Neringa Rekašiūtė atvirai kalba apie savo patirtį: „Ne vienas nesame apsaugotas nuo kančios“

Neringa Rekašiūtė / G. Bernotaitės nuotr.
Autorius: JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Publikuota: 2019-08-18 13:00
Pagarsėjusi nemažai triukšmo sukėlusiais projektais – apie šauktinius „Jie laimėjo loteriją“ ir apie Visaginą „Atominė tapatybė“ – fotografė Neringa Rekašiūtė (30) vėl neria į atvirumo vandenis: išleido poezijos knygą „How to Swim Through Pain“ („Kaip perplaukti per skausmą“). Iki nuogumo atvirai ji kalba apie savo patirtį tam, kad padėtų kitiems.

Kodėl ši knyga gimė?

Iš didelio dvasinio skausmo ir noro nepasiduoti tai tamsai, neįkristi į visišką savęs susinaikinimą. Regis, eini per gyvenimą ir gan ilgą laiką nesusiduri su dideliais skauduliais, išgyvenimais, traumomis. Bet staiga vieną dieną tai nutinka. Ir viskas, ko net nežinojai turinti, – skausmas, vaikystės traumos, kurias ignoravai, visos blogos emocijos, kurias mokėjai paslėpti, – iškyla į paviršių. Nebeišeina nuo jų pabėgti. Ta tamsa smogia iš visų jėgų.

Man šį emocijų cunamį pažadino skyrybos su žmogumi, kuris, maniau, yra mano gyvenimo vyras, didžiausia meilė, su kuriuo norėjau kurti šeimą. Kitiems tai gali būti visai kiti gyvenimo įvykiai – prarastas darbas, artimo netektis ar liga. Nė vienas nesame apsaugotas nuo kančios, ji yra natūralus gyvenimo palydovas. Tas kentėjimas nėra vien blogas, jis padeda tapti nuolankesniam ir dėkingesniam, labiau suprasti kitų skausmą.

Radai priežastis, kodėl santykiai iširo?

Buvau susiliejusi su žmogumi. Dabar suprantu, kad padariau visas klaidas, kurios griauna santykius. Bet moterys taip auginamos, nuo mažens mokomos jas daryti: viską paaukoti dėl meilės, susilieti su kitu žmogumi, stengtis patikti ir įtikti, savo svajones nustumti į eilės galą dėl kito svajonių, norų ir tikslų. Visas šitas klaidas aš ir padariau... O tada praradau save. Kai prarandi save ir dar viskas, kuo taip tikėjai, baigiasi, santykiai nutrūksta, tada prasideda vidinė griūtis, susinaikinimas. Tampi lyg mažu pažeidžiamu vaiku.

Tame nesibaigiančiame skausme dar ilgai bandžiau kabintis į ryšį, nepaleisti jo, nors širdimi supratau – viskas, pabaiga. Tada sėdau rašyti. Rašiau, rašiau ir rašiau, nes norėjau išsilieti ir suprasti, kodėl taip įvyko. Tai buvo tarsi savigalbos būdas, leidžiantis būti atviriausiai su savimi. Supratau, kad iki tol gyvenau su daugybe kaukių – norėjau būti visada linksma, paslaugi, kad tik niekas nepamanytų, jog galiu pykti ar būti liūdna, nelaiminga... Tiesą sakant, tik ego diktuoja mums rėmus: „Esu Neringa. Turiu pasiekti tą ir aną, tada būsiu laiminga. Noriu būti ištekėjusi – tada būsiu laiminga. Turiu susilaukti vaikų iki trisdešimties metų...“ Tik mes niekad netapsime laimingi – galime tik pasirinkti būti laimingi. Dabar pat. Kai rėmai išnyksta, galima pradėti susipažinti su tikrąja savimi. Su ta, kuri ilgai slėpėsi už primestų normų, stereotipų, išmoktų tiesų.

Neringos Rekašiūtės darbai / N. Rekašiūtės nuotr.
Neringos Rekašiūtės darbai / N. Rekašiūtės nuotr.

