Neringos Čereškevičienės dukra Kotryna: „Niekaip nesuprasdavau, kodėl savo mama turiu dalytis su kitais“

Neringa Čereškevičienė su dukra Akvile/Akvilės Razauskienės nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2018-10-09 17:07
„Niekada nesinaudojau garsios mamos vardu, atvirkščiai – tekdavo stengtis trigubai tam, kad įrodyčiau, ką galiu. Labiausiai troškau rasti savąjį kelią. Pavyko ir dabar jaučiuosi visiškai laisva“, – sako prieš metus muzikinę grupę „Okata“ su bendraminčiais subūrusi Kotryna Čereškevičiūtė-Stasikėlė.

Kotryna, ką reiškia augti su garsiais tėvais, kai tavo mamą vadina visų Lietuvos vaikų mama?

Toks gyvenimas turi savų pliusų ir minusų. Tiesa, žiūrint šios dienos akimis, tų minusų jau nebėra, bet vaikystėje, paauglystėje būta visko. Niekaip nesuprasdavau, kodėl savo mama turiu dalytis su visais. Ypač liūdna būdavo prieš „Tele bim bam“ koncertus, kai mama turėdavo sužiūrėti daugybę vaikų ir pasirūpinti renginio organizavimu – tuomet mane šukuodavo, pėdkelnes užsimauti padėdavo kitų vaikų mamos. O kai maniškė praeidama paglostydavo galvą, net sustingdavau iš malonumo. Tačiau jos garsiu vardu niekada nesinaudojau. Šviesaus atminimo mano močiutė nemažai apie tai kalbėjo, aiškino, kad mums gyvenime bus keliami didesni reikalavimai nei kitiems vaikams. Taip ir buvo. Tad stengdavomės trigubai.

Kai buvau vaikas, mama per televiziją kiekvieną savaitę vesdavo populiarią laidą, tad ją pažinojo beveik visi. Atsimenu, kai nueidavome į prekybos centrą ir žmonės persisukę į mus žiūrėdavo, pirštais rodydavo, pavargdavau, būdavau irzli ir pikta. Tėvai mus su broliu Justu visur tempdavosi drauge. Nuo vaikystės buvome ir esame kaip kumštis, visada pasirengę vienas kitam padėti. Su abiem broliais esu labai artima, juk mes – chebrytė! Vaikystėje nelankėme vaikų darželio, turėjome kartais į namus ateinančią auklę, bet dažniausiai važiuodavome visur su tėvais. Gyvenome jų darbo virtuvėje. Kartais, tiesa, imdavo pyktis, kai negalėdavome ilgiau kieme pabūti arba kai tėvai veždavosi kartu, nes negalėdavo vienų palikti namuose. Dabar tai vertinu kaip pliusą, juk tiek įdomios patirties sukaupėme, anksti tapome savarankiški.

Neseniai pati sukūrėte šeimą. Dažnai jaunos poros sako niekada neauginsiančios savo vaikų taip, kaip juos augino tėvai...

Man mūsų šeima buvo geriausias pavyzdys, todėl, spėju, daug ką darysiu panašiai. Mama rodė puikų pavyzdį, kaip nuo mažo grūdo galima užsiauginti labai daug. Ji be galo stipri moteris, kartu – ir lanksti, gebanti laviruoti gyvenime, prisitaikyti ten, kur reikia, neišsižadant savųjų vertybių. Tai man yra didelės stiprybės požymis. Gerbiu ją vien už tai, kad nieko niekada neslėpė: jei liūdna, ji verkia, jei pyksta, tai irgi akivaizdu, džiaugiasi taip pat iš visos širdies. Ji aiškiai mums sakydavo, kad nėra akmeninė – ir pavargstanti, ir susinervinanti. Tad išmokau ir save priimti visokią, su įvairiausiomis emocijomis.

Abu su tėčiu jie mums, vaikams, daug davė. Dabar tik suprantu, kad, sukantis pramogų pasaulyje, artimo žmogaus palaikymas yra ypač svarbus. Kai mamai būdavo labai sunku, prieidavo tėtis, pasakydavo vos vieną žodį ir ta baisi įtampa mamos veide stebuklingai ištirpdavo. Bene labiausiai iš mamos išmokau siekti savo tikslų, net kai jie atrodo sunkiai įgyvendinami. Dabar žinau, kad, kai labai nori, gali padaryti neįmanomus dalykus. To mokysiu ir savo vaikus. Duok Dieve, kad būčiau tokia pat gera mama savo vaikams, kaip manoji. Bandysiu įdiegti jiems tai, kad šeima – didžiausia vertybė, tikra ramybės sala.

