Nemira Pumprickaitė: Man retai pritrūksta draugijos

Nemira Pumprickaitė / "Mark and Migle" nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-10-18 21:13
Televizijos žurnalistė ir LRT aktualijų laidos „Savaitė“ kūrėja; moteris, ne tik patyrusi, ką reiškia atsidurti kitoje barikadų pusėje ir tapti prieše buvusiems kolegoms, bet ir žinanti, koks jausmas apima vėl sugrįžus prie profesijos ištakų, – tokia yra Nemira Pumprickaitė. Nors ji beveik nepasakoja apie asmeninį gyvenimą, prisipažįsta likusi ištikima savo senoms nuostatoms – daugiau nebetekėti ir neturėti vaikų. Bet ji puikiai žino, ką reiškia puoselėti santykius.

Visada dirbote informacinių, aktualijų laidų vedėja, vadinamieji gyvenimo būdo žurnalai, regis, visiškai netiktų jūsų natūrai. Kokia ta Nemiros natūra?

Šiaip esu bjauraus charakterio žmogus, nors stengiuosi save tobulinti. Jaunystėje man, kaip kokiai karštakošei pietietei, nieko nereikšdavo mojuojant rankomis apsižodžiuoti su žmogumi, išsikeikti, bet dabar labai stengiuosi valdytis. Tik ne visada pavyksta. Vis mėginu gražiai aiškintis, bet negaliu pakęsti kvailių. Ir kai matau, kad man sako nesąmonę, kad taip negali būti, tada pratrūkstu. Kaip tai atrodo? Labai nepatenkinta išraiška ir pakeltu tonu imu sakyti, kas man nepatinka. Dėl to pykstu ant savęs, nes manau, kad tą patį galima pasakyti solidžiau ir ne itin perkreipta mina.

Jeigu žmogus yra tiesus ir atviras, ar tai reiškia, kad jis bjauraus charakterio?

Niekam tos tiesos nereikia. Anksčiau atrodydavo, kad labai gerai yra nieko neslėpti, nevynioti į vatą ir viską sakyti tiesiai šviesiai. Bet patylėti ir pasilikti tiesą sau – žymiai vertingiau, nei išrėkti į akis. Abejoju, ar žmogų galima pakeisti, jeigu jis pats to nenorės. Tu gali šaukti, būti tiesmukas, daryti, ką nori, jis vis tiek apsisukęs elgsis savaip. Arba, tarkim, ką nors antroji pusė apgaudinėja ir tau labai norisi atverti akis – kam? Jie susitaikys, o tu liksi kalta. Be to, tiesa nėra absoliuti: kas atrodo teisinga tau, nebūtinai bus ir kitiems.

Geriau šypsotis visiems aplinkui, nesvarbu, ką apie juos galvoji?

Pažįstu tokių žmonių, kurie atrodo labai malonūs, bet, įsivaizduoju, savo slaptame dienoraštyje paišo kartuves nepatinkantiems. Kai su tokiu asmeniu šnekuosi ir pamatau per jo veidą perbėgantį šešėlį, suprantu, kad vienas kartuvių kuolas mintyse man jau įkaltas. Žinoma, tokiais atvejais geriau tiesiai pasakyti, kas nepatinka, nei vėliau nešiotis pyktį ar kerštauti. Bet šiaip tiesiog visiems iš eilės sakyti, ką galvoji, tikrai nebūtina. Ir nereikia, kad tave visi mylėtų. Anksčiau skaudžiau reaguodavau, jei apie mane kas nors nelabai teigiamai atsiliepdavo. O dabar supratau, kad nenoriu su niekuo pyktis, gera gyventi taip, kaip gyvenu ir kaip man patinka. Bet tai nereiškia, kad visus myliu ir noriu su visais draugauti. Ne! Tegul tik netrukdo man, nes ir aš stengiuosi niekam netrukdyti.

Televizija – neatsiejama jūsų gyvenimo dalis ir, spėju, informacijos šaltinis. Esate ištikima LRT, kurioje dirbate, ar mėgstate ir kokias nors komercinių televizijų laidas?

Esu gana ištikima, nes nematau reikalo žiūrėti televizijos, kuri pradeda žinias nuo to, kaip kokiame nors Pakamponių kaime koks nors ūkininkas buvo subadytas savo buliaus. Pasirodo, tai labai „svarbus“ reiškinys, jeigu nuo to pradedamos naujienos. Man tokių žinių nereikia.

