Buvo laikas, kai ji labiausiai troško, kad niekas neprimintų vaikystės, kurią praleido koncertuodama. Kol aktorė Neringa Nekrašiūtė (30) pajuto, kad vėl nori dainuoti, turėjo praeiti nemažai metų, daug kas pasikeisti asmeniniame gyvenime. „Vyras Gintautas ir sūnus Mohanas man padėjo viską sudėlioti į vietas“, – prisipažįsta.
Neringa, prisimenu tave tamsiaplaukę, labai nėščią šmėkštelinčią Donato Ulvydo filme „Valentinas vienas“, paskui iš viešumos dingai. Dabar „Auksiniame balse“ pasirodei – tarsi kitas žmogus! Per tuos metus, kol tavęs nebuvo matyti, labai pasikeitei ne tik išoriškai?
Susitvarkiau gyvenimą! Kaip normali moteriškė, ištekėjau, vaikučio susilaukiau. Ir grįžau į darbus. Šeima viską sudėjo į vietas. Nebereikia blaškytis, ko nors ieškoti. Anksčiau galvojau: metai bėga, o aš dar nieko rimto nepadariau. Dabar, kai turiu šeimą, esu rami: kokią karjerą pasieksiu, tiek užteks.
Tačiau sėkmingai derini viena ir kita?
Pasirodo, tai įmanoma. Vaikas tikrai daug ką sudėlioja į vietas. Anksčiau suvaidindavau spektaklyje ir kokias dvi dienas reikėdavo ilsėtis, nes kojas rankas skaudėdavo. Vaikas nuleido ant žemės, tapau žemiška, buitiška, bet gerąja prasme – nebereikia savęs gailėti dėl kiekvieno menkniekio. Kai grįžtu nusikalusi po spektaklio, sūnus neklausia, kaip sekėsi. Iš sykio – „Mamyte, paskaityk knygutę, eime pažaisti, noriu valgyti...“ Ir apie nesėkmes teatre ar televizijos projekte nėra kada galvoti – paprasčiausiai nesusireikšmini.
O kada būni žvaigžde?
Kai esu scenoje. Išsigryninau tuos dalykus. Ilgai galvojau, kas man labiausiai patiko vaikystėje, kuri prabėgo koncertuojant. Supratau, kad labiausiai vežė mintis, jog būsiu scenoje. Kai po maždaug penkiolikos metų vėl dainuoju, atkuriu tą jausmą. Būdama scenoje esu žvaigždė, o nulipus nuo jos tęsiasi paprastas gyvenimas, o jame aš niekada nenorėjau maivytis.
Net jei tavo vaidmuo minimalus – reikia tik dekoraciją per sceną pernešti, turi žinoti, ką tuo nori pasakyti.
Ilgai truko pauzė be muzikos...
Ilgai, nes tikrai buvau nuo jos pavargusi. Juk dainavau nuo šešerių iki maždaug penkiolikos metų. Tai buvo be galo intensyvus laikas. Paskui norėjosi ramiai gyventi. Nors ne kartą kvietė dalyvauti muzikiniuose televizijos projektuose, intuityviai jutau, kad jei neturiu ko scenoje pasakyti, geriau neiti. Tą patį galvoju apie aktorystę. Net jei tavo vaidmuo minimalus – reikia tik dekoraciją per sceną pernešti, turi žinoti, ką tuo nori pasakyti.
Dvejus metus nedirbau – auginau vaiką, paskui vėl grįžau į Kauno dramos teatrą. Per tą laiką mano muzikalumas vėl subrendo. Pajutau, kad dainuoti faina, smagu ta emocija pasidalyti su žmonėmis.
Sakoma, kad nieko nėra atsitiktinio, viskas suplanuota. Visatos dėsniais labai tikiu. Vieną praėjusios vasaros dieną man paskambino prodiuseris Modestas Karnaševičius ir pasiūlė dalyvauti „Auksiniame balse“. Mielai sutikau! Gal mintimis, norais prisišaukiau tą skambutį?
Tavo grįžimas į sceną buvo labai sėkmingas – tame projekte laimėjai antrąją vietą. O gal ėjai nugalėti?
Man visos vietos geros. Reikia išmokti tenkintis tuo, ką turi, o ne tuo, ką norėtum turėti. Tokia mano filosofija. Manau, projekte pasiekiau labai daug. Juk finale dainavo tokios teatro žvaigždės – Marius Jampolskis, Lina Rastokaitė, Vidas Bareikis! Ir, kaip sakė viena komisijos narė per pirmą laidą, – kažkokia mergaitė iš Kauno. Atvažiavo ir dar gražiai padainavo... Tikrai, kas šiandien aš esu?
