Neregėtų istorijų medžiotoja Berta Tilmantaitė: „Reikia mokėti leisti sau būti pažeidžiamam gerąja prasme“

Berta Tilmantaitė/Luco Cwierz nuotr.
Autorius: Liudas Dapkus
Publikuota: 2019-01-06 15:42
Šiais laikais po pasaulį keliauja daugybė žmonių. Tačiau tik vienas kitas jį mato taip, kaip Berta Tilmantaitė, tolimose šalyse atrandanti ne tik įstabių peizažų, bet ir unikalių personažų. Ji įamžina jų gyvenimo istorijas, kurių niekas kitas galbūt niekada nebūtų pastebėjęs.

Akistatos tolimuose kraštuose Bertai padėjo suvokti kai ką svarbaus apie Lietuvą, kurioje gimė ir užaugo. Geriau suprasti ne tik savo ištakas, bet ir save pačią. Smalsią, kuklią, atkaklią ir nenustygstančią. Tokią, kokia yra dabar: sulaukusi trisdešimt vienų, aplankiusi daugybę šalių ir ten suradusi istorijų, kurios gal apskritai nebūtų buvusios pastebėtos ir papasakotos pasauliui. Atskleistos kiek kitaip, nei iki šiol buvo įprasta. Galbūt todėl tokios paveikios ir įsimintinos, kad jas mielai skelbia didžiosios žinių vandenyno žuvys: „Al Jazeera“, „National Geographic“, GEO.

Pradėjo Berta, kaip ir daugelis, trokštančių pasakoti istorijas, – nuo žurnalistikos studijų. Vėliau pagal mainų programą išvažiavo studijuoti į Daniją, ten rimtai susidomėjo multimedija. Magistro darbą metus rašė Kinijoje. Šioje šalyje ir suprato, ką nori veikti.

Dabar ji jau pati dėsto studentams apie pažangias istorijų perteikimo priemones, tačiau svarbiausia veikla – dokumentiniai projektai, kuriuos vėliau pamato daugybė žmonių daugybėje šalių. Tai – šis tas daugiau nei kelionių ar įvykių įspūdžiai, perteikti raštu arba vaizdu. Multimedija jungia įvairius pasakojimo būdus, todėl rezultatas būna itin paveikus.

Kaip tu surandi istorijų? O gal jos pačios tave susiranda?

Būna visaip, dažniausiai turbūt tiesiog surandame vieni kitus. Iš pradžių paieškas pradėdavau internete, straipsniuose, dokumentiniuose filmuose ar knygose, žurnaluose. Tada bandydavau rasti tas vietas, jau girdėtas, skaitytas istorijas. Bet kur kas įdomiau tiesiog leistis į kelią ir pakeliui ieškoti istorijų – tokių, kurios dar neaprašytos, negirdėtos.

Azijoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje keliavau su kuprine įvairiausiomis transporto priemonėmis. O Pietų Amerikoje su draugu iš autobusiuko pasidarėme namelį ant ratų. Išėmę sėdynes, įsirengėme lovą, spintą, virtuvę ir šitaip keliavome. Turėjome ir vandens talpyklą su saulės šildomu dušu, tad buvome nepriklausomi. Galėjome likti, kur norėjome ir kiek norėjome, Atakamos dykumoje ar prie vandenyno Kolumbijoje. Viename paplūdimyje Argentinoje banginius stebėjome visą savaitę. Ir istorijų radosi savaime.

Kelionės – Bertos darbo dalis/Asmeninio archyvo nuotr.
Kelionės – Bertos darbo dalis/Asmeninio archyvo nuotr.

Tai darbas ar atostogos?

Man beveik nėra atskirties. Keliauju, ilsiuosi, kartu ieškau istorijų. Važiuodami tuo savo autobusiuku naudojomės programėle, kurioje žmonės pažymi nakvynės vietas apsistoti savarankiškai. Kažkas nurodė atokų paplūdimį, ne tradicinį smėlio su palmėmis, bet tiesiog uolėtą pakrantę su daug akmenų, žvyro, šiukšlių, ir įdomią salą, kurioje esą galima pamatyti pingvinų. O aš nuo vaikystės svajojau namie auginti pingviną ar bent išvysti jį laisvėje!

