Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Vakaro metu autorę sveikino garbės svečias Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe'as Jeantaud, kuris pusiau juokais, pusiau rimtai, kaip ir būdinga prancūzams, teigė, kad po šios knygos autorė jau yra Prancūzijos pilietė, tik be paso, o knygą būtų smagu išversti į prancūzų kalbą.
Beveik prieš dešimtmetį persikėlusi gyventi į Prancūziją, E. Umbrasaitė sako supratusi, kad šokoladas, nauja suknelė, gundantis žvilgsnis ar net jaunas meilužis – ne nuodėmė, o tikras gyvenimas. Įveikusi onkologinę ligą, rašytoja tapo įkvepiančiu pavyzdžiu ne tik lietuvėms, bet ir prancūzėms.
„Prancūzija Mon amour“ – trečioji rašytojos knyga. Didelio skaitytojų įvertinimo sulaukė anksčiau pasirodžiusi autobiografinė knyga „Vienos krūties istorija“, kurioje autorė pasakojo apie onkologine liga paženklintą gyvenimą, bei jos tęsinys „Moteris, katė ir jaunas mėnulis“, kurios leidimas buvo pakartotas vos po kelių mėnesių nuo knygos debiuto.
Naujoji rašytojos knyga nėra kelionių vadovas. Tai pažintinė knyga – esė apie legendomis ir mitais apipintą prancūziško gyvenimo meną, jų kasdienybę, šventes, džiaugsmus, baimes, meilės ir flirto paslaptis. E. Umbrasaitė juokauja, kad šios knygos tikslas – užkrėsti kuo daugiau žmonių meilės Prancūzijai bacila.
„Šią knygą rašyti ketinau jau seniai, nes norėjau pasidalinti tikrąja, nenucukruota, bet ne mažiau žavia Prancūzija – tokia, kokią man teko pažinti gyvenant čia. Rimti faktai knygoje iliustruojami realiomis, pikantiškomis ir juokingomis Dordonės kaimo ir Paryžiaus istorijomis, o skaitymą pagardina tikri šeimos receptai, kuriuos sužinojau iš draugų ir pažįstamų“, – sako E. Umbrasaitė.
Knygoje „Prancūzija Mon amour“ pateikiamos neidealizuotos gyvenimo Prancūzijoje akimirkos ir vaizdingai aprašomas prancūzų mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Rašytojos teigimu, labai svarbu ne tik pačiam džiaugtis, bet ir kitus užkrėsti laime – tik pasidalinus su kitais ji tampa didesnė ir skanesnė.
Prancūzai moka džiaugtis kasdienybės akimirkomis, yra nepataisomai arogantiški snobai, tačiau tuo pačiu mėgsta ir pasijuokti iš savęs.
„Šios knygos stiprioji pusė – humoras, nes neįmanoma apie prancūzus rašyti rimtai. Galbūt perskaitę knygą, skaitytojai užsimanys mėgautis gyvenimu taip, kaip tą daro prancūzai. Jie, kaip niekas kitas, moka džiaugtis gardžiomis kasdienybės akimirkomis, yra nepataisomai arogantiški snobai, tačiau laimei, tuo pačiu mėgsta ir moka pasijuokti iš savęs“, – pasakoja rašytoja.
Naujoji knyga iliustruota poetišką Prancūzijos kasdienybę atspindinčiomis nespalvotomis nuotraukomis, kurių autoriai yra trys rašytojos gyvenimo vyrai, be kurių „nuotykis Prancūzija“ nebūtų įvykęs.
„Šalies kasdienybės eleganciją užfiksavo mano sūnus Jokūbas Jarmalavičius, jo tėtis Ričardas Jarmalavičius ir mano gyvenimo draugas Jurgis Jucys. Todėl galima sakyti, kad knygoje pateikiamas Prancūzijos portretas – mūsų keturių bendras projektas“, – atskleidžia autorė.
Rašytojos teigimu, nepaisant to, kad prancūzai yra gana arogantiški, iš jų galima daug ko pasimokyti.
„Prancūzai be jokių gyvenimo būdo vadovų išmoko gyventi čia ir dabar. Jie gali būti tikri savo srities specialistai, tačiau taip pat skiria dėmesį ir savo asmeniniam gyvenimui. Ant daugelio privačių parduotuvėlių durų teko matyti užrašą „parduotuvė atidaroma pagal savininko nuotaiką“.
Estetiką ir grožį jie suvokia, mato ir taiko kasdien, o ne tik per šventes. Jie puošia namus gėlėmis ne dėl to, kad ateis svečiai, bet dėl to, kad to nori patys. Prancūzai pasineria į akimirkos ekstazę gerdami rytinę kavą su kruasanu ar vakare gerdami vyną kavinėje ir tiesiog stebėdami praeivius. Neretai jie būna rėksniai ir bambekliai, iš smulkmenų keliantys dramą, tačiau nepaisant to, jie – tikrieji mažų gyvenimo malonumų ieškotojai“, – neabejoja E. Umbrasaitė.