Kauno dramos teatro aktorė!
Ten dirbu aštuntą sezoną, bet nesu didelė žvaigždė. Dabar ir Muzikiniame teatre repetuoju – Adamsų šeimynėlės močiutė būsiu. Man teko charakterinis, ryškus vaidmuo. Labai smagu, jaučiuosi įvertinta, kad esu pakviesta kaip dramos aktorė. O Dramos teatre repetuoju Vido Bareikio režisuojamame spektaklyje.
Turi planų išnaudosi savo muzikinį talentą ir toliau?
Sėkmė mane įkvėpė. Kai nesiseka, atsitrauki, nepasitiki savimi, o sėkmė pakylėja. Dabar stengiuosi per daug nepakilti, į viską žiūrėti ramiai. Vaikystėje atrodė normalu gauti glėbius gėlių, dalyti autografus, su gerbėjais fotografuotis, buvo savaime suprantama po koncerto matyti šimtą tavo dėmesio laukiančių vaikų. O kiek laiškų iš jų gaudavau! Dabar į dėmesio apraiškas žiūriu kitaip – suaugusiojo akimis, bet malonu, kai žmonės gatvėje sutikę kalbina. Turiu didžiausią būrį gerbėjų – mažų mergaičių. Jos nori su manimi fotografuotis. Smagu, pamirštas dalykas.
Nenoriu sureikšminti, bet tikrai grįžtu į dainavimą. Dalyvaudama „Auksiniame balse“ prisiminiau tas vibracijas, kaip smagu dainuoti, išsikrauti, būti scenoje. Man patinka gera, melodinga popmuzika. Jau ruošiu programą – noriu koncertuoti.
Manyje visada gyvena priešprieša: scenoje – labai gera, bet kas vyksta šalia to – populiarumas, interviu, nelabai patinka. Ir vyras sako, kad kuo neutralesnis būni, tuo ramiau gyventi. Kai pasirodai viešumoje, žmonėms atsiranda pretekstas apkalbėti. Aš – iš tų, mėgstančių ramybę. Todėl galvoju, kaip čia išlaviruoti.
Papasakok, kas tas tave pakeitęs tobulasis?
Iš pradžių mane visi taip kritikavo! Sakė, ką tu darai – jis už tave dvidešimt metų vyresnis, visai iš kito pasaulio! O aš, tikras užsispyręs Avinas, žinojau, kad Gintautas skirtas man, kad man jo reikia...
Senokai norėjau atsisakyti alkoholio, rūkymo ir tapti vegetare, bet nepavykdavo, nes mano aplinka buvo labai su polėkiu. Kadangi norėjau keistis, sąmoningai ieškojau naujų, kitokių žmonių, kurie galėtų suteikti informacijos. Gintautas man padėjo labiausiai, ypač – keičiant mitybą. Jis daugiau kaip dvidešimt metų yra vegetaras, o pastaruosius septynerius valgo tik vaisius, riešutus ir pieno produktus. Tačiau man ir sūnui gamina įvairesnį vegetarišką maistą.
Skaudžiausia, kad kai keiti gyvenimo būdą, nutrūksta devyniasdešimt devyni procentai anksčiau buvusių ryšių. Tai atlaikyti sunkiausia.
Mano vyras dirba kulinaru vegetarų kavinėje. Dažnai ten pietaudavau, nors nebuvau vegetarė. Valgydavau ir mąstydavau, kad reikia gyvenime ką nors keisti. Galvodavau: jei jie taip skaniai valgo, kodėl nebūti vegetare, juolab kad tai traukė nuo vaikystės. Pas Gintautą eidavau konsultuotis, kaip ką derinti, ką, su kuo, kada valgyti. Taip ir susipažinome. Tikrai negalvojome, kad tapsime vyru ir žmona. Mūsų santykiai buvo labai diplomatiški, išlaikyti. Ir dabar visada jaučiu jo pagarbą. Ant tokių pamatų savo santuoką statėme. Mudu tuokėmės pagal vedų tradicijas. Tai buvo tyli, labai jauki ugnies ceremonija. Vilkėjome vaišnaviškus apdarus. Sakoma, kad tos apeigos sujungia septyniems gyvenimams.
Jį sutikusi pradėjai naują gyvenimą?
Taip, tada viską nubraukiau, senas gyvenimas baigėsi, nuo nulio pradėjau naują. Skaudžiausia, kad kai keiti gyvenimo būdą, nutrūksta devyniasdešimt devyni procentai anksčiau buvusių ryšių. Tai atlaikyti sunkiausia. Juk nori pritapti prie draugų, o iš jų, kai pasakai, kad nebenori alaus, išgirsti, jog tau „nučiuožė stogas“...
Aplinka atsisijoja, bet kai atsiranda naujų interesų, atsiranda ir naujų žmonių. O seni bičiuliai, kurie lieka šalia tavęs, įpranta, kad pakeitei įpročius. Teatre jau visi žino, ką valgau, ko – ne, ką geriu, o ko nesiūlyti. Iš pradžių buvo labai sunku, bet privalėjau pasirinkti, kaip noriu gyventi toliau. Kadangi esu smalsi, norėjau pabandyti keistis. Kol kas naujasis gyvenimas neatsibodo.
Nesu taip panirusi į jogą kaip vyras, bet ja užsiimu. Daug kas sako, kad man pasisekė, nes jis daug ką už mane daro. Tai yra tiesa. Jis atlieka tam tikrus askeziškus ritualus, tarkim, gali sausai badauja, apsilieja lediniu vandeniu. Aš negaliu. Yra dalykų, kurie man per sunkūs. Gintautas sako, kad ir nereikia – juk esu moteris, mano kitokia kūno konstitucija. Per daug asketiškai gyvenančios moterys tampa sausos, jose nelieka meilės. O meilės, gyvenant šeimoje, reikia.
Jauti didelį amžiaus skirtumą, dėl kurio judviejų draugystės pradžioje aplinkiniai taip nuogąstavo?
Kartais jaučiu, kad Gintautas brandesnis už mane, bet bendrauti tai tikrai netrukdo. Jis labai rūpinasi sveikata, juokauja, kad gyvens 140 metų. Pati patyriau – teisingas gyvenimo būdas duoda savo. Aš susitvarkiau sveikatą. Juk visą vaikystę sirgau: nuolatos būdavau peršalusi, pakildavo aukšta temperatūra, turėjau problemų dėl sąnarių. Tačiau jau kelinti metai niekuo nesiskundžiu. Net pati stebiuosi. Tai – sveiko maisto ir gero dienos režimo įtaka. Įsitikinau, kad yra kažkas nepaprasto, kai atsiguli miegoti iki devintos vakaro, o keliesi penktą ryto, kad pasikrautum saulės energijos. Gyvendamas tokiu ritmu tikrai jautiesi pailsėjęs!
Vienoje televizijos laidoje prisipažinai, kad sirgai depresija.
Taip įvardijau tą būseną, nes nežinau, kaip daugiau paaiškinti. Man nereikėjo gydytis, bet jaučiausi labai nelaiminga – manyje kažkas buvo mirę: eidavau į darbą, į žmones, bet nuo žemės nepakeldavau akių. Kai nuo to pasveikau, pastebėjau, kad daugelis vaikšto nuleidę galvas. Jie dirba, turi šeimas, namus, bet tai nedžiugina. Tokią savo būseną pavadinau depresija, nes kito žodžio kol kas neradau.
Nuolatinis nepasitenkinimas viskuo mane graužė ilgai. Nesupratau, ko man trūksta. Tai paskatino domėtis kitomis kultūromis, religijomis, bhakti joga. Sutikusi Gintautą nurimau. Kasdieniai rūpesčiai niekur nedingo, bet pasikeitė požiūris į juos. Kai viduje esi ramus, nebeėdi šalia esančių, nieko nekaltini, išmoksti tenkintis tuo, ką turi. Tai žiauriai faina. Gal tai ir yra laimė?
Anksčiau atsikėlusi sutriaukšdavau plytą šokolado, išgerdavau litrą kavos ir jau galėdavau gyventi. Baisu...
Padiktuok savo lieknumo receptą!
Daug kas sako, kad iš manęs nieko neliko, klausia, gal vyras neduoda valgyti, bet aš vis tiek jaučiuosi pončka, kokia ir anksčiau buvau. Nieko specialiai nedariau, kad nesulieknėčiau. Tik stengiuosi nevalgyti po šeštos. Gal pasikeičiau po gimdymo. Nežinau...