Bet juk puikiai suprantate, kad tokiais reportažais tiesiog stengiamasi pritraukti žiūrovą.

Pas mus visi taikosi: Seimas, Vyriausybė taikosi prie rinkėjų, televizija taikosi prie žiūrovų ir galų gale visi bunkame.

Taip, žinau, neseniai netgi kalbėjomės apie tai su kolege iš komercinio kanalo: ji prisipažino, kad kitaip laidos mažai žiūrimos, todėl jie stengiasi taikytis prie žiūrovų. Dar paklausiau, ar jiems nekyla mintis mėginti žiūrovą vesti paskui save? Nes pas mus visi taikosi: Seimas, Vyriausybė taikosi prie rinkėjų, televizija taikosi prie žiūrovų ir galų gale visi bunkame. Uždaras ratas. Gal žiniasklaida galėtų būti tai, kas veda į priekį? Bent iš dalies? Rašyti šį tą geriau už horoskopus. Nors dėl jų jau nebesistebiu, nes ateinu į savo redakciją ir man sako, kad mano amžiaus moteriškės tuos horoskopus skaito ir dar jauniklėms persiunčia. Tragedija! Dar galiu suprasti, kada žmonės skaito apie savo ženklą, kaip jiems tą dieną reikėtų elgtis, bet kai vieną žiniuonę išgirdau šnekančią apie Europos Sąjungos horoskopą, pagal kurį, tikėtina, bendrijos laukia daug nesklandumų, man rankos nusviro – kaip tokias nesąmones žmogus išvis sau gali leisti sakyti! Jau nekalbant apie tuos, kurie jomis tiki.

Darbas ekrane labai gerai leidžia save pamatyti iš šalies. Koks tas moteriškas žvilgsnis į save?

Kai atsikeliu ir kas rytą pamatau save veidrodyje, visada klausiu, iš kur ta baisi moteris mano namuose? (Juokiasi.) Faktas yra faktas, reikia susitaikyti su tuo, kas vyksta. Todėl jau nebesistebiu tuo, ką matau per televizorių. Suprantu, kad gali ar turėtų būti geriau, bet laikas daro savo ir tu nieko nepakeisi. Esi tokia, kokia esi.

Luko Balandžio / 15min nuotr.
Luko Balandžio / 15min nuotr.

O nesigundote išmėginti šiuolaikinės grožio chirurgijos priemonių? Turėtumėte puikų pasiteisinimą, kad to reikia darbui.

Vis galvoju, ar man reikia, bet niekaip neapsisprendžiu. Visų pirma, manau, kad ne visas raukšles verta lyginti. Man dar jaunystėje atrodė, kad jeigu analitines ar žinių laidas veda solidesnio amžiaus žmonės, labiau norisi jais tikėti. Todėl dabar nematau reikalo labai jaunintis ir mėginti visus apgauti, kad man „ne tiek, o gerokai mažiau“. Jeigu jau pasidarytų nemalonu žiūrėti, gal ir būtų prasminga pradėti lyginti raukšles; kita vertus, gal tuomet geriau tiesiog apsisukti ir išeiti.

Jaunystės kultas televizijose jau baigėsi?

Komercinės televizijos tą etapą dar išgyvena, bet nacionalinis transliuotojas tikrai neturėtų būti tokia jaunų mergelkų ir bernužėlių atsiradimo vieta, kurioje vedėjas sužimba kokiems trims mėnesiams, o kai visi supranta, kad jis nieko vertas, būtinai pasirodo interviu, kuriame jis sako: „Nesutapo mūsų požiūriai.“ Nebuvo ten jokio požiūrio! Skaitė svetimus tekstus, bet ir to nesugebėdavo padaryti gerai. Tikrai nenoriu sakyti, kad visi turi būti tokie, kaip aš, bet net ir jauni žmonės neturėtų būti skardinėmis galvomis. Aišku, skardinių mergelių visada yra ir bus, bet nebūtinai jos turi puošti gyvenimą iš televizoriaus ekrano.

Vienu metu buvote atsidūrusi kitoje barikadų pusėje: dirbote tuometinio premjero Algirdo Brazausko atstove spaudai, Seimo pirmininko sekretoriato vadove ir pan. Koks žurnalistų pasaulis pasirodė žvelgiant į jį iš kito taško?

