Bendraujant su kultiniu dizaineriu ir būnant jo studijoje – marmuro rūmuose Paryžiaus Saint Martin gatvėje - įspūdis keistas. Čia puikiai tinka baltoje erdvėje su veidrodžiais eksponuojamos haute couture suknios, drugelio korsetas, kurį ant podiumo demonstravo Dita von Teese, kampelis su juoda kanapa, ant kurios veikiausiai sėdėjo daug garsenybių. Bet visas šis grožis sunkiai siejamas su pačiu maestro: jo paprastumu, jo džinsais ir amžino enfant terrible statusu.
Turite reputaciją žmogaus, kuriam nieko nėra neįmanoma. Sutinkate?
Noriu manyti, kad neįmanomų dalykų nėra. Vaikystėje pamačiau seną Jacques’o Beckerio filmą „Blizgučiai“ apie Paryžiaus mados pasaulį. Ir užsimaniau būti dizaineriu. Kaip matai, tapau. Nes viskas priklauso nuo mūsų. Jeigu tu nori ką nors pasiekti, jei esi to apsėstas, vis tiek rasi būdą, kaip tai padaryti. Aš ko nors noriu, ir tai įvyksta – jei ne vienaip, tai kitaip.
Visada taip pasitikėjote savimi?
Piešiniai man buvo kaip pasas, kuris atverdavo visas duris ir dėl kurio žmonės mane mylėjo.
Oi, ne, labai ilgai buvau bailys. Mokykloje buvau atstumtasis, nes nežaidžiau futbolo, nepritapau, neturėjau mergaičių draugių. Nors – meluoju. Mano pusseserė Gunilla, labai graži, buvo švedų supermodelis, todėl kartais ja pasinaudodavau: „Cha, ką tos jūsų mergaitės, va maniškė – tai bent! Tokios niekada neturėsite.“ Net duodavau suprasti, kad ji – mano pana... Bet išties pasidariau šio to vertas, kai ėmiau piešti. Piešiniai man buvo kaip pasas, kuris atverdavo visas duris ir dėl kurio žmonės mane mylėjo. Negaliu sakyti, kad anuomet tą supratau: tai buvo labiau pasąmonės dalykai jausmų lygmenyje, o ne vadybos planas (vadyboje aš ir dabar labai prastai gaudausi). Bet man patiko piešti, jutau, kad sugebu ir kad dėl to esu palaikomas.
Juk su tais piešiniais yra kažkokia istorija?
Kai man buvo devyneri, per televizorių pamačiau „Folies Bergere“ – visas tas merginas su blizgučiais, plunksnomis, tinklinėmis kojinėmis. Buvau priblokštas. Kitą dieną mokykloje piešiau kabareto gražuoles: taip įnirtingai kaliau pieštuku vaizduodamas „Swarovski“, kad atkreipiau mokytojos dėmesį. Ji atėmė piešinį, nuvarė mane prie lentos, prisegė žiogeliu eskizą prie marškinių nugaros ir liepė apeiti klasę – tokia buvo bausmė. Vaikai turėjo mane išjuokti, bet reakcija buvo priešinga – staiga visi išsižiojo: „O, tas Gaultier, kuris niekam tikęs, nes nežaidžia futbolo, šį tą sugeba!“ Ir prasidėjo: „Nupiešk man.“, „Nupiešk ir man.“
Ir visos baimės išgaravo?
Ne, tik ėmiau kiek labiau pasitikėti savimi. Aš ir šiandien bijau daugybės dalykų, atrodyčiau kvailai, jei sakyčiau kitaip... Žinau, kad esu laimingas, kad man sekasi. Bet net pačiam dabar įdomu, iš kur radosi ta mano drąsa. Reikėtų dalyti daugiau interviu, nes jie kartais – kaip psichoanalizė. Matyt, pasitikėjimas atėjo žingsnis po žingsnio – kai pastebėjau, kad žmonės domisi manimi, kai imdavausi to, apie ką net galvoti nebūčiau drįsęs. Aš juk prezentavau „MTV Europe Music Awards“ Paryžiuje, buvau TV laidos „Eurotrash“ vedėjas, dariau kitų su dizainu nesusijusių darbų. Imdavausi jų, nes buvau bailys ir norėjau pergalėti save: atsidurti situacijoje, kai trauktis nėra kur ir gali eiti tik į priekį... Nepasakyčiau, kad dabar esu nedrąsus, – esu kaip daugelis. Juk pilna žmonių, kurie nėra nei bailūs, nei drovūs, bet jei jiems tektų prezentuoti Europos muzikos pasaulį, jie turbūt išsigąstų, manytų, kad nesugebės. Galimas daiktas, ir aš nesublizgėjau. Nors manykime, kad pasirodžiau gerai.