Valgau daug, mėgstu Gintauto gamintus saldumynus, bet mano racione nėra tuščio maisto – šokolado, mielių, hamburgerių. Šiandien į repeticiją atsinešiau riešutų. „O, peliuko maistas“, – pašmaikštavo kolegė.
Anksčiau atsikėlusi sutriaukšdavau plytą šokolado, išgerdavau litrą kavos ir jau galėdavau gyventi. Baisu... Kavos, alkoholio atsisakiau, bet labai mėgstu imbierinį likerį, kurio stiprumas – nulis laipsnių. Šiuos Naujuosius pasitikome gurkšnodami pieniškus kokteilius.
Vyras gal tikėjosi, kad gyvenimo būdą pakeisi kardinaliai – atsisakysi aktorystės, viešo gyvenimo?
Nesitikėjo. Gintautas puikiai išstudijavęs mano asmeninį horoskopą. Be to, jis išmintingas – žino, kad savo laimės negali kurti kito žmogaus sąskaita. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą, esame tik bendrakeleiviai.
Mudu kartu dar neseniai– penkeri metai. Tačiau esame labai artimos sielos. Kartais net kalbėtis nereikia – žinau, ką galvoja, ką pasakys, kokį sprendimą pasiūlys. Jis tą patį apie mane galvoja. Sutapo mudviejų energiniai laukai, Atrodo, kad kartu esame labai seniai. Tą jausmą, matyt, suteikia ir sūnus.
Jis – gal vienintelis Lietuvoje, turintis Mohano vardą?
Ačiū Dievui, jau visi prie to vardo priprato. O kiek buvo streso giminaičiams, visi bepročiais mus vadino.
Vyras šį vardą iš mantrų enciklopedijos išrinko. Atsimenu, buvau šeštą mėnesį nėščia, filmavausi reklamoje, o Gintautas manęs laukdamas rinko sūnui vardą. Dar negimusį mes jį Mohaniuku pradėjome vadinti. Tai stiprus apsauginis vardas, išvertus iš sanskrito kalbos ir reiškiantis „visų patraukliausią“. Jis atspindi, kas man su Gintautu yra brangiausia – vedų filosofija, kuri man yra gyvenimo atradimas, stebuklas. Sūnaus nekrikštijome. Kai jam suėjo mėnuo, atlikome ritualą pagal vedas – parodėme vaiką dievybėms.
Gruodį Mohanui suėjo ketveri. Jis labai artistiškos prigimties: mielai ir koncertuoja, ir fotografuojasi. Jau nori „turėti reikalų“, prašo, kad leistume į mokyklą. Pastebiu, kad jo daug tvirtesnis charakteris nei mano mažos. Jis linkęs vadovauti, labai savarankiškas vaikas. Aš maža buvau trapi mergaitė. Muštras man skaudžiai kainuodavo, galbūt reikėjo su manimi šiek tiek švelniau elgtis...
Tavo šeima domisi, kuo gyveni už namų ribų?
Kai dalyvavau „Auksiniame balse“, didžiausias mano gerbėjas buvo Gintautas. To iš jo tikrai nesitikėjau. Prašiau, kad paskutinių pasirodymų nežiūrėtume, bet jis buvo neperkalbamas.
Net televizijos anteną nupirko – mes televizoriaus nežiūrime, esame truputį atsiriboję nuo tų dalykų. Kam pasakydavau, kad jau žiūrime, negalėdavo patikėti.
Ir kompiuteriu mažai naudojamės, neturime feisbuko. Būtų gaila po darbo dienos dar krūvą laiko praleisti prie televizoriaus ar įbedus nosį į kompiuterį. Nespėtume pailsėti. Dėl to tuos dalykus normuojame, o laisvalaikį skiriame bendrauti. Kai vakare susitinkame, visi trys neužsičiaupdami šnekamės.
Kasdien labai norisi ramybės. Ačiū Dievui, kad gyvename už miesto. Man tai – toks atradimas! Juk visą gyvenimą praleidau mieste: augau Marijampolėje, studijavau Vilniuje, Kaune anksčiau butą centre, prie teatro, nuomojausi. Kai pirmais metais savo darže šio to pasėjau, buvo stebuklas pamatyti iš žemės išlindusį daigą! Vasarą išeinu į kiemą su pižama, skalbinius džiaustau. Nuostabu basomis vaikščioti po žolę! Taip gyventi man labai patinka.