Ten atsidūrėme gūdžią naktį, o ryte atsibudę neišvydome jokių pingvinų. Aš naiviai tikėjausi, kad jie tokie dideli vaikščios toje saloje ir mojuos mums iš tolo. Deja. Pradėjome pakuotis daiktus ketindami išvykti. Artimiausias kaimelis – už kelių kilometrų, vieta atšiauri ir šiukšlina. Jau buvome visai susirengę, bet atvažiavo mašina. Paskui kita. Ir taip atsirado dvi istorijos – pačios atkeliavo, tereikėjo nuspręsti, likti ar vis dėlto judėti toliau.

Pirmiausia susidomėjau tuo išklerusiu automobiliu, kuriuo atvyko keletas vyrų. Jie kėlėsi į tą paukščių salą. Paaiškėjo, kad tai paukščių išmatų (guano) rinkėjai. Jie vėliau savo derlių parduoda kaip vertingas trąšas. Išsikalbėjome, sužinojau įstabių dalykų. Žinoma, neišvykome nei tą, nei kitą dieną. Kelis kartus plaukėme sykiu, iš arti stebėjome jų darbą. Buvo labai įdomu. Jie man ir pingvinų parodė – kai žinai, kur ir kada žiūrėti, gali juos stebėti kiekvieną rytą ir vakarą. Taigi ten išbuvome beveik savaitę.

Tą pačią dieną susipažinau ir su kitu paplūdimio veikėju – Ivanu, žilstelėjusiu, gerų akių ir be priekinių dantų: juos išmušė akmuo, į veidą blokštas galingos bangos. Vyras nardo vienas, prisirišęs akmenį ant nugaros. Turi suplyšusį naro kostiumą, suplyšusius plaukmenis ir prakiurusią kaukę su vamzdeliu. Panašiai Peru nardo jūržolių rinkėjai. Ivanas šitaip darbuojasi jau 40 metų. O dar, kaip paaiškėjo, jis yra dokumentinių filmų aistruolis. Kai nedirba, namie nuolat žiūri dokumentines juostas. Vyras į paplūdimį atvažiuodavo kiekvieną dieną, o mes nerdavome kartu ir filmuodavome.

Ivanas jūroje išbūna kelias valandas, tada grįžta su laimikiu – kibirais, pilnais jūrų ežių, moliuskų, kartais pagauna vieną kitą aštuonkojį. Viską veža namo, kur gyvena su drauge. Ta moteris iš pradžių netikėjo, kad vyrą kažkas kalbina, filmuoja ir fotografuoja. Juokėsi, kad jis dokumentinių filmų prisižiūrėjo ir prisigalvojo nuotykių. Bet mes turėjome nešiojamąjį spausdintuvą ir kelias nuotraukas juo išspausdinome. Ivanas parvežė tą įrodymą namo. Kitą dieną į pliažą jau atvyko su savo moterimi ir dukra, nes joms visa tai atrodė labai įdomu.

Pamatęs savo paties nuotraukų vyras susigraudino. Prisipažino, kad tai – viso gyvenimo įvykis. O aš laukiu, kol išspausdins jo istoriją, kad galėčiau nusiųsti jam į kaimą. Atsisveikindamas Ivanas pasakė, kad jei pamatys straipsnį žurnale, tai bus didžiausias pasiekimas, apie kokį jis nė nedrįso svajoti.

Kaip sužinai, kur ieškoti tokių žmonių?

Jei nusuki nuo turistų išmintų maršrutų, nuo didelių kelių ir oro uostų, gali surasti panašių istorijų. Daug visko įstabaus yra pasaulyje. Pabūni, pabendrauji su žmogumi, sužinai ne tik apie jį, bet ir kitus aplinkui. Žmonėms patinka, kai jų kas nors klausosi. Iškloja viską. Gali sužinoti netikėčiausių, kartais net šokiruojančių dalykų.

Berta Tilmantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Berta Tilmantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pavyksta suderinti nuotykį ir planuotą kelionę?