Jei jau prakalbote apie muziką, paklausiu apie Madonną. Ji jums – išskirtinė moteris ar tiesiog klientė?
Man ji tikrai ypatinga – ir ne todėl, kad vilki „Jean-Paul Gaultier“. Dabartinė stiliaus ikona Lady Gaga kartais atrodo įdomiai, bet mato tik siaurą koridorių, bijo miksų. Dauguma garsių moterų apie stilių išvis menkai nutuokia, neturi nuomonės, samdo stilistus. O Madonna Kanuose atrodo taip, kaip turi atrodyti žvaigždė, nors lyg ir negalvoja apie drabužius, nesvarsto, ką su kuo derinti. Ji gali pasidairyti į ką nors, bet niekada nesakys: „Ir aš taip noriu.“; gali kai ką perimti, bet sukurs savo variantą. Geras pavyzdys – mūsų darbas „Blond Ambition“ turui. Aš norėjau, kad jos kostiumas būtų kaip narvas, – taip atsirado korsetas. O Madonna norėjo antkelių; jos choreografija buvo tokia, kad šokant reikėjo saugoti kojas. Kita būtų išsigandusi tokio suporinimo, o ji pasakė: „O, bus geras derinukas!“ Ir tikrai korseto ir labai modernių antkelių ansamblis yra vykęs, prasmingas: abu – kaip savigyna, kaip savisauga. Man tas kostiumas labai patinka, bet jį pasiūliau ne aš.
Kodėl dauguma žmonių taip bijo būti saviti? Jau nekalbant apie „idiotišką“ stilių.
Tėvai nieko man nedraudė, niekada nebandė tikinti, kad mano domėjimasis mada netinka berniukui.
Turbūt dėl to, kad nesulaukia aplinkinių supratimo. Ar bent pakantumo, kuris jiems padėtų pasitikėti savimi. Man šiuo atžvilgiu pasisekė. Turėjau senelę, kuri labai mane mylėjo. Tėvai – irgi. Kai savo pliušiniam meškiukui Nana pasiuvau korsetą su styrančiais kūgiais, niekas nesakė, kad tai – blogai. Tėvai nieko man nedraudė, niekada nebandė tikinti, kad mano domėjimasis mada netinka berniukui. O jei ir mėgindavo ką nors patarti, tai netiesiogiai: „Daryk, ką nori, bet gal pagalvok dar apie kokią nors profesiją? Gal ir ji tau patiks?“ Jie buvo plačių pažiūrų. Kartą žiūrėjau, rodos, Sidney Poitier filmą, kur juodaodis pamilsta baltaodę amerikietę. Buvau dvylikos ar trylikos metų. Tada paklausiau tėvų: „Ką pasakytumėte, jei parvesčiau namo juodaodę mergaitę?“ Jie atsakė: „Jei judu mylėtumėte vienas kitą, tai būtų nuostabu.“ Kai po daugelio metų pasakiau tėvams, kad turiu vaikiną, jie reagavo taip pat: „Jūs įsimylėję?“ – „Taip.“ – „Tada viskas gerai, mes – ne prieš.“ Aplinka šiuo atžvilgiu man irgi buvo palanki. Kai pradėjau dirbti, greta buvo daug gėjų, Yves’as Saint Laurent’as gyveno su Pierre’u Berge. Net nusistebėjau: „Oho, galima pamanyti, kad visi vyrai – homoseksualūs. Vadinasi, tai nėra blogai.“ Ir pats nesijaučiau kaip provincialus berniukas, kuris atvyko į sostinę ir buvo apmėtytas akmenimis.
Buvo žmonių, kurie jums darė didelę įtaką?
Tie žmonės man tikrai nebuvo svarbiausi, bet jie darė įtaką, nes vertė maištauti. Būdamas dvidešimties, dirbau asistentu „Jean Patou“, sukausi tarp tenykščių haute couture žmonių. Tai buvo labai gražūs ir labai konservatyvūs mados namai. Kai ten atėjau, avėjau jojimo batus – reakcija buvo tokia, kad iškart supratau: geriau daugiau su jais nesirodyti. Tuose namuose buvo sakoma, kad smėlio spalva ir auksas – prašmatnu, elegantiška, aukščiausia klasė. Na, taip, galvojau, bet juk dar yra juoda, balta, daug kitų spalvų, kurios kai kam labai gražios, ir tų spalvų deriniai gali būti nuostabūs. O smėlio spalva kartais gali būti siaubinga... Mane visada provokavo visuomenės nuostatos, kas gerai, kas blogai, jos vertė priešintis, skatino maištą. Pavyzdžiui, Kalėdų Senelis. Kai sužinojau, kad jo nėra, supratau, kad visi man meluoja: gal norėdami gero, bet meluoja. Ir nuo tada ėmiau viskuo abejoti: kas žino, tiesa tai ar ne, realu ar ne, o gal viskas yra ne taip, kaip manoma? Aš visada abejoju, ir tai yra geras bruožas kuriančiam žmogui. Ir dar – visą gyvenimą norėjau parodyti, kad yra ne vienas, bet daug grožio pavidalų ir kad galime rasti grožio ten, kur mažiausiai tikimės. Tarkim, paprastoje alavinėje skardinėje, kuri iš pradžių tampa papuošalu, o paskui – mano kvepalų pakuote.
Jūsų nestandartiniai modeliai – irgi to kito grožio paieškos?
Taip, ir labai džiaugiuosi, kad esu laisvas juos rinktis. Kai aš pradėjau dirbti, kai didžiavausi savo pussesere Gunilla, švedės buvo labai vertinamos, diktavo grožio standartus. Tais laikais Paryžiuje netrūko juodaodžių ar maišyto kraujo merginų, tokių kaip Farida Khelfa. Galvodavau, kad nėra gražesnės moters už ją, bet tai buvo tik mano asmeninė nuomonė. Atsimenu, „Jean Patou“ namuose kartą pamačiau juodaodę baltais plaukais ir nustėrau: kokia ji fantastiška! Puldinėjau prie visų, laukdamas pritarimo, bet buvau mikliai užčiauptas: „Mūsų klientams ji nepatiks, ypač amerikiečiams.“ – „Kodėl?!“ Jau tada žinojau, kad jei kada nors turėsiu savo šou, parodysiu, kad grožis gali būti įvairus, ne tik skandinaviško tipo. Dar „Jean Patou“ namuose sutikau lenkę Anną Pawlowski, kuri irgi nebūtų patikusi klientams. Neįtikėtinai stilinga, labai blyškios odos, panaši į Modigliani moterį, Anna visada naudojo rausvus vokų šešėlius, piešdavo širdies formos lūpas ir vilkėdavo pokario stiliaus drabužius. Ji nebuvo graži, bet, vau, kokia nepaprasta! Aišku, aš nepuoliau rodyti entuziazmo, kad jos neišgąsdinčiau, bet vėliau mes tapome draugais, įkalbėjau ją būti modeliu. O dabar Anna dirba su manimi, daro vaikų kolekcijas.
Vis dar esate vadinamas enfant terrible. Nepavargote maištauti?
Gal aš ir maištininkas, nes netikiu Kalėdų Seneliu ir tuo, kad smėlio spalva – vienintelė elegantiška. Bet mano maištas nėra parodomasis. Nieko nesu kūręs vien tam, kad šokiruočiau, kad tai būtų sąmoninga provokacija. Visada dariau, ką jaučiau, kas man atrodė tuo metu aktualiausia. Mes, dizaineriai, turime atspindėti pasaulį, jausti, kur jis eina, ir jei visuomenė nebenori būti konservatyvi, jei ten vyksta kažkokie judėjimai, tu negali nereaguoti. Mane, be abejo, veikė pankai, tai buvo viena iš stipriausių įtakų. Bet mano sijonas vyrams (1985 m.) nebuvo noras priblokšti. Tai atrodė pagrįstas sprendimas, nes anuomet ėmė keistis moterų santykiai su vyrais, jos ėmė kritikuoti jų išvaizdą, reikalauti, kad jie daugiau dėmesio skirtų aprangai. Kūriau sijoną kaip vyrišką daiktą… Visos mano aplinkos moterys nešiojo sijonus, bet buvo protingos ir stiprios, tarsi tas drabužis sakytų: būk graži ir užtikrinta. Norėjau tą jausmą perduoti vyrams. Kad moterys būtų moteriškos, nepaisydamos savo tvirtumo, o vyrai atrodytų vyriški, stiprūs, protingi, net jei jie kvaili.