Ir ką atradai savyje?

Pirmiausia – beribį skausmo vandenyną, per kurį reikėjo išmokti plaukti. O kai pagaliau atsitrenkiau į patį giliausią dugną, savo nuostabai, atradau labai daug šviesos. Tas baisus skausmas, kuris, galvojau, mane sunaikins, iš tiesų buvo didžiausia ir geriausia pamoka gyvenime, kelias į transformaciją ir tapimą geresniu žmogumi. Jaučiu, kad nuo šiol būsiu tik stipresnė. Gali būti, kad gyvenime dar visko nutiks ir dar kartą teks atsidurti ten pat. Bet jau žinosiu, kad tikrai galima pakilti. Kad visada yra pagalba. Tik reikia nemeluoti sau, nemeluoti kitiems ir paprašyti jos.

Be rašymo, kokios dar pagalbos radai?

Pirmiausia – psichologinę terapiją. Tai buvo geriausias sprendimas ir protingiausia investicija mano gyvenime. Padėjo ir fotografija: fotografuodama aš esu labai arti žmogaus – kitaip ir neįmanoma kuriant aktus. Įamžindama nuogas moteris gydau jų nepasitikėjimą savimi, atsiradusį dėl lygiai tokių pačių traumų ir skausmų, kokius išgyvenau pati. Dabar jaučiu net didesnę bendrystę su jomis – seserystę, kuriai nebereikia žodžių ir šūkių.

Dar gydžiausi dainuodama sutartines – tai magiškas ir, deja, gerokai primirštas ritualas. Pradėjau vaikščioti į sutartinių dainavimo susitikimus pas Lauritą Peleniūtę. Ten pažinau įvairiausio amžiaus ir profesijų moterų – drauge dainuodavome, kalbėdavomės, jausdavome. Tų moterų skleidžiamas rūpestis ir šiluma, sutartinių skambesio magija mane tarsi apglėbė ir padėjo įveikti visą skausmo vandenyną. Nereikia bijoti atverti savo širdies ir balso kitiems. Anksčiau aš draugėms niekad nesipasakodavau, kas skauda, daug ką laikiau tik savyje. Sutartinės padėjo saugioje aplinkoje išdainuoti savo skausmą ir jį paliudijo dainuojantys kartu. Beje, vyrams dar sunkiau atskleisti savo skausmą, emocijas, nes jie nuo mažens mokomi būti stiprūs, neverkti, susitvarkyti su rūpesčiais patys. Paprašęs pagalbos pasirodysi esąs silpnas. Ir aš panašiai elgiausi: manydavau, kad draugei per sunkią naštą užkrausiu, jeigu dalysiuosi tuo, kas man skauda. Atrodė, kad su viskuo privalau susitvarkyti pati.

Na, dienoraštis, apsakymas, romanas... Bet poezija – turbūt vienas sudėtingesnių kūrybos žanrų, kai turi galvoti ne vien apie tai, ką nori išlieti ant popieriaus, bet ir apie skambesį, ritmą, žodžių prasmę!

Poezija – pati nuogiausia literatūros forma, nes čia labai sunku pasislėpti. Užtat trumpu tekstu, vos keliais žodžiais galima labai daug pasakyti. Poezija dabar apskritai išgyvena atgimimą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje pernai smarkiai išaugo būtent poezijos leidinių pardavimas. Yra net rimtų analizių ir straipsnių, kodėl tai vyksta. Viena priežasčių – jaunoji karta nenori daug skaityti, nes jiems sudėtinga susikaupti ir aprėpti ilgesnį kūrinį. O poezija – trumpas ryškus impulsas. Tarsi supernova, kuri tave staiga apšviečia ir įtraukia. Kita priežastis: į poeziją paprastai atsigręžiama sunkiais laikais – esant permainoms ir netikrumui, karui ir terorizmo grėsmei. Tokiu metu poezija ateina kaip šauklys, parodantis, kur ir kodėl skauda ir ką reikėtų daryti.

Poezija yra kaip muzika – ją girdi savo galvoje ir išlieji ant popieriaus ar kompiuterio ekrane. Girdi visus stabtelėjimus, ryškesnius žodžius, jauti, kada reikia padaryti pertrauką. Kai sėdau rašyti, žodžiai plaukė natūraliai, man nereikėjo galvoti apie ritmą, stilių, rimą. Net džiaugiuosi, kad pavyko šią knygą parašyti be didelių žinių apie poeziją, be rėmų – išėjo chaotiška, gaivališka, nuoga ir tikra. Turbūt jei būčiau pradėjusi galvoti, analizuoti, svarstyti kiekvieną žodį, nieko nebūčiau užrašiusi. Vargu ar kas būtų išėję, jeigu būčiau ieškojusi ar laukusi tam tikrų sąlygų, aplinkybių. Nesvarbu, kur esi ir kas aplink tave, – tai ir reikia užrašyti, nes tai – pats gyvenimas.

Neringos Rekašiūtės darbai / N. Rekašiūtės nuotr.
Neringos Rekašiūtės darbai / N. Rekašiūtės nuotr.

Bet pasakyk, kaip tą akimirką, kai dėl begalinio skausmo gal labiau norisi išnykti iš šio pasaulio, paimti į rankas tušinuką ir sėsti rašyti?!

Būtent tokiu metu ir reikia rašyti. Kai esi pačioje juodžiausioje duobėje, kai skauda nepakeliamai, tada ir reikia rašyti. Rašyti necenzūruojant savęs – išjungti vidinį kritiką ir paleisti minčių bei jausmų srautą. Net jeigu nežinai, ką rašyti, vedžiok ranka du žodžius – man skauda, man skauda, man skauda... Kažkurią akimirką kažkas tavyje lūžta ir popieriuje (o paskui ir tavo sąmonėje) ima dėtis nuostabūs dalykai. Galų gale iš jūsų išgyvenimų, išlietų popieriuje, nebūtinai turi gimti knyga. Kai sėdau rašyti, jos neplanavau. Bet tai mane išgelbėjo nuo juodžiausių minčių.

Dabar, kai tenka pristatyti savo knygą, negrįžta tada išgyventa kančia?

Grįžta. Aš vis dar verkiu. Buvo jau keli knygos pristatymai, renginiai – kaskart susigraudinu, tarsi iš naujo viską išgyvenu, apsiverkiu. Tik jau nebesigėdiju savo ašarų. Seniau galvojau: „O Dieve, negaliu verkti! Nes tai reikš, kad esu silpna, kad dar nesusitvarkiau su tomis skyrybų emocijomis!“ Bet suprantu, kad mūsų prisiminimai yra tokie pat stiprūs, kaip skyrybų akimirką išgyventi jausmai. Reikia daug laiko, kad ne tik įvykiai, bet ir atmintis pamažu toltų, silpnėtų, blykštų. Kaskart pasakojant man darosi vis lengviau, vis daugiau suprantu. Skausmas transformuojasi į gražius prisiminimus. Matyt, pasakodama aš keičiu patį pojūtį: tik nuo manęs priklauso – į aštresnį ar gražesnį.

Kiek laiko jau yra praėję nuo skyrybų?

Beveik metai. Taip, žinau teoriją, kad skausmas trunka mažiausiai pusę to laiko, kiek truko meilė. Vadinasi, turiu dar pusmetį, kol visiškai pasveiksiu. Per tą didžiulį savo skausmą, galvodama vien apie save, buvau pamiršusi, kad skaudėjo juk ir tam žmogui, su kuriuo puoselėjome santykius. Tik jis gal kitaip tai rodė. Pradėjau dėkoti jam mintyse už viską, linkėti vien gero. Ir jaučiu – pačiai darosi lengviau, pamažu valausi ir paleidžiu.

Vidinę tuštumą po išsiskyrimo dažnas bando užpildyti šokdamas iš santykių į santykius...