Taip nebūna. Jei detaliai suplanuoji kur nors ką nors perskaitęs, vadinasi, bus daugiau, kas apie tai skaitė ir žino. Gali būti, kad ne sykį aprašė, užfiksavo. Bet neišklausytų istorijų išties labai daug. Jos – visur, nes pasaulis pilnas įdomių žmonių. Tiesiog reikia laiko, kantrybės, drąsos užkalbinti net atgrasiausiai atrodančius personažus, šnekėtis su jais, domėtis, ieškoti. Ir tada tikrai atrasi.

Galima aptikti kai ką įdomaus net ten, kur lankosi tūkstančiai turistų, tik reikės ilgiau paieškoti. Visai kas kita – kaimeliai, kuriuose mažai kas sustoja. O jei ir sustoja, nebūtinai kalbasi su vietiniais, domisi jų gyvenimu, dar mažesnė tikimybė, kad filmuoja ar fotografuoja dokumentiką. Vadinasi, neužfiksuotų ir nepapasakotų istorijų vis tiek atsiras.

Esu viešėjusi vietose, kur iki manęs keliautojų nesilankyta, bet tokių vietų lieka vis mažiau. Ir tikrai nėra būtina verstis per galvą, kad tokiose atsirastum. Kartais įdomiausią pasakojimą gali rasti už savo namo kampo ar pas kaimyną.

Keliavimas man – irgi darbo dalis. Net jei grįžtu be istorijos, aš jau žinau, kas ten gyvena, kokia tvyro atmosfera ir ko galiu tikėtis geriau paieškojusi. Daugelis istorijų tokios įdomios, kad lakiausios fantazijos žmogus neišgalvotų.

O gal iš to bendravimo gauni dar ko nors – ne vien įdomių istorijų?

Ivanas asmeniniu pavyzdžiu patvirtino seną tiesą: jei darai, kas tau rūpi, kas yra svarbu, jautiesi gerai, kad ir koks sunkus tas darbas būtų. Jis yra laimingas žmogus, myli jūrą, jam patinka ten leisti laiką – dažniausiai vienam. Vasarą į mašiną įsimeta čiužinį ir keliauja su drauge palei pakrantę. Gelmėje renka gėrybes ir jas parduoda, kad turėtų iš ko gyventi. Ant kranto vakare užsikuria laužą ir čia pat po žvaigždėmis skanauja šviežiausias jūrų gėrybes ošiant bangoms. O mes už tas gelmių gėrybes restoranuose mokame dešimtis eurų. Ši pažintis tik patvirtina, kad svarbiausi dalykai yra labai paprasti ir tikrai ne materialūs: artimi žmonės ir mėgstama veikla.

O tu pati tai jau atradai?

Dažnai savęs to klausiu. Šiuo metu man tarsi apmąstymų pauzė. Daugiau laiko skiriu žmonėms, kuriuos per tuos savo keliavimus retai matydavau, ryšiai pradėjo trūkinėti. Bandau sulėtėti, apgalvoti, užbaigti nebaigtus darbus ir nuspręsti, ką daryti toliau, bet štai kartais kas nors nutinka ir aš, pati to nejausdama, vėl pradedu dirbti: imu interviu, fotografuoju... Ir tada suvokiu, kad tie darbai yra tai, ką mėgstu: daugiau niekas manęs taip neįjungia.

Kaip susikaupi prieiti prie nepažįstamų žmonių svetimoje šalyje ir juos užkalbinti?

Šiaip kuklinuosi ir labai bijau. Kainuoja nemažai jėgų. Bet tai, ką gali gauti įveikęs savo kuklumą, baimę ar nedrąsą, viską su kaupu atperka. Dabar štai kalbu ir graudinuosi nuo minties, ką man reiškia pamatyti tą narą Ivaną, žiūrintį į savo nuotraukas gelmėse ir braukiantį ašaras. Man tai yra svarbiau, nei išspausdinti rašinį „National Geographic“ žurnale. Žinoma, galutinis rezultatas – svarbu, tačiau dar svarbiau yra būti su tais žmonėmis, klausytis istorijų, jas išgirsti.

Iš pradžių jie nesupranta, kodėl yra įdomūs, paskui kuklinasi, vėliau susijaudina pamatę save nuotraukose ar vaizdo siužete. Tai labai vertinu.

Berta Tilmantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Berta Tilmantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Žiniasklaida linkusi rašyti vis apie tuos pačius žmones. Tu ją skaitai?

Labai nedaug, nes paprasčiausiai greitai persisotinu tokia informacija. Didžiulis srautas žinių, neatsakingumas, etikos stoka ar net nevykęs žodžių pasirinkimas – visa tai atstumia. Todėl labai džiaugiuosi tuo, ką darome su „Nanook“ (www.nanook.lt) komanda. Dideliuose išsamiuose dokumentiniuose projektuose ir svarbias temas nagrinėjančiuose podkastų epizoduose matome daugiau prasmės, nei daugybėje kasdien kuriamų ir platinamų informacijos vienetų, kuriuos užmiršti vos išgirdęs ar perskaitęs.

Kaip suvoki, kad tobulėji? Galbūt dabar viską darai greičiau nei pradžioje?

Greitis man jau nėra toks svarbus. Yra projektų, kuriuos kūrėme metus, ir tai atrodė, kad trūksta laiko. Kartais pastebiu, kad per daug skubėjau, galbūt ko nors nepaklausiau, nepadariau. Arba ko nors neapgalvojau. Bet suvokiu ir tai, kad tuo metu dariau, kaip mokėjau, siekdama geriausio rezultato. Normalu, kad po kurio laiko daug kas atrodo kitaip.

Dabar jaučiu, kad gyvendama Lietuvoje šiek tiek sulėtėjau. Ir man atrodo, kad tą vertybę suvokia vis daugiau mane supančių žmonių. Bando išsijungti telefonus, socialinės medijos kanalus, mokosi lėtai skaityti knygą.

Kiek tau pačiai svarbus feisbukas ir panaši veikla?

Man tai tiesiog darbo įrankis, kuriam kartais pasiduodu daugiau, kartais ta inercija įtraukia mažiau. Dažnai be viso to jaučiuosi geriau, tačiau tai ir būdas išlaikyti ryšį su žmonėmis – draugais, gyvenančiais skirtingose pasaulio šalyse, pasaulio fotožurnalistų bendruomene. Socialiniai tinklai savaime nėra blogybė. Esmė – kaip juos suvoki ir sugebi valdyti.

Berta Tilmantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Berta Tilmantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Nesvarstai, kodėl būtent tau buvo lemta sutikti žmones, kurių iki tol gal niekas nė nepastebėjo?

Turbūt niekas nevyksta šiaip sau. Iš kiekvienos istorijos ir jos herojų ko nors išmokau – gana smarkiai pasikeičiau, paaugau. Dažnai mano sutikti žmonės yra atviri ir pasitikintys. Ko gero, ir mane jie moko tų pačių vertybių – atsiverti, pasitikėti. Tai suteikia laisvės pojūtį. Žinoma, pasitaiko visko, mes visi turim ir tamsiųjų pusių. Svarbu jų nebijoti, jas priimti, pripažinti, leisti joms būti.

Ten, kur sudėtingos gyvenimo sąlygos, žmonės dažnai neranda nei laiko, nei jėgų pasikeisti. Esi toks, koks esi – turintis ir gerų, ir blogų savybių. Darbas tokiose vietose būtent to ir moko. Kada būni tikriausias? Pavargęs, alkanas, sergantis, bejėgis. Tada susitinki save ir žinai, ko esi vertas. Tie žmonės gyvena būtent tokiomis nelengvomis sąlygomis ir negali pasislėpti už patogaus gyvenimo kaukių. Susitikimai su jais man yra pati tikriausia, nepagražinta pasaulio versija.

Kelionėse sutinki įvairių tautų ir rasių atstovų. Ar tie žmonės turi ką nors bendro su tuo, ką esame įpratę regėti Lietuvoje?

Nuolat matau panašumų. Nuvažiuok į Tibeto kaimą, Čilės kalnų kaimelį arba atokią gyvenvietę Žemaitijoje ir rasi iš esmės tą patį: pasikartojančių pasakų ar dainų motyvų, tautinių drabužių raštų, patiekalų receptų ir, žinoma, tų pačių siekių.

