Nepagydomai ligai nepasiduodanti grožio meistrė Viktorija Maskolaitienė: „Iš bet kokios situacijos randu išeitį“

Viktorija Maskolaitienė su šeima / Lauryno Martinkaus ir Ramunės Juozėnaitės nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2021-02-03 20:02
Kaimynai gūžčioja pečiais: ta jauna smulkutė moteris rytą iš namų iki automobilio vos nuklibinkščiuoja pasiremdama ramentais, o vėliau užskrieja lyg vėjas rankose tįsdama milžiniškus, grožio priemonių kupinus lagaminus. Danijoje gyvenanti grožio meistrė Viktorija Maskolaitienė (30)  juokiasi puikiai suprantanti aplinkinių suglumimą, bet neketina švaistyti laiko paaiškinimams ir pasiduoti ją kankinančiai nepagydomai ligai.

Viktorija, žvelgiant į jus, nuolat besišypsančią, sunku patikėti, kad rytą negalėjote pakilti iš lovos, tačiau ne dėl tingumo, o dėl skausmo.

Nes dirbu su savimi, bandau patikėti, kad daug ką galima valdyti minčių pagalba. Po sūnaus Raivydo gimimo prieš aštuonerius metus man buvo nustatytas abipusio sakroileito uždegimas, sąnarių liga, kurios kilmė medicinai iki šiol neaiški. Pasireiškia ji skausmais kryžkaulio bei kojų srityse: tiesiog ima kūnas nuo pusės ir sustingsta, negaliu pajudėti. Turiu lukterti valandėlę ir pamažu šis keistas sustingimas praeina.

Liga nepagydoma, šiek tiek padėtį pataisydavo biologiniai vaistai, manualinės terapijos seansai. Vyliausi, o tokią prielaidą buvo išreiškusi ir gydytojai Lietuvoje, kad galbūt liga pasitrauks pagimdžius antrą vaiką. Prieš daugiau nei metus su vyru susilaukėme dukters Sigitos, tačiau padėtis tik pablogėjo.

Tyrimai pradėti Danijoje, tačiau tolesnę gydymosi eigą pristabdė pandemija – kaip ir Lietuvoje, taip ir Danijoje šiuo metu dėl karantino nėra paprasta patekti pas medikus. Gelbsčiuosi įprastais nuskausminamaisiais, kuriuos leidžiuosi tik pačią skausmingiausią akimirką, nes baiminuosi, kad organizmas gali priprasti prie vaistų ir jie nebeveiks.

Viktorija Maskolaitienė / Lauryno Martinkaus nuotr.
Viktorija Maskolaitienė / Lauryno Martinkaus nuotr.

Kaip atrodo ta skausmingiausia akimirka?

Sunkiausia būdavo, kai sūnelis, dar mažas, naktį pabusdavo ir verkdavo, kad negaliu jo pasūpuoti, o kartu verkdavau ir aš, nes negalėdavau atsikelti – mane pačią vyras neretai ant rankų nunešdavo rytą į vonią. Jei būdavau namie viena, tai keturiomis šiaip ne taip išsiridendavau iš lovos ant žemės ir tuomet bandydavau stotis. Būdavo dienų, kai net ir su ramentais atsistoti negalėdavau.

Kai prastai jausdavausi, lagaminus su reikmenimis į automobilį nunešdavo vyras, atgal įkeldavo klientai.

Ką darydavau? Neslėpsiu – verkdavau. Bet vis tiek nepasiduodavau. Vis tiek važiuodavau pas klientus į namus daryti manikiūro, pedikiūro ar atlikti ilgalaikio makiažo procedūrą. Neieškojau būdų, kaip gauti kokią nors valstybės pašalpą. Esu užsispyrusi ir stengiuosi iš bet kokios padėties rasti išeitį. Kai prastai jausdavausi, lagaminus su reikmenimis į automobilį nunešdavo vyras, atgal įkeldavo klientai. Turiu nuostabių klienčių brandaus amžiaus danių, tad iš dalies nesutikčiau su vyraujančia nuomone, kad skandinavėms nerūpi išvaizda.

Tačiau nepaisant nieko, ankstų rytą sugebate vaikams iškepti bandelių: sūnui – į mokyklą, dukrai – į lopšelį?

Šiuo karantino metu kasdienybės rutina kitokia, bet taip – rytą stengdavausi vaikams patiekti ko nors naminio, šilto. Tik pastaruoju metu pamažu keičiu racioną į sveikesnį, tad bandeles išstumia avižiniai blyneliai.

