pasijusti auka, suprasti, kad negalima būti tokiai alkanai meilės, jog net prarastum save. Buvo nelengva pakilti iš, regis, paties dugno, suvokti vertybių svarbą santykiuose. Dabar suprantu, kad reikėjo smarkiai ūgtelti iki savojo žmogaus. Būti pasiruošus priimti.

Kaip visuomenė reaguoja į vieną moterį? Esate patyrusi nepatogių situacijų?

Taip, jausdavau vibraciją iš aplinkos: kodėl esi viena? Nors dabar jau nebe XIX amžius. O ir kurianti moteris visuomenei – visada klaustukas. Tikra tiesa, vyrui kūrėjui, kad būtų įvertintas, pakanka nuveikti mažiau. Per režisūros studijas mums sakydavo: „Jei nori būti režisierė – privalai būti vyru.“ Man tai buvo iššūkis. Todėl baigusi studijas ir pastačiusi diplominį spektaklį Kaune pasirinkau aktorystę. Tačiau vis gaudavau siūlymų režisuoti. Vėliau supratau, kad galima būti lydere ir truputį kitaip – subtiliai, neregimai.

Ypač didžiulė pamoka buvo prieš trejetą metų Zalcburgo teatre: buvau pakviesta režisuoti Broniaus Kutavičiaus operą. Dirbome kartu su dirigente Mirga Gražinyte-Tyla. Iš Mirgos mokiausi ir stebėjausi, kaip ji geba moteriškai vadovauti dideliam orkestrui – švelniai, pajuokaudama. Tarsi ne reikalaudama, o nuolankiai paprašydama groti vienaip ar kitaip. Visada su šypsena ir pagarba. Dabar Mirga laikoma viena geriausių dirigenčių pasaulyje. Pamaniau, tai jau visai kitoks – XXI amžiaus – moters lyderės laikas.

Ką atsakytumėte besilaikantiems pozicijos, kad moters gyvenimas be vaikų yra neišsipildęs?

Gyvenimas gali atrodyti neišsipildęs ir moteriai, kuri turi vaikų. Esu dalyvavusi grupinėse psichologijos praktikų paskaitose – jose vaikus auginančios moterys išsilieja, kaip kenčia, jaučiasi neįgyvendinusios savo norų. Aš stipraus motinystės instinkto niekada nejutau, turbūt manyje tūnanti maža mergaitė buvo nepasirengusi prisiimti atsakomybės. Bet duotas stiprus kūrybos impulsas. Kai ėmiau kurti spektaklius, jie man tapo tarsi vaikais. Ir knygos. Gal keistai skambės, bet jaučiuosi, lyg būčiau daugiavaikė mama. Turbūt moters instinktas – auginti, rūpintis, skleisti meilę. Ir realizuoti savo talentus.

Turbūt svarbiausia, kaip sako rytietiška išmintis, – neturėti lūkesčių. Dievas skiria tai, ko tavo sielai labiausiai reikia. Vienu gyvenimo tarpsniu reikia vieno, kitu – visai kito. Štai Jis buvo nusprendęs, kad savąją meilę sutiksiu brandžiame amžiuje. Ir galbūt Jis sugalvojęs taip, kad su Rolandu dalį savo meilės atiduosime jo anūkams.

Naujausi straipsniai