Čia mes turime savo šokių, dainų, savitą kalbą. Man tai yra žiauriai gražu. Jaučiuosi patriotė, savo šalies mylėtoja. To, beje, nejaučiau, kol nepradėjau daug keliauti. Tada suvokiau, kiek tapatybė man visko suteikia. Ji mane suformavo, paklojo pamatus. Tačiau kad ir kaip unikalu atrodytų tai, kas yra mūsų, lygiai tokių pačių unikalių dalykų galima rasti kitur, tad nereikėtų susireikšminti.

Išgyvenę sovietų okupaciją, galime daug geriau suvokti, tarkim, istorinę Pietų Amerikos gyventojų atmintį, kurioje gyvi ispanų ar portugalų užkariavimai. Tos patirtys tarsi bendri didelio audinio sluoksniai siejasi tarpusavyje. Tragiška istorija nėra mūsų unikalus bruožas, daugelis tautų yra ką nors panašaus patyrę – kitais laikotarpiais ir kitomis aplinkybėmis. Mes visi esame susiję tam tikra bendra istorine atmintimi ir vieni kitus suprantame.

Kelionės – Bertos darbo dalis/Asmeninio archyvo nuotr.
Kelionės – Bertos darbo dalis/Asmeninio archyvo nuotr.

Turėtų būti geras jausmas aptikti universalių vertybių ženklų kituose žemynuose, kitų tautų kalboje ir buityje.

Žinoma. Mes išties turime unikalių bruožų – savo santūrumą ir svetingumą. Bet tai nereiškia, kad esame išskirtiniai. Tai, ką galime gauti iš kitų, jei neužsidarysime išsigandę, mus tik dar labiau praturtins ir padės suvokti savo pačių būtį.

Vadinasi, kad tai patirtum, turi būti labiau pasaulio keliautojas, o ne turistas?

Nenorėčiau arogantiškai skirstyti, nes ir turistas, jei jis smalsus ir atviras, jei vyksta ne pamatyti pro stiklą, gali papildyti savo patirtį ir pasaulėžiūrą. Ir Turkijoje, aplankius visus turus pagal programą, vakare galima nueiti į vietinę kavinę ir pabūti autentiškoje aplinkoje. Jei sugebi būti nieko neteisdamas, nevertindamas ir nelygindamas su savo įprastais standartais – žiūrėk, išmoksi ir atrasi šį tą naujo, praturtėsi.

Vien tai padės pamatyti pasaulį kitomis spalvomis. Pasakyčiau taip: reikia mokėti leisti sau būti pažeidžiamam gerąja prasme. Leisti sau padaryti, ko galbūt nedarytum namuose: prieiti prie žmogaus ir paklausti to, kas tau rūpi, kas tave sudomino. Nereikia manyti, kad visi tik ir taikosi apgauti ar tyčiojasi prašydami trigubai didesnės kainos, nes esi svetimšalis. Tiesiog toje šalyje yra tradicija derėtis. Jei nepriimsi to kaip įžeidimo, o vertinsi kaip taisykles, gali būti visai smagu pagal jas žaisti. Kai suvoksi, kaip viskas veikia, atsiras prasmė, tapsi visko dalimi. Taip pat svarbu pripažinti klydus, leisti sau keistis, prisitaikyti, nustebti, mokytis.

Kelionės – Bertos darbo dalis/Asmeninio archyvo nuotr.
Kelionės – Bertos darbo dalis/Asmeninio archyvo nuotr.

Iš tiesų, kad visa tai patirtum, net nebūtina keliauti. Galima skaityti knygas, žurnalus, stebėti aplinką ir ją priimti. Esu sutikusi daugybę nuostabių žmonių, kurie nebuvo niekur išvykę iš savo namų, tačiau yra budrūs, nuolat ieško ir mokosi. Tas pats Ivanas iš Čilės, kol traukia moliuskus nuo dugno, gali papasakoti apie klimato kaitą, kaip pasikeitė vandenynas ir aplinka per 40 metų. Ir tai visiškai sutampa su mokslininkų teorijomis, kurių jis gal niekada nė negirdėjo.

Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai