Nematyta šviesaus atminimo Virgilijaus Noreikos pusė: apie tokią meilę kaip jo ir Loretos Bartusevičiūtės rašoma pasakose

Loreta Bartusevičiūtė ir Virgilijus Noreika / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-03-03 12:13
Kovos 3-osios rytą Lietuva neteko vieno didžiausių savo talentų – mirė operos grandas Virgilijus Noreika. Jo balsu, kurio tembras tenorams tapo tarsi etaloniniu, ne tik Lietuva, bet ir pasaulis gėrėjosi 60 metų. Nerasi šalyje žmogaus, nežinojusio Virgilijaus Noreikos vardo, tačiau jo asmeninis gyvenimas visada buvo kruopščiai saugomas nuo publikos akių.

Savo širdį Virgilijus Noreika su gyvenimo meile Loreta Bartusevičiūte atvėrė žurnalui „Legendos“. Atvirą interviu pora davė lygiai prieš septynerius metus – 2011-ųjų kovą. Toliau pateikiame meilės kupiną pokalbį su Virgilijumi ir Loreta.

Loreta Bartusevičiūtė ir Virgilijus Noreika
Loreta Bartusevičiūtė ir Virgilijus Noreika

„O žinote, kad čia mes šventėme savo vestuves?“ – vos susitikus žymiajame sostinės restorane „Neringa“, į malonius prisiminimus leidosi vieni garsiausių Lietuvos menininkų – operos grandas Virgilijus NOREIKA ir visiems laikams baleto primadona likusi Loreta BARTUSEVIČIŪTĖ. Laikas reguliavo jų darbus ir pareigas, metai tobulino bruožus ir charakterius... Tik vienas dalykas per beveik tris bendro gyvenimo dešimtmečius liko nepakitęs – jųdviejų meilė. Kupina pagarbos, švelnumo, humoro ir gražiausių pasaulyje žodžių.

Pažvelgęs į šią porą patiki, kad tikrai kažkur pasaulyje kiekvienas turime sau skirtą antrąją puselę. Ir tikra likimo dovana, jeigu sutinkame ją dar šiame gyvenime.

„Žiūrėk, Loretuk, čia ir cepelinų yra, – vartydamas meniu garsiai nusistebėjo ponas Virgilijus. – Bet ne, cepelinus reikia tik namuose daryti. Ir būtinai – su aviena ir jautiena.“ „Virgilijus mėgsta pirmiausia prapjauti cepeliną lėkštėje, kad sultys ištekėtų...“ – vyrą papildė ponia Loreta. Pasirodo, maestro – tikras gurmanas: maistą jam patinka ne tik valgyti, bet ir ruošti. „O kokie jo koldūnai! Kartais Virgilijus net šimtą padaro... Užsišaldome, paskui ilgai valgome, – pasakoja moteris. – Užtat mano arkliukas – kepta mėsa. Moku ir mėgstu tai.“ „O mano reikalas – išvirti skanią sriubą. Moku nerealią žuvienę“, – nenusileido maestro.

Kol laukėme užsisakytų patiekalų, man net klausinėti nereikėjo – ponas Virgilijus skubėjo pasakoti apie vietą, kurioje taip simboliškai susitikome.

Virgilijus: Žinote, kas čia kadaise buvo vietoj „Neringos“? Toks kiemas, kuriame pardavinėjo cukrų be kortelių: žmogui – pusė kilogramo. Daug kartų esu čia stovėjęs. Paprastai vienas šeimos narys užimdavo eilę, o paskui subėgdavo ir visi kiti. Todėl jeigu prieš tave stovėjo šimtas žmonių, žiūrėk, jau pasidarė penki šimtai! Eilė per kiemus nusiraitydavo kelis šimtus metrų. O toje vietoje, kur dabar prie Lietuvos operos ir baleto teatro gėles pardavinėja, stovėjo medinis kino teatras. Buvo skirtas „Nur für Deutsche“ (iš vokiečių kalbos – „tik vokiečiams“), vadinosi „Helios“ ir buvo apkūrenamas keturiomis krosnimis – kaip šiandien prisimenu.

O prieš dvidešimt septynerius metus (dabar jau prieš 34-erius, – Red.) šitoje „Neringos“ salėje šventėme savo vestuves.

Loreta: Labai graži šventė buvo. Aplink „Neringos“ baseiniuką šokome...

Virgilijus: ...valsiuką.

Loreta: Virgilijus labai gerai šoka valsą – ir į kairę, ir į dešinę... O aš – su ilga nuotakos suknele, tik žiūrėjau, kaip čia nesusipainiojus...

Virgilijus: Mano žmona tik į dešinę suktis moka...

Loreta: Užtat aš su puantais moku šokti (juokiasi).

Virgilijus: Prisimenu, tądien, kai tuokėmės, Kalinausko gatvė prie santuokų rūmų ir Gedimino prospektas ties „Neringa“ buvo visiškai uždaryti. Kalinausko gatvėje stovėjo kokie penki tūkstančiai žmonių! Ir Loreta, ir aš buvome labai mėgstami žmonių.

Loreta: Visi mus sutiko be galo šiltai. Neįmanoma buvo praeiti per gėles ir sveikintojus. Man akyse raibo nuo tokios žmonių gausos.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Dabar, kai popdainininkai tuokiasi, žurnalistams įprasta lipti ant bažnyčių tvorų. O anksčiau tokios mados juk nebuvo. Iš kur žmonės sužinojo apie jūsų vestuves?

Loreta: Mes tikrai niekur neskelbėme.

Virgilijus: Patikėkite, į tuometinę „Tiesą“ skelbimo, kad Noreika ženijasi, niekas nedėjo, bet žmonės kažkaip vieni per kitus sužinojo ir susirinko pažiūrėti, pasveikinti.

Dažnai prisimenate praeitį? Susitikimo laiką?

Virgilijus: Mūsų susitikimas keistas buvo... Apie mus pirma perėjo pletkai, kad ženijamės... O aš tuo metu su ja nebuvau turėjęs dar nė vieno pasimatymo! Į rankutę nebuvau pabučiavęs – ne tik kad į lūpas! Net susitikę nebuvome niekur kitur, kaip tik tarnybiniuose praėjimuose teatre. Bet, matyt, per daug žiūrėjome vienas į kitą...

Kaip šiandien prisimenu: 1982-ųjų sausio 3-iąją aš išeinu iš savo kabineto ir matau, kaip pro šalį eina Loreta. „Drauge Bartusevičiūte, – kreipiuosi į ją. – Ar girdėjote pletką, kad mes per šiuos Naujuosius metus turėjome apsiženyti?“

Loreta: O mes nė karto net pasikalbėję nebuvome!

Virgilijus: Loreta man sako: „Girdėjau.“ „Na, tai ta tema mes dar kada nors pasikalbėsime...“ – užbaigiau pokalbį ir nuėjau toliau koridoriumi. Kitas mūsų susitikimas įvyko kovo aštuntą dieną. Teatre turėjome tradiciją: Moters dienos proga teatro darbuotojai susirinkdavo į šventę, atsivesdavo ir antrąsias puses. Loretą pamačiau prie bufeto su draugėmis. Prisiminiau, kad žadėjome pasikalbėti. Ir pasikalbėjome...

Loreta: ...visam gyvenimui...

Virgilijus: Tiesiai šviesiai paklausiau: „Ar žinai, kiek man metų?“ Žinote, ką ji man atsakė? „O kuo aš kalta, kad per vėlai gimiau?“ Po galais, čia ne taip jau paprasta... ne tokio atsakymo tikėjausi... Nusprendžiau, kad reikia pokalbį pratęsti, todėl nuėjome į intymesnę vietą. Intymesnę, bet visiems matomą, nes tai buvo mano kabinetas. Kad nebūtų dar daugiau apkalbų, kartu pasiėmiau vieną savo draugą, kolegą. Jis sėdėjo kabinete per visą mūsų pokalbį, vartė kažkokį laikraštį...

Loreta: ...elgėsi labai supratingai, džentelmeniškai. Juk jautėme, kaip visų akys mus nulydi į tą kabinetą... Per tą pokalbį Virgilijus man pasirodė labai rimtas vyras. Turintis puikų humoro jausmą, bet labai rimtai žiūrintis į gyvenimą.

Virgilijus: Pokalbio metu Loretai pasakiau: „Rytoj septyniolikai dienų išvažiuoju į gastroles. Septyniolika dienų jums ir septyniolika – man... pagalvoti...“ Grįžau, susiradau ją, nuvažiavome Nemenčinės plento link, pasikalbėjome ir pasibučiavome pirmą kartą.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Iš ko buvo tos apkalbos? Negi judviejų žvilgsniai buvo tokie iškalbingi?

Loreta: Buvo viena didelė šventė, kur mes netyčia atsidūrėme vienas šalia kito...

Virgilijus: Loretuk, dėl vienos tos šventės – nemanau... Buvo renginys, kur reikėjo stovėti garbės sargyboje prie vėliavos ir mus sustatė vieną šalia kito. Prisimenu, kažkas paskui pasakė, kad mes vienas kitam labai tikome, žiūrėjomės... Artistai viską pastebi. Ypač žvilgsnius...

Pone Virgilijau, kodėl į tą kovo aštuntosios šventę neatsivedėte žmonos?

Virgilijus: Tada jau dvejus metus buvau išsiskyręs.

Loreta: Man teko girdėti kalbų, kad išardžiau, išskyriau šeimą. Bet tai – netiesa.

Virgilijus: Aš išsiskyriau 1980-aisiais, o antrą kartą vedžiau – 1982-ųjų birželio 19-ąją. Mūsų su Loreta sūnus gimė dar po metų rugpjūčio 8-ąją.

Atleiskite, kad tiesiai klausiu, bet skirdamiesi žmonės retai ryžtasi išeiti į tuštumą – tai yra neturėdami kokios slaptos širdies damos ar kavalieriaus...

Virgilijus: Tikrai neturėjau jokios širdies damos. Ir nenusimatė. Po skyrybų beveik dvejus metus buvau viengungis. Daug dirbau. Neturėjau kur gyventi. Kultūros ministras net siūlė vyriausiąjį teatro buhalterį iškelti iš vieno kabineto, kad turėčiau kur prisiglausti. Labai dažnai nakvodavau teatre, savo kabinete. Paskui davė butą. Iki šiol ten su Loreta gyvename.

Lengva nebuvo, bet tų laikų stengiuosi neprisiminti. Be to, jau trisdešimt metų praėjo. Seniai. Nebeįdomu.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Galvą galiu guldyti, kad po skyrybų buvote geidžiamiausias sostinės jaunikis.

Virgilijus: Žinau... Pora damų net pas mane į kabinetą buvo atėjusios...

Ko? Išpažinti jausmų?!

Virgilijus: Taip. Ir labai žinomų damų, užimančių aukštas pozicijas tarybinėje hierarchijoje...

Kaip atsispyrėte tokioms vilionėms?

Virgilijus: Buvau kuriam laikui atsikandęs šeimyninio gyvenimo.

O ko trūko pirmojoje šeimoje?

Virgilijus: Apie pirmą savo šeimą aš paprastai nekalbu. Kokia ji buvo, tokia. Apie mane buvusi žmona viešai užtektinai prikalbėjo... Negi imsiuosi to paties? Turbūt tai buvo tiesiog jaunystės klaida.

Pasakykite, ką daryti kitaip, kad antrą kartą rinkdamasis nebesuklystum?

Virgilijus: Atsakymas paprastas – daryti ne taip. Daryti kitaip. Ko reikia šeimyninei laimei? Turėti gerą žmoną. Reikia labai mylėti vienam kitą. Mylėti ir gerbti. Dar patylėti, kai reikia patylėti.

Loreta: Kantrybė reikalinga. Netgi labai. Pagarba vienas kitam.

Virgilijus: Na, na... O ką mes dar iš ryto darome vos pabudę? A?

Loreta: Pasibučiuojame!

Virgilijus: Teisingai! Visus dvidešimt septynerius metus! Loreta iki šiol tebemiega man ant dešiniosios rankos... kasryt nutirpusi būna...

Loreta: Kai Virgilijus išvažiuodavo į gastroles, aš vis laukdavau prie lango. Kai aš išvažiuodavau, jis mane stovėdamas prie lango išlydėdavo... Labai svarbu suprasti vienam kitą, pajusti. Mes kartais net paskambiname tuo pat metu.

Sako, amžiaus skirtumas santykiams irgi turi įtakos. Jūsiškis – net dvidešimt treji metai.

Loreta: Mums tas skirtumas niekada netrukdė.

Virgilijus: Manau, kad man greitai pradės trukdyti (kvatoja)...

Loreta: O aš juokiuosi, kad artėju prie tavo, Virgilijau, amžiaus. Todėl skirtumas tik mažėja.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Ponia Loreta, kai mezgėsi judviejų santykiai, jūs buvote jaunutė baleto solistė, Virgilijus Noreika – ne tik žvaigždė, bet ir teatro, kuriame abu dirbote, direktorius. Apkalbų išvengti buvo tiesiog neįmanoma...

Loreta: Kai pasklido žinia apie tikrąsias mūsų vestuves, iš tiesų pajutau nemažą kolegų priešiškumą. Virgilijus buvo teatro direktorius, todėl man neretai tekdavo išklausyti kandžių pastabų... Bet esu visai rami, nes žinau, kad viską pasiekiau savo darbštumu ir talentu, o ne dėl protekcijų.

Virgilijus: Loreta turėjo vieną gerą savybę – ji niekada nelindo pas mane į kabinetą. Net po darbo atsisėsdavo pas sekretorę ir laukdavo, kol aš išeisiu ir galėsime važiuoti namo.

Ar lengvai klostėsi šeimyninis jūsų gyvenimas?

Loreta: Prisimenu, kad dvi dienas šventėme vestuves, o paskui prasidėjo gyvenimas. Jis – dainininkas, aš – balerina... daug dirbome... labai laukėme sūnaus... Kai jis gimė, Virgilijus buvo gastrolėse Graikijoje. Išsiunčiau telegramą, o Virgilijus per draugus man atsiuntė puokštę. Skendau gėlėse! Mano ir Virgilijaus mamos, vos pamačiusios anūką, puolė šaukti: „Virgutis, Virgutis...“ O mes su Virgilijumi net vaiko vardo aptarę nebuvome.

Virgilijus: Parvažiuoju iš gastrolių, o sūnų jau Virgilijumi vadina!

Loreta: Taip ir liko – Virgilijus. Sūnelis buvo labai gražus ir be galo ramus.

Virgilijus: Matote, mes labai mylėjome vienas kitą, todėl ir vaikutis įsčiose augo labai ramiai, be stresų.

Loreta: Visą tą vasarą iki gimdymo praleidau sodyboje, su artimiausiais žmonėmis. Prisimenu, Virgilijus klausia: „Ko nori valgyti?“ „Braškių“, – užsimaniau, nors buvo dar tik birželio pradžia. Po kurio laiko žiūriu – parvažiuoja su maišu braškių.

Virgilijus: Kaip šiandien prisimenu: keturis kilogramus braškių iškart suvalgė!

Maestro, turite dukrą Rasą iš pirmosios santuokos. Koks ryšys su ja?

Virgilijus: Rasa, kai skyriausi, man krovė čemodanus. Palaikė mane... Turbūt ji tuo metu manė, kad aš teisus esu. Turėjome sodybą kaime, kurį laiką ten gyvenau. Dukra net buvo pas mane persikrausčiusi.

Loreta: Virgilijus ją į mokyklą vežiojo, rengė, išleido į mokslus. Kai mes susituokėme, Rasa su mumis dvejus metus gyveno. Gražiai sutarėme.

Virgilijus: Dabar ji su vyru gyvena Kanadoje. Vilniuje įgijo dizainerės išsilavinimą, dirbo maketuotoja viename Kanados žurnale. Dabar ten vadovauja reklamos skyriui.

Loreta: Virgilijau, kiek ji jau ten? Porą metų?

Virgilijus: Mylima, mes pas ją jau prieš penkerius metus buvome! Kanadoje ji jau kokia dešimt metų.

Loreta: O Dieve, kaip laikas bėga!

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

O kokį kelią pasirinko judviejų sūnus?

Loreta: Verslo vadybą.

Tai nė vienas į muziką, šokį nenuėjo?

Loreta: Nenorėjo. Bandžiau sūnų vaikystėje vežioti į fortepijono pamokas, bet...

Virgilijus: Mes ir nevertėme.

Loreta: Pagalvojome, tegu renkasi savo kelią.

Virgilijus: Nors aš turiu įrodymą, kad Rasa gabumų turėjo: spektaklyje „Toska“ piemenuką paskutiniame veiksme dainavo mano duktė. Turėjo klausą ir balsiuką.

Loreta: O sūnus į muziką nesiveržė. Prisimenu, Virgutis dar buvo pirmokas: nuėjome Naujųjų metų švęsti į svečius. Ten vaikams dalija dovanėles ir, aišku, paragina: „Na, Virgilijau, tai jau tikrai padainuosi... tėtis juk turėjo išmokyti.“ O sūnus nesutriko: „Ne, aš nedainuosiu. Aš padeklamuosiu eilėraštį.“ Ir suskėlė tokį gražų eilėraštį, kad net apsiverkiau.

Tik anūkais kažkodėl vis nesigiriate...

Loreta: Labai jų laukiu. Bet kaip bus, taip.

Jums visą gyvenimą vienam kitą reikėjo dalytis dar ir su scena: nuolatinės gastrolės, kelionės, gerbėjos ir gerbėjai... Kada nors kildavo ginčių dėl tokio gyvenimo būdo?

Loreta: Oi, ne – niekada. Aš laiminga, kai matau jį scenoje. Virgilijus gimęs dainuoti. Gamta jį apdovanojo talentu, o priedo drėbtelėjo išvaizdos, charizmos, puikių manierų. Prisiminkite jo Alfredą iš „Traviatos“... Aš dvidešimt trejus metus šokau teatre, paskui baigiau bakalauro ir magistro studijas, dėstau studentams Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, turiu mokinių klasę Čiurlionio menų mokykloje – kiek daug mano gyvenime pasikeitė... O Virgilijus vis taip pat dainuoja! Ir vis taip pat koncertui pasibaigus salė jam ploja stovėdama.

Ar jums dar tebereikia tiek dirbti? Tai – noras ar būtinybė?

Virgilijus: Visa ir mano, ir žmonos artistinė karjera praėjo tarybiniais laikais. Kai išvažiuodavau į gastroles, mano honorarai kartais būdavo net iki penkių tūkstančių dolerių už vakarą. Tačiau nuo bet kokios sumos man priklausė tik šimtas šešiasdešimt septyni doleriai. Iš tų pinigų aš turėdavau ir pragyventi, ir pavalgyti užsienyje. Ir dar lauktuvių parvežti norėdavosi.

Prieš išvažiuodamas į gastroles, turėdavau pasirašyti pasižadėjimą: jeigu išeikvosiu užsienyje gautą honorarą ar jo dalį, man iš atlyginimo bus išskaičiuojama dešimteriopai. Tokia buvo tvarka. Galėjau uždirbti ir tūkstantį, ir šimtą tūkstančių dolerių, bet mano atlyginimas būdavo visada toks pat – šimtas šešiasdešimt septyni doleriai. O apgyvendindavo mane tikrai ne prasčiausiuose viešbučiuose. Europoje jau buvau šiek tiek žinomas, mane gerbė: „Atvažiavo tenoras Noreika!“ Todėl įkurdindavo geriausiuose viešbučiuose, nurodydavo geriausius restoranus... Kartą prieš „Rigoleto“ repeticiją Hamburge nuėjau papusryčiauti: už kiaušinį, riekelę duonos, šaukštą marmelado ir puodelį kavos sumokėjau dvidešimt dolerių! Man plaukai piestu atsistojo: kiek tada pietūs ar vakarienė čia kainuos? Aišku, kad daugiau į restoraną valgyti nebėjau. Aš juk negalėjau pasakyti, koks mano tikrasis honoraras...

Tas pats buvo ir su Loreta – menininkų atlyginimai visais laikais būdavo nedideli. O po Nepriklausomybės atkūrimo, kai honorarai padidėjo, mano amžius jau buvo toks, kad nė vienas užsienio vadybininkas manęs nebesiėmė. Tiesiog niekas nemanė, kad aš dar tiek metų dainuosiu.

Viganto Ovadnevo nuotr.
Viganto Ovadnevo nuotr.

Gailitės, kad jūsų aukso amžius buvo tokiais sudėtingais, griežtos santvarkos laikais?

Virgilijus: Žinoma, gailiuosi. Trys Amerikos laikraščiai (atkreipkite dėmesį – ne vietos lietuvių leisti!) parašė labai aiškiai: „Noreika yra dainininkas iš Luciano Pavarotti ir Plácido Domingo brigados.“ Rusijos laikraščiai, kurių iškarpas irgi saugau, rašė: „Noreika – rusų muzikos atlikimo etalonas.“ Vadinasi, aš puikiai suvokiau ir atlikau italų, rusų, lietuvių muziką. Turėjau spektaklių, solinių koncertų Berlyno operoje, daugiau nei keturių tūkstančių vietų Buenos Airių „Teatro Colón“ scenoje.

Šiais laikais honorarai gal ir būtų didesni, bet konkurencija – dar negailestingesnė.

Virgilijus: Dėl balso niekada neturėjau jokių techninių problemų – sunkiausią repertuarą dainuodavau. 1965-aisiais pirmasis iš pokario Lietuvos stažavausi Milano teatre „La Scala“ ir dainavau ten trijų pavadinimų spektakliuose. Spektaklyje „Kunigaikštis Igoris“ į sceną ant žirgo įjodavau!

Dėl to, kad dabar profesoriauju, daliju savo žinias ir patirtį, dar primokėti reikėtų, o man uždirbtą pensiją atėmė: moka tik trisdešimt jos procentų. Todėl dirbti būnant tokio amžiaus – būtinybė.

Loreta: Ir mano rentą sumažino dėl to, kad dar dirbu. Bet kaip nedirbti, jeigu renta tėra penki šimtai litų? Kaip už tokius pinigus išgyventi? Aišku, yra ir blogiau gyvenančių žmonių, todėl skųstis mums nėra ko. Tiesiog dirbame, kiek dar galime.

Kažkada viename interviu sakėte, kad sunkiausi jums buvo 1990 metai. Juk ne iš gero gyvenimo 1993-iaisiais važiavote dirbti į Venesuelą...

Virgilijus: Ir keleri metai prieš tai buvo labai sudėtingi. Mano koncertinė veikla Europoje nutrūko, o Lietuvoje kultūrinis gyvenimas tuo metu stipriai sumažėjo. Buvau penkiasdešimties ir manęs tiesiog nekvietė dainuoti.

Loreta: Palauk, tu gi Otelą dainavai...

Virgilijus: Loretuk, meile mano, tai buvo vienas kitas vaidmuo, pavieniai koncertai. Keli per metus.

Užtat Loreta tada daug gastroliavo po Vakarų Europą. O man ant rankų buvo mažas sūnus. Duktė tuo metu jau dirbo reklamos agentūroje ir visai neblogai uždirbo. O aš buvau tapęs aukle. Negalėjau aktyviai net į politinį gyvenimą įsijungti. Reikėjo rūpintis vaiku.

Loreta: Sūnus iki šiol prisimena, kaip tėtis jam blynus rytais kepdavo! Skanius, su uogiene... Mokėdavo juos ore apversti...

Virgilijus: Papuolėme tiesiai į to laiko mėsmalę. Mūsų, kaip menininkų, geriausi metai buvo tuo laiku, kai Lietuva keitėsi. Vadybininkų luomas pas mus dar nebuvo susikūręs, nebuvo žmonių, kurie būtų turėję ryšių su tokiais pat užsienio prodiuseriais, vadybininkais. Venesuela mums tapo išsigelbėjimu. Nes greitai jau būtų reikėję parduoti butą... Įsivaizduokite, kaip jaučiasi vyras, kuris negali išlaikyti savo šeimos. Ne laiku aš gimiau...

Kai mane nuėmė nuo teatro direktoriaus pareigų 1991-aisiais, nepasiūlė likti net solistu teatre. Lietuvoje buvau nereikalingas. Kolaborantas... buvęs teatro direktorius... Tarsi būtų buvę geriau, jeigu teatrui tarybiniais laikais būtų vadovavęs koks Maskvos atsiųstas rusas ar kazachas. Kokių tik tikrinimų nesulaukiau teatre... kokių tik kaltinimų, kad prisivogiau, negirdėjau... „Taip, – sakydavau. – Susikroviau solistus į kišenę ir išsinešiau... Dar grimo porą dėžučių galėjau pavogti... Daugiau nežinau, ką iš teatro galima paimti.“ Tuo metu, kai Lietuvoje vyko didžioji prichvatizacija, teatre kelis mėnesius dirbo penkių ar šešių žmonių komisija, atsiųsta kažkokios organizacijos. Kniso viską iš eilės, nes buvo įpareigota „sutvarkyti Noreiką“...

Užtat ir važiavome į Venesuelą, nes čia buvome nereikalingi.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

Spėju: nors ir kviesti tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Venesueloje Vytauto Dambravos, ten irgi pirma turėjote įrodyti savo talentus...

Virgilijus: Kai Karakase, Venesuelos sostinėje, išgirdo dainuojant Eduardą Kaniavą, Aušrą Stasiūnaitę ir mane, vietos profsąjungų veikėjai susitarė tarpusavyje neleisti mums koncertuoti. Pagal kontraktą galėjau tik dėstyti. Tuo metu žmonai teko perimti iniciatyvą – ji dirbo trijose tarnybose.

Loreta: Gerai, tavo balsas nors pailsėjo (juokiasi). Bet Virgilijus taip norėjo dainuoti! O aš Venesueloje tikrai turėjau pasisekimą ir pripažinimą. Šokau pagrindinius vaidmenis, man iškart pasiūlė ir pedagoginį darbą.

Virgilijus: Loretą pačios susirado ten dirbančios baleto pedagogės. Susirado, susitarė ir du ar triskart per savaitę žmona važiuodavo vėlai vakare ir mokydavo jas klasikinio šokio paslapčių. Manau, niekas net nežinojo, kad po darbo jos mokosi.

Loreta: Aš tuo metu jau neblogai mokėjau kalbą, nesunkiai su jomis susikalbėdavau.

Virgilijus: Mūsų sūnus buvo vienintelis baltasis klasėje. Jį ir vadino giauru – „baltaodžiu“. Blogiausia, kad Venesueloje gana nesaugu: turėdavome vaiką privežti prie pat mokyklos durų ir už rankos arba net su apsauga nuvesti iki pat mokyklą juosiančios aukštos tvoros. Atsiimant vaiką tas pat: jeigu mašina neprivažiuoja prie pat durų, iš mokyklos teritorijos jo tiesiog neišleidžia. Ten toks banditizmas, kad neklauskite... Pagrobti baltaodį vaiką – pelningiausias verslas. Po mūsų langais nušovė žmones, kurie apiplėšė parduotuvę. Ten daug neklausdami šaudo ir banditai, ir policininkai.

Yra toks posakis: dainininkas miršta du kartus – kaip atlikėjas ir kaip žmogus. Balerinos gyvenimas dar trumpesnis už bet kurio dainininko. Ponia Loreta, pasitraukti iš scenos jums buvo labai sunku?

Loreta: Pati sprendžiau, kada tai įvyks, nes Virgilijus iškart pasakė, kad nesikiš.

Virgilijus: Tikrai esu pasakęs: „Niekada nepasakysiu, kada tau laikas išeiti.“ Nes visi tokie raginimai, komentarai, patarimai gali tapti labai didelio konflikto priežastimi. Niekada Loreta tų žodžių iš manęs neišgirdo.

Loreta: Aš dvidešimt trejus metus šokau teatre – iki 1999-ųjų. Atsisveikinau su spektakliu „Eglė Žalčių karalienė“ – pagrindiniam vaidmeniui paruošiau tuo metu jaunutę baleriną Olgą Konošenko, o pati scenoje pasirodžiau tik trečiame veiksme – atlikau motinos vaidmenį. Su publika atsisveikinau jau tvirtai apsisprendusi, pasiruošusi. Skausminga tapo vėliau, kai iškilo klausimas: o ką daryti toliau? Bet gyvenimas tęsiasi. Dabar galiu su malonumu prisiminti didžiausias, geriausias pasaulio scenas, kuriose šokau. Brangiausias man turbūt Peterburgo Marijos teatras. Nes ten sušokta Silfidė – vienas iš mėgstamiausių mano vaidmenų. Ten ir spektaklyje „Don Kichotas“ pasirodžiau. Tik prisimenu, kaip užuolaida pakyla, o priešais – žiūrovų salė... didžiulė didžiulė...

Virgilijus: Man atrodo, vienas reikšmingiausių žmonos darbų – su Rudolfo Nurijevo trupe, su kuria apvažiavo visą Europą. Nurijevas nuėmė prancūzų baleriną nuo savo pastatyto šokio ir pakvietė Loretą.