Iš pradžių mėginau būti tokia pati, kokia buvau iki tol. Bet pastebėjau, kad kai kurie kolegos mane ėmė piktai vertinti. Nežinau, galbūt taip atsitinka – staiga tarsi tampi priešu, kai pereini į kitą pusę. Bet jeigu jau sėdi ten, neįmanoma dirbti visiems. Ir kai aiškini žmogui, kad kažko negali pasakyti, vadinasi, taip ir yra. Buvo tokių, kurie dėl to supyko. Tačiau esu labai laiminga, kad turėjau tokios patirties, nes gavau labai daug naudos pažinimo prasme.

Kaip prisimenate tą laiką, kai dirbote Algirdo Brazausko atstove spaudai? Koks jis buvo žmogus?

Prezidentą Brazauską galima mylėti, galima nemylėti – tai kiekvieno asmeninis reikalas. Vieni jame mato komunistų veikėją, kiti – kažkokį kenkėją, treti – dievą. Aš matau žmogų, kuris mokėjo spręsti problemas, – daugiau su tokiais politikais nesu susidūrusi. Jam vadovaujant nebūdavo taip, kad klausimą svarstytų metus ir negalėtų nieko nuspręsti, kad posėdį pasiektų visiškai neparuoštas klausimas ir visi pultų rėkauti, kelti triukšmą, imituoti darbą, kad trepsėtų vietoje ir nežinotų, ką daryti. Tai buvo žmogus, kuris ryždavosi priimti sprendimus, – nesvarbu, kaip tu juos vertini. Antras dalykas, A. Brazauskas generuodavo idėjas. Nelaukdavo, kol kas nors ateis ir pasiūlys: sušaukdavo patarėjus, nurodydavo problemą ir prašydavo teikti siūlymus, kaip ją spręsti. Jis ir pats daug važinėdavo, bendraudavo.

Mano supratimu, lyderis, negeneruojantis idėjų, yra tik vykdytojas. Vykdytojų pas mus masė, o lyderių nėra. Tokių žmonių apskritai nebūna daug. Atsimenu, jis savo patarėjams sakydavo: „Jūs čia esate ne tam, kad būtumėte gražūs patys sau, tai aš turiu gerai atrodyti. Jūs čia, nes turite man paruošti medžiagą ir teikti pasiūlymus.“ Jis turėjo savyje lyderystės jėgą – to labai trūksta šiandieniniams politikams ir vadovams.

Ar daug laiko ir jėgų pasiliekate savo asmeniniam gyvenimui?

Taigi amžius mano jau nebe tas, kad vien darbu gyvenčiau. Tegul jauni tuo gyvena, o man jau reikia ir savimi pasidžiaugti. Manau, viskas subalansuota.

Šalia jūsų jau dvidešimt trejus metus tas pats vyras bajoriška pavarde (tikiuosi, Gediminas Bajoras ant manęs nesupyks už viešinimą), bet jūs nesate susituokę?

Nenorėčiau pasakoti apie asmeninį gyvenimą, bet žinau, kas yra santuoka, ir kažkada sau pažadėjau: daugiau – niekada! Man labai sėkmingai sekasi to laikytis – reikia gi turėti įsipareigojimų ir sau, ne tik kitiems...

Kažkada garsėjote kategorišku požiūriu į vaikus. Ar jis nepasikeitė?

Su suaugusiaisiais, man atrodo, greitai randu bendrą kalbą, o su vaikais – ne.

Ne, nepasikeitė. Nemoku su vaikais bendrauti, nežinau, kaip su jais kalbėtis, ką sakyti. Su suaugusiaisiais, man atrodo, greitai randu bendrą kalbą, o su vaikais – ne. Jeigu pamatau gatvėje, manęs niekada netraukia prie jų prieiti, pašnekinti, nusišypsoti. Prieš kelias dienas parduotuvės kabinoje kažką matavausi. Netikėtai atsiplėšė užuolaida ir įžirglojo tokia pasišiaušusi mergička. Staiga girdžiu save sakančią: „O kas tave čia kvietė?“ Ji žiūri į mane akis išpūtusi, o aš patraukiu užuolaidą ir stovėdama mūriniu veidu parodau pirštu, kur eiti, – ji iškart paklausė. Įsivaizduoju, kad dauguma mano pažįstamų moterų būtų pradėjusios šypsotis, kalbinti tą mergaitę, ką nors sakyti... Man nepavyksta. Ir mano požiūris į vaikus niekada nesikeitė. Užtat jeigu pamatau mušamą šunį, galiu apsiraudoti, įsikabinti į plaukus tam, kuris jį skriaudžia. Manau, to priežasčių reikėtų ieškoti kažkur vaikystėje ir galiu net įtarti, kodėl mano toks požiūris. Bet apie tai reikėtų ilgai pasakoti.