Neringa Čereškevičienė su dukra Kotryna
Neringa Čereškevičienė su dukra Kotryna

Esate panašios su mama?

Norėtume to ar ne, taip (šypteli). Abi esame stiprios. Ir niekas mums čia nepavadovaus (juokiasi). Tiesa, su pasigėrėjimu stebiu, kaip mama vis nesiliauja tobulėti, dirba su savimi, mokosi savo emocijas nukreipti tinkamai. Tai mane taip įkvepia.

Šiandien esate subūrusi savo grupę „Okata“. Kam esate dėkinga už tai, kad neišklydote iš muzikos pasaulio kelio?

Tėvams ačiū už tai. Ne, jie nieko nevertė daryti per prievartą, tiesiog mačiau pavyzdį, kaip jie myli muziką, dega savo veikla. Nei groti, nei dainuoti, nei vaidinti jie manęs neragino – to norėjau pati. Be to, mama nuo mažens man kalė į galvą, kad tai yra sunki specialybė: tokią turėdamas niekada nebūsi garantuotas nei dėl pajamų, nei dėl pastovumo. Tačiau, kai stojau studijuoti muzikinio teatro specialybės, neabejojau tuo, kad elgiuosi teisingai, nes vien nuo minties apie studijas širdis dainavo. Mano kurso vadovė buvo Eglė Gabrėnaitė. Su ja palaikėme ir vis dar palaikome nuostabius santykius. Visada norėjau mylėti savo darbą taip, kaip jį myli tėvai.

Man taip gražu būdavo žiūrėti, kaip tėtis, iki šešių ryto brazdindavęs gitara, paryčiui kviesdavo mamą ir su tokiu entuziazmu duodavo paklausyti, ką sukūręs. Dabar taip pat degu savo veiklomis. Iš visos širdies džiaugiuosi tuo, kad su bendraminčiais subūrėme grupę „Okata“. Ir jau nebereikia įrodinėti, kad man dainas kuria mama su tėčiu. Kai Vilniaus Užupio gimnazijoje su bendraklasiais dalyvaudavome dainuojamosios poezijos pasirodymuose, visi galvodavo, kad muziką man kuria tėvai, nors tai dariau pati. Man taip svarbu buvo parodyti, ką galiu, bet manimi netikėjo.

Žinoma, buvo labai skaudu, daug ašarų išlieta, bet tai tik dar labiau užgrūdino. Tėvai nepuldavo guosti, leisdavo suprasti: įkvėpk ir iškėlusi galvą keliauk toliau. Taip ir atkeliavau iki „Okatos“. Dabar mes, keturi entuziastai, senovines liaudies dainas prikeliame naujam gyvenimui. Lietuvių liaudies dainų grožį sujungiame su elektronine muzika ir beatboxo ritmais. Jau metai, kaip drauge dirbame, išleidome ir savo debiutinį albumą „Noras“. Beje, „okata“ yra žemaitiškas žodis, reiškiantis norą. Būtent jo vedini ir subūrėme savo grupę.

Jauni žmonės ir liaudies dainos šiais laikais yra toks retas derinys...

Vienu metu ir pati buvau labai susirūpinusi savo patriotiškumu. Kai mano brolis savanoriškai atliko tarnybą kariuomenėje ir jam tenai puikiai sekėsi, susimąsčiau apie savo darbus. Supratau, kad pati patriotinius jausmus galiu ištransliuoti per muziką. O liaudies dainų sąskambiai man visada atrodė labai gražūs. Visi mūsų grupės nariai neabejingi liaudies dainoms. Tad yra jaunų žmonių, kuriems patinka tokia muzika (šypsosi). Ji turi tokios geros energijos. Seniau liaudies dainas žmonės traukdavo nuo ryto iki vakaro, jokios progos tam nereikėjo.

O mes su grupės nariais vieni kitus suprantame iš pusės žodžio. Anksčiau visada su pasigėrėjimu žiūrėjau į tėvus, kurie turi stiprią komandą, su kuria keliauja per gyvenimą. Vienas juk nieko nepadarysi, o susibūrus drauge, gimsta tokia jėga. Tad turime branginti šalia esančius žmones. Tai tėvai kalė ir man į galvą. Nuo vaikystės jie taip pat skiepijo meilę gamtai. Abu su broliu Justu užaugome karstydamiesi po medžius, bėgiodami po pievas, miškus, tad gamta ir šiandien mane labai įkvepia. Kai dainuoju liaudies dainas, girdžiu vėjo ošimą, medžių čežėjimą ir apima visiška ramybė... Tokia ir yra liaudies dainų energija. Labai noriu jos nesugadinti, tik pridėti šiek tiek naujų garsų, įpūsti šiuolaikiškumo. Kol kas atsiliepimai po mūsų koncertų būna gražesni, nei galėjome įsivaizduoti (šypsosi). Kai nebijai atverti širdies, tai žmonės vertina.

Neringa Čereškevičienė su dukra Kotryna
Neringa Čereškevičienė su dukra Kotryna

Augote šeimoje, kurioje abu tėvai – muzikai. Jūsų šeimos istorija kartojasi – ištekėjote už garso režisieriaus...

O taip, vyras visa galva pasinėręs į muziką, o jo tėvai turi liaudies dainų kolektyvą, kuris visame pasaulyje garsina Lietuvą. Tad mus supa vien muzika (šypsosi). Man tėvai, ypač mama, nuolat kartojo, kad nieko gyvenime nebūna šiaip sau, viskas nutinka savo laiku ir savo vietoje. Anksčiau to nelabai suprasdavau, be to, neturėjau ir kantrybės laukti trokštamų dalykų. Dabar viską suprantu. Jei kas nors nepavyksta, žinau, dar ateis tam laikas. Beje, mano vyras Jurgis mane ir įkvėpė burti grupę. Jis matė, kad vien mokytojavimo man neužtenka, todėl įrengė studiją, sudarė visas sąlygas kurti ir pasakė: „pirmyn!“

Net nežinau, ar gerai tai, kad šeimoje du menininkai, bet kitokio pavyzdžio nemačiau – juk ir mano tėvų šeima tokia pati. Žinoma, joje, kaip ir visose, buvo ir pykčių, ir barnių, ir džiaugsmo... Emocijos liejosi laisvai, bet visada viskas baigdavosi gerai. Mus su Jurgiu nuo pat pažinties pradžios jungė meilė muzikai. Tikrai specialiai neieškojau vyro iš muzikos pasaulio, viskas susidėliojo savaime. Mes net susipažinome muzikos festivalyje. Mano ir Jurgio šeimos labai panašios, todėl visi greitai radome bendrą kalbą. Tikiu, mūsų laukia dar daug gražių bendrų projektų.

O judvi su mama turite bendrų ritualų?

Išskirčiau visos mūsų šeimos bendrą ritualą – mamos sekmadieninius blynus. Tik atsiprašau mamos už tai, kad pastaruoju metu po ilgo koncertų šeštadienio ne visada susirenkame prie bendro sekmadieninio pusryčių stalo. Šią tradiciją šiltai prisimenu nuo mažų dienų. Kadangi su mama drauge dirbame „Tele bim bam“ mokyklėlėje ir „Upės“ pradinėje mokykloje, tiesiog neturime galimybių atitolti viena nuo kitos. Aš esu mokyklėlės direktorė ir mokytoja, o ji yra mano viršininkė. Tai priimu kaip natūralų ir suprantamą dalyką, mokausi iš jos daugybės dalykų. Tačiau ir ji išklauso mano nuomonės, man pasiūlius ką nors šiuolaikiško, kiekvieną idėją išdiskutuojame. Be galo žaviuosi jos intuicija, tuo, kaip puikiai ji jaučia, kokios idėjos yra reikalingiausios ir pasiteisins mokyklėlėje.

Mama, dalydama paskutiniuosius interviu, užsiminė apie mūsų atsiskyrimą, kuris šiuo metu vyksta. Tačiau aš nesiruošiu niekur dingti ir atsiskirti nuo jos. Na, gal tai, ką ji dabar jaučia, suprasiu tuomet, kai pati turėsiu savo vaikų.

Ypatingą ryšį jaučiu ir su tėčiu. Turime savus pasikalbėjimus apie šeimą (šypteli). Esame darni komanda! Be to, tėtis labai gerbia mano pasiekimus ir kūrybą. Anksčiau, perklausęs mano sukurtas dainas, pasiūlydavo ką nors pakeisti, patobulinti, o dabar, kai atvažiuoju pas tėtį, pasikviečia mane paklausyti naujų jo kūrinių. Užsidarome kambaryje, jis pasiima gitarą ir groja. Jo kūriniai – labai ypatingi, pasaulis privalo juos išgirsti. Aš visada jam sakau, kad turi kurti dainas atlikėjams. Tėtis sako man atiduosiąs tas dainas ir galėsiu su jomis daryti ką norinti. Tačiau šia tema su juo daug nediskutuoju, nes man dar reikia stipriai paaugti, patobulėti tam, kad galėčiau prisiliesti prie jo ypatingų kūrinių. Vieną dieną, manau, priaugsiu ir iki jo (šypsosi). 

Naujausi straipsniai