Loreta: Esu vienintelė iš Lietuvos baleto artisčių, šokusių tuometinio Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatre.

Virgilijus: Dar vienas ryškus tavo pasiekimas, Loretuk, – kvietimas dirbti trupėje „Kremliaus baletas“, kuri buvo kone Maskvos Didžiojo teatro filialas. Jeigu ne pasikeitęs vizų režimas tarp mūsų šalių, tikiu, kad ir dabar ji turėtų darbo Maskvoje.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

Jūsų šeimoje buvo įprasta vienas kito pasirodymus stebėti užkulisiuose ar sėdint salėje tarp kitų žiūrovų?

Virgilijus: Ne spektaklio dalyviams draudžiama būti scenoje ir užkulisiuose. Teatro direktorius Noreika taip pat privalėjo laikytis šios taisyklės. Sėdėdavau salėje, savo ložėje.

Loreta: O kita taisyklė buvo – nesėdėti labai arti scenos.

Virgilijus: Dabar gal tų taisyklių ir nebesilaiko, bet pagal senovinę teatro tvarką buvo draudžiama arčiau nei dvyliktoje eilėje sėdėti artistams, kurie spektaklyje nedalyvauja. Kodėl? O kad nepradėtų citrinų spektaklio metu valgyti... Dainuojančio artisto burnoje irgi pradės rinktis seilės ir jis tiesiog nepadainuos.

Loreta: Įsivaizduokite, vyksta spektaklis, o pirmose eilėse sėdi kolegės balerinos ir pašnibždomis aptarinėja: „Žiūrėk, žiūrėk, ką ji čia daro...“

Virgilijus: Lygiai taip pat buvo taisyklė, kad apsirengus paltu ar striuke į sceną įžengti negalima. Ir dabar, jeigu esu apsirengęs, o reikia pereiti sceną, pirma nusirengiu, nusiimu kepurę, užsimetu paltą ant rankos ir tik tada einu. Tai – pagarba scenai, teatrui. Būdamas direktorius net bausdavau tuos, kurie drįsdavo į sceną įeiti apsirengę viršutiniais drabužiais. Ši tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą.

Profesinė kritika dažnai virsta kertiniu šeimyninių barnių ir net skyrybų akmeniu. Kaip to išvengėte?

Virgilijus: Žinote, mes beveik neanalizuojame teatro reikalų namuose.

Loreta: Aš labai mėgstu klausytis Virgilijaus koncertų. Ir būnu tokia laiminga po jų, kad galiu tik pagirti, pasakyti, kas buvo gražu, kas patiko, o ne kritikuoti.

Virgilijus: Loreta mačiusi beveik visus mano spektaklius. Aš – jos. Bet mes netrukdėme vienas kitam būti savimi ir būti profesionalais savo srityje. Niekada nelindome giliai į smulkmenas, skausmingai nekritikavome ir neanalizavome: gerai pasukai koją ar ne visai... ilgai išlaikei aukštą gaidą ar trumpokai... Mes vienas kitą labiau palaikėme, nei kritikavome. Ir taip iš šalies prisiklausai užtektinai piktų žodžių...

Man atrodo, vienas iš pagrindinių mūsų šeimos laimėjimų, kad grįžę namo apie teatro reikalus labai mažai kalbėdavomės. Tiesiog stengdavomės tų temų neliesti. „Tu vėl apie baletą?“ – užtekdavo perklausti, jeigu koks pokalbis įsibėgėdavo.

Sako, po tamsiausios nakties ateina ryškiausia aušra. Kada buvo tas šviesiausias jūsų laikas?

Virgilijus: Kai su šeima grįžome iš Venesuelos. Po šešiolikos ten praleistų mėnesių ėmė daugėti kvietimų iš Lietuvos, prašymų mokyti jaunus atlikėjus. Su žmona pajutome, kad mūsų pasiilgo.

Loreta: Kai grįžome, mūsų namuose vazos nuolat būdavo primerktos gėlių. Iki šiol taip yra.

Virgilijus: Mums tai buvo iš tiesų laimingas laikas. Jautėmės reikalingi. Žmogui tai – be galo svarbu.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

Naujausi straipsniai