Iš kalbininko Jono Jablonskio (1860–1930) šeimos, kurioje augo trys sūnūs ir dvi dukterys, mažiausiai žinoma apie jaunėlį Joną (1906–1941) ir jo žmoną Jadvygą ŽAKEVIČIŪTĘ-JABLONSKIENĘ (1914–1948). Jie nesulaukė kruopščių tyrinėtojų ar monografijų, išliko tik kelios dokumentų nuotrupos. Jonui atminti Jablonskių kapo paminklas sūnėno prof. Vytauto Landsbergio rūpesčiu papildytas kenotafiniu įrašu, nes palaikai nerasti, žmona ilsisi su Žakevičių šeima Petrašiūnų kapinėse.
Jonas, Jono sūnus
Jaunėlio Jono atvaizdas į mus šiandien žvelgia iš kelių prieškarinių nuotraukų ir 1940-ųjų pradžios Juliaus Miežlaiškio dokumentinio filmuko apie „Eltą“, kuriame savisvarbos sukaustyti darbuotojai oriai peržiūrinėja penkiais teletaipo aparatais gaunamus pranešimus, klijuoja telegramų juosteles į teksto puslapius ir žodžiu verčia juos iš anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų spausdintojoms-mašininkėms. Po mikliais kolegių pirštais telegramos virsta naujienų biuleteniais, kurie vėliau bus dviračiais išvežioti į Kauno laikraščių redakcijas.
Tarp eltiškių sukinėjasi ir aukštaūgis akiniuotis Jablonskis – kiek netvarkinga šukuosena ir šilta šypsena. Šnekučiuojasi su agentūros direktoriumi Valentinu Gustainiu, kolegų būrelyje žiūri į šalį už kameros akies. Darbuotojai – redaktoriai ir vertėjai – pasitempę, nes tuometinė „Elta“ – Užsienio reikalų ministerijos padalinys.