...Seniau ir aš taip gyvenau! Bet tuomet niekad neturėsi progos susipažinti su tikruoju savimi. Aš savęs pažinimo procesą pradedu būdama trisdešimties. Viskas nauja ir kiek baugu... Jeigu iki šiol buvai pratęs matyti save kitų akimis, iš pradžių net nežinosi, kas esi. Pamažu pamilsti save, įgyji pagarbą sau. Dabar labai vertinu savo patirtis, turiu daug savigalbos įrankių – terapiją, rašymą, dainavimą, fotografiją – ir noriu jais dalytis, kad padėčiau kitiems.

Ir visgi, pasistačius savo vidinę struktūrą, supratus savo poreikius, žmogui svarbu kurti santykius.

Šalia tavęs šiuo metu yra mylimas žmogus?

Buvo. Dažniausiai į naujus santykius nerdavau užsimerkusi, nepatikrinusi dugno, nežinodama, į ką atsitrenksiu. Taip, tai žavu! Juk visos romantinės knygos ir filmai yra apie tai! Bet šįkart buvo kiek kitaip. Galbūt mes susitikome, kad padėtume vienas kitam pasveikti. Meilė yra didžiausia jėga pasaulyje, kuri daug ką keičia. Ir mylinčios akys, kurios į tave žiūri, padeda pakilti nuo dugno ir vėl pradėti tikėti. Mes vienas kitą sustiprinome ir pakėlėme.

Su Sandro susitikome praėjusį rudenį Tbilisyje. Išvažiavau ten, kaip vadinu, poetinių atostogų. Tiesiog pamačiau viziją, kad sėdžiu mažame kambarėlyje Tbilisyje ir rašau eiles. Jeigu mane aplanko vizijos, dažniausiai paskui jas nuseku. Juk jos atėjo ne veltui – kažkas man siunčia ženklą.

Taip atsidūriau Sakartvele, išsinuomojau mažytį jaukų kambariuką kelių kambarių bute. Šalia gyvenantis vaikinas draugams parodė mano nuotraukas ir papasakojo, kokia menininkė atsikraustė į butą. Jo draugui režisieriui Sandro aš labai patikau – priminiau jam mylimiausią aktorę Naomi Watts. Sandro parašė man į feisbuką, pradėjome kalbėtis apie poeziją, nes jis irgi rašo eiles anglų kalba. Jo gyvenimas taip pat buvo kupinas skausmo, baisių išgyvenimų. Ko gero, mums buvo lemta susitikti. Tam, kad padėtume vienas kitam pagyti.

Bet tolesni mūsų santykiai būtų buvę sudėtingi – esame toli vienas nuo kito, jo finansinės galimybės neleidžia atskristi į Lietuvą. Aš, ko gero, irgi nenoriu kraustytis gyventi į Tbilisį. Sustiprinome vienas kitą ir keliaujame toliau. Ankstesnių santykių patirtys mane išmokė, kad nereikia desperatiškai kabintis į kitą žmogų. Nereikia bėgti įvykiams už akių, spręsti, galvoti, kaip neprarasti žmogaus. Man nebereikia kito, kad užpildytų mane. Noriu skleistis pati ir leidžiu tai daryti kitam. Pradėjau tikėti ir pasitikėti visatos išmintimi – viskas bus taip, kaip turi būti.

Sakartvelo vyrai turbūt kitokie nei lietuviai... Prisiminiau 2015 metais sukurtą garsųjį socialinį fotoprojektą apie šauktinius – jausmus parodžiusius vyrus visuomenė išvadino verktiniais, puolė, kritikavo, išjuokė. Ar tave, kaip vieną šio projekto kūrėjų, žeidė tie komentarai, požiūris?

Ta fotosesija iš tiesų palietė labai skaudžią temą – kas yra vyriškumas ir kaip normalu ar nenormalu jį išreikšti. Paprastai jei įgyvendini projektą apie moterų teises, kas nors pabamba, pakritikuoja ir pamiršta. Bet palietusi vyriškumo temą supratau, – ohoho, kokie skauduliai iš tiesų mumyse slypi! Mane labai žeidė ta užgriuvusi kritika. Žeidė todėl, kad nebuvau jai pasiruošusi. Jaučiausi silpna, pažeidžiama, man atrodė, kad tai pasaulio pabaiga! Jei dabar nutiktų kas nors panašaus, man atrodo, daug drąsiau apginčiau savo idėją. Bet tuo metu buvo labai sunku. Paskui nemažai kolegų menininkų prisipažino, kad po tos istorijos prarado norą daryti drąsius projektus, – tokios visuomenės reakcijos nenori sulaukti nė vienas kūrėjas. Bet aš tvirtai tikiu, kad menas kuriamas ne vien dėl grožio, jis neturi būti patogus – menas turi kelti klausimų. Šauktinių projektas sukėlė klausimų, pamąstymų, apsisprendimų kiekvienuose namuose, kiekvieno galvoje. Galiu pasakyti, kad tai – vienas geriausių mano fotoprojektų.

Neringos Rekašiūtės darbai / N. Rekašiūtės nuotr.
Neringos Rekašiūtės darbai / N. Rekašiūtės nuotr.

Asmeninės patirtys, išgyvenimai keičia tavo fotografinį žvilgsnį į pasaulį?

Natūralu, kad keičiuosi ne tik kaip žmogus, bet ir kaip menininkė. Po garsiai nuskambėjusio projekto apie šauktinius išsikrausčiau į Visaginą – be galo pamilau šį miestą, jame buvau laiminga ir kaip moteris, ir kaip menininkė. Ten pradėjau fotografuoti su juostine kamera ir sukūriau fotoprojektą „Atominė tapatybė“. Matau, koks sėkmingas jis išėjo, – surengiau parodą, pristačiau projektą Narvoje Estijos prezidentei, „The Guardian“ išėjo straipsnis su mano tekstu ir nuotraukomis. Dar laukia prestižinis Prancūzijos fotografijos festivalis ir Naujoji Zelandija!

Visagine pragyvenau trejus su puse metų. Ten buvau labai laiminga ir pati nelaimingiausia. Butą jau pardaviau, nes jame per daug prisiminimų... Bet turiu kelias idėjas, kaip ten susikurti erdvę, kur galėčiau kartais grįžti ir kur mano projekto nuotraukos būtų visada matomos.

Kokį miestą dabar vadinsi namais?

Vasarai grįžau į Palangą, čia užaugau. Vasara, jūra, gamta yra pagrindiniai mano darbo įrankiai fotografuojant aktus. Ar daug norinčių apsinuoginti prieš fotokamerą? Labai daug! Dėl įvairiausių priežasčių – dažnai jos yra psichologinės. Moterys fotografuojasi ne vien dėl noro turėti gražių nuotraukų – jos bando su meile pažvelgti į save, galbūt pagyti, sustiprėti.

Pirmadieniais vis dar lankau terapijas Vilniuje, todėl tenka važiuoti į sostinę. Bet, prisipažinsiu, man stresą kelia vien mintis, kad rudenį reikės čia kraustytis, ieškoti buto, bandyti prisitaikyti prie didmiesčio greičio. Dar nežinau, kaip čia vėl pritapsiu. Bijau gyvenimo dideliame mieste. Palangoje galiu gyventi lėtai: keliuosi penktą ryto, einu pasitikti saulės, visas naujienas sužinau moterų pliaže, vaikštau tomis gatvelėmis, kurias tik vietiniai žino...

Noras kurti šeimą, turėti vaikų, kuris taip degino iki trisdešimties, dabar kuriam laikui atidėtas?

Perlipau tą trisdešimtmetį ir žiūriu, kad dabar laikas save geriau pažinti (juokiasi). Aš tebenoriu šeimos. Bet noriu ją kurti sąmoningai, o ne dėl to, kad laikas, kad reikia, kad spaudžia... Esu pasiruošusi ir palaukti.

Naujausi straipsniai