Iš kur semiatės stiprybės?

Spėju, kad padeda įgimtas tvirtas charakteris, be to, daug skaitau, klausau įvairių seminarų, kaip dirbti su mintimis. Jaučiu, kad tai man padeda, nes kitaip, ypač šiuo metu, kai negalima dirbti, o dar ir skausmas aplanko, išprotėčiau. Nesu nušvitusi – tvirtai stoviu ant žemės (juokiasi). Paklausta, kaip laikausi, anksčiau pasakodavau daug ir atvirai, bet nuo to tik blogiau pasijusdavau, apimdavo nerimas, tad  išmokau su šypsena atsakyti trumpučiu „gerai“, taip neapsunkindama nei savęs, nei kitų.  Mano gera nuotaika nėra suvaidinta – kai teigiamai nusiteiki, tarsi dar labiau užkuri save geroms emocijoms.

Likus kelioms valandoms iki skrydžio sūnus taip pradėjo verkti, kad mes neištvėrėm ir, skubiai suradę dar vieną bilietą, pasiėmėme jį kartu.

Viktorija Maskolaitienė su šeima / Ramunės Juozėnaitės nuotr.
Viktorija Maskolaitienė su šeima / Ramunės Juozėnaitės nuotr.

Kodėl su šeima nusprendėte gyventi Danijoje?

Specialiai to neplanavome, visa susiklostė netyčia. Keletą kartų viešėjau pas seserį Danijoje ir sykį nusprendėme atvažiuoti kartu su vyru – jis, vilkiko vairuotojas, norėjo pasidairyti darbo. Ir jį po savaitės gavo! Labai džiaugėmės, nes vyrui nebereikėjo prapulti darbe savaitėmis. Džiaugėmės, kad kartu pasiėmėm ir sūnelį, nors ketinome palikti jį kuriam laikui seneliams. Tiesiog likus kelioms valandoms iki skrydžio sūnus taip pradėjo verkti, kad mes neištvėrėm ir, skubiai suradę dar vieną bilietą, pasiėmėme jį kartu.

Aš iš pradžių dirbau patalpų valymo įmonėje, kol sykį sesuo pasiūlė duoti skelbimą, kad darau manikiūrą. Maniau, kad ji juokauja, nes nebuvau baigusi specialių mokslų, kas kad sau ir draugėms sutvarkydavau rankas. Visgi išdrįsau, pradėjau nuo menkučio atlygio už paslaugą – sulaukiau daugybės klienčių. Mane pamėgo ir tos, kurios mėgsta įmantrų manikiūrą su piešiniais, ir klasikos gerbėjos, ir tos, kurios turi probleminius rankų ar kojų nagus, nes stengiuosi iš bet kokios situacijos rasti išeitį.

Dabar gilinu savo danų kalbos žinias – noriu mokymus vesti ir danų kalba.

Aš iš karto puoliau mokytis, rinkdavausi tik labai gerus stiprius ir brangius mokymus, prieš metus tapau instruktore, nes norėjau ne tik pati mokytis, bet sukauptomis žiniomis dalintis ir su kitais. Turėjau grandiozinį planą, buvau surinkusi norinčių mokytis grupes penkiuose Lietuvos miestuose, tačiau koją pakišo karantinas. Bet gal ne veltui, štai dabar gilinu savo danų kalbos žinias – noriu mokymus vesti ir danų kalba.

Viktorija Maskolaitienė / Lauryno Martinkaus nuotr.
Viktorija Maskolaitienė / Lauryno Martinkaus nuotr.

Tai savo pirmąją virėjos-konditerės  profesiją jau pamiršot?

Nepamiršau, kuriu planą, kaip panaudoti ir šiuos savo gebėjimus, jei visgi tektų veiklą grožio sferoje sustabdyti ilgam. Pamenu, kaip tėtis nenorėjo, kad stočiau į profesinę mokyklą. Išvykau su ašaromis studijuoti į Klaipėdą ir ką gi – ten sutikau savo vyrą. Mokytis man labai patiko, mėgavausi mainų programa Maltoje, darbu vienoje Nidos užeigų.

Beje, pastarojoje tekdavo dirbti nuo šešių ryto iki maždaug vienuoliktos valandos vakaro ir suktis itin spėriai. Nepaisant nuovargio, man taip patiko! Pinigų uždirbau tiek, kad piniginė neužsidarė, tuomet, septyniolikmetei, atrodė beprotiškai daug. Nuėjau vos ne pasišokinėdama į specializuotą parduotuvę ir pasakiau, kad noriu išmokti tvarkyti nagus – tegul duoda viską, ko reikia.

Pardavėjos  puolė atkalbinėti, kad nepavyks, bet ne man tą sakyti (juokiasi). Neketinau to paversti darbu – puošiau save, šeimos moteris, drauges, be to, pagimdžiusi sūnų įstojau neakivaizdžiai studijuoti maisto technologijos į Klaipėdos kolegiją.

Viktorija Maskolaitienė su šeima / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Maskolaitienė su šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Su kūdikiu ant rankų, ramentais, be vyro,  savaičių savaitėmis prapuolusiu su vilkiku kažkur Europoje ir namo grįžtančiu nebent kelioms dienoms?!

Lietuvoje padėdavo seserys, mama. O ir aš pati neištižusi. Kai Tauragėje su vyru nusipirkome namą, nelaukdavau, kol jis grįš iš darbo. Buvusi šeimininkė nuostabi senutė buvo kiemą užleidusi avietynams ir serbentynams – reikėjo tai praretinti. Name reikėjo nužeminti grindis, tad, turėdama tik vieną ne itin patikimą pagalbininką, su laužtuvu išlaužėm senąsias grindis, išvilkom nemažai žvyro.

Kai reikėjo griovio šildymo sistemai – pati jį iškasiau kieme. Jau tada kojos sustingdavo, tarsi apleisdavo jėgos ir apimdavo skausmas, bet palaukdavau valandėlę kitą ir vėl kibdavau į darbą. Kai stogą reikėjo remontuoti, prisirinkau internete informacijos ir jau galėjau su meistrais susikalbėti. Tik štai išvykę į Daniją po kurio laiko namą pardavėme – nebenorėjome rūpestį juo užkrauti savo tėvams.  

Taip, skauda man, bet suprantu, kad sunku ir vyrui, kuris savaitėmis nemato šeimos, kurio žmona negali pakilti iš patalo, o aplink šlepsi mažas vaikutis.

Ką sakė vyras, kai mojuodavote kastuvu?

Kai mojuodavau, Raimondas būdavo darbe (juokiasi). Kai verkdavau – nematydavo, nes juk turėjau jam suteikti stiprybės, kad nepalūžtų. Taip, skauda man, bet suprantu, kad sunku ir vyrui, kuris savaitėmis nemato šeimos, kurio žmona negali pakilti iš patalo, o aplink šlepsi mažas vaikutis.

Dabar mums nereikia tartis – be žodžių kiekvienas imamės to darbo, kurį reikia nuveikti čia ir dabar. Štai kai aš sunkiai jaučiuosi ar prapuolu darbe, vyras verda, skalbia, plauna, rūpinasi vaikais – dar ir man atveža šiltus pietus į saloną. Nors, tiesą pasakius, kurį laiką pradėję diena dienon gyventi kartu, buvome pradėję žiauriai pyktis, tiesiog erzinome vienas kitą savo buvimu, juk ketverius metus buvome įpratę gyventi kas sau.

Viktorija Maskolaitienė su šeima / Ramunės Juozėnaitės nuotr.
Viktorija Maskolaitienė su šeima / Ramunės Juozėnaitės nuotr.

Bet, matyt, noras išsaugoti šeimą mudviem padėjo ir išbridom iš nesusipratimų periodo. Esame jauni, bet gerai užgrūdinti. Vyras visada mane palaikė. Buvo metas, kai gyvenome tik iš jo vieno atlyginimo ir nė karto nesuabejojo mano užsispyrimu mokytis, o grožio seminarai kainuoja brangiai. Mano mama sako, kad tokių vyrų reta (juokiasi). Mums didžiausia laimė, kad galime būti kartu.

Stiprūs žmonės iš aplinkos sulaukia kaltinimų arogancija, neatskriejo jūsų adresu pastaba, kad per gerai apie save galvojate?

Pasitaikydavo, anksčiau labai imdavau į širdį ir puldavau dar daugiau mokytis. Tačiau dabar jau esu ne tai kad rami – gal tam tikra prasme pasitikrinusi savo vertę. Žinau, kad galutinio taško nėra, visada yra ką tobulinti: profesinius įgūdžius, bendravimą su klientais, paties darbo strategiją, tačiau tai dalis gyvenimo žavesio.

Naujausi straipsniai