Abejingumą vaikams kompensuoja begalinė meilė šunims?

Taip! Mano paskutinis šuo gyveno beveik penkiolika metų, pabaigoje buvo žiauriai pasiligojęs. Spartus gražuolis bėgikas senatvėje nebevaldė užpakalinių kojų, bet turėjo klausą, protą, aiškiai matė. Pamenu, važiavau pas Ramunę Piekautaitę prašyti odos atraižėlių, siuvome jam specialias petnešas vaikščioti – prilaikydavau užpakalines kojas, bet jis vis tiek jas vilkdavo ir nusibrozdindavo. Tada specialiai tvarstydavau prieš išvesdama – tai tęsėsi apie pusmetį. Kai palikdavau namie vieną, visada kankindavo kaltės jausmas: gal jam ko nors norisi, gal ant kito šono negali apsiversti... Galiausiai buvome priversti jį užmigdyti. Paskui pajutau laisvę, nes nebereikėjo niekuo rūpintis, skubėti namo. Bet vis tiek žinau, kad turėsiu dar vieną šunį.

O kol kas vietoj pasivaikščiojimų energiją išliejate sporto salėje?

Vis dar turiu tą priklausomybę – sportuoju kaip išprotėjusi. Rytais man mėgina prisiskambinti tik tie kolegos, kurie nežino, kad esu „po štanga“. Taip prasideda mano rytas. Į salę einu tris dienas iš eilės, dieną pailsiu ir vėl tris dienas iš eilės. Ir taip jau dešimt metų. Mano amžiaus damos dažnai manęs klausia: „Kaip tu taip gali?“ O aš matau, kokios jos buvo ir kaip atrodo dabar. Metams bėgant žmogus platėja, nes ir juda mažiau, ir organizmo procesai lėtėja. Norisi man tokioms moteriškėms pasakyti: „Pažiūrėkit į save, tada ir jūs galėsit.“ Bet jos, turbūt, nežiūri į tokį veidrodį, kuris man rytais blogai rodo (juokiasi).

Man sportas – kaip kitiems rytinė kava, arbata, pusryčiai ar dušas. Trūksta, jei negaunu. Jeigu nepasportuoju, jaučiu, kaip „kliuksi“ po oda susikaupęs ir neišgaravęs vanduo, kad kaulai kažkokie sustingę. Kai tik pradėjau sportuoti, pamenu, treneris sakė: „Ateis toks metas, kai girdėsi savo organizmą.“ Tada man atrodė labai juokinga. Bet dabar tikrai jį girdžiu. Žinau, kaip jis reaguoja, jei ko nors netinkamo suvalgau ar išgeriu, – kitą dieną net prakaitas turi visai kitą kvapą. Jaučiu, kad saldumynai, kuriuos dievinu, panašiai kaip alkoholis veikia organizmą.

Kas dar gyvenime jums teikia malonumą?

Man labai patinka opera, klasikinės muzikos koncertai, teatras. Patinka skaityti knygas, bet ne elektronines. Pastebėjau, kad skonis keičiasi, beveik nebeskaitau romanų, nes norisi istorinės, su konkrečiomis asmenybėmis ar realiais faktais susijusios literatūros. O dar patinka būti su savimi, man retai kada pritrūksta draugijos.

Luko Balandžio / 15min nuotr.
Luko Balandžio / 15min nuotr.

Ar turite dar kokių nors esminių tikslų, siekių, ką norėtumėte nuveikti, atrasti, kur nuvažiuoti?

Niekada savo gyvenimo taip neprojektavau, kad noriu perlipti per tą tvorą, pasiekti kokią nors šalį, pakalbėti su tam tikru žmogumi... Nekėliau tokių didelių tikslų, kuriuos pasiekusi labai džiaugčiausi, o nepasiekusi – liūdėčiau. Viskas, kas atsitinka savaime, yra gerai, kas beatsitiktų. Aš tiesiog tuo džiaugiuosi.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai