Saulėta ir karšta diena prie jūros daugeliui asocijuojasi su tingiu poilsiu, tačiau Palangos gelbėjimo tarnybos gelbėtojams tai įtemptas ir atsakingas metas. Drąsuoliams vadovaujantis Jonas Pirožnikas pasakoja, kad gelbėtojų darbas – kur kas daugiau nei stebėti vandenį per žiūronus.
Palangos gelbėjimo tarnybos vadovas šias pareigas eiti pradėjo prieš daugiau kaip dešimtmetį. Kiek anksčiau su bendraminčiais Palangos paplūdimyje įkūrė Vandens motociklininkų klubą, organizuodavo varžybas visos Lietuvos mastu. „Tuo metu Palangoje veikė gelbėjimo tarnyba, tačiau joje daugiausia dirbo vyresnio amžiaus vyrai, tik vasarai priimdavo jaunesnių, nebuvo daug specialios įrangos. Vis dažniau mes, vandens motociklininkai, sulaukdavome prašymo padėti išgelbėti per toli nuplaukusį skęstantįjį. Mūsų pastangos buvo pastebėtos ir netrukus pasiūlė nuolat gelbėti skęstančius žmones, rūpintis poilsiautojų saugumu. Palangos savivaldybė surengė konkursą ir jį laimėję tapome oficialiais gelbėtojais“, – pasakoja J. Pirožnikas.
Nelengva pradžia
„Pirmus metus buvo labai sunku. Žmonės buvo labai agresyvūs, piktai nusiteikę, o mes tik reikalaudavome laikytis paplūdimio taisyklių – nevartoti alkoholio, paisyti bangavimą jūroje rodančių vėliavų ir pan. Neretai būdavome tiesiog iškolioti ir pasiųsti kur toliau... Ir dabar pasitaiko visokių poilsiautojų. Tvarkingiems žmonėms užtenka vieno mandagaus perspėjimo, kad išgėrus pavojinga lipti į vandenį. Jei matome, kad žmogus padaugino, maloniai prašome išeiti, nebūti viešoje vietoje, nekelti pavojaus sau ir nepatogumų aplinkiniams. Daugelis sutinka, kad neapgalvotai pasielgė, atsisveikina ir patraukia namų link. Vis dėlto kartais mandagiai rasti kontakto nepavyksta, poilsiautojai pradeda kibti gelbėtojams į atlapus, atsikalbinėti necenzūriniais žodžiais. Tuomet kviečiame policiją, dėl saugumo atvažiuoja daugiau gelbėtojų. Policija pažeidėją išsiveža, surašo administracinės tvarkos pažeidimo protokolą ir paskiria baudą. Paplūdimio taisyklių nesilaikančius piktybinius pažeidėjus stengiamės paviešinti žiniasklaidoje“, – pasakoja J. Pirožnikas.
Pasitelkia technologijas
„Nuo pat darbo Palangos gelbėjimo tarnyboje pradžios nuolat stengiamės tobulėti. Dabar puikiai visiems žinomo trumpojo gelbėtojų numerio 1509 prieš kelerius metus dar nebuvo. Matydamas, kad skambinti bendru pagalbos telefonu (anksčiau 02, dabar 112) ar vietiniu telefonu į pačią gelbėjimo tarnybą nėra veiksminga, su mobilaus ryšio operatoriumi sudarėme sutartį trumpajam numeriui gauti. Gelbėtojų darbas tapo akivaizdžiai veiksmingesnis: imta laiku atskubėti į pagalbą, net ir neatsidūrę bėdoje poilsiautojai mintinai žino trumpąjį numerį ir prireikus juo paskambintų, – atskleidžia J. Pirožnikas. – Karščiausiomis vasaros dienomis, ypač per ilguosius savaitgalius, Palangos paplūdimyje būna net iki pusės milijono poilsiautojų. Pro tą knibždančią minią prireikus negalėtum pravažiuoti nei su džipu, nei su keturračiu, todėl įsigijome bepilotį orlaivį „Drone“, kuris ypač praverčia ieškant pasiklydusių mažųjų poilsiautojų.“
Amžiaus ribos nėra
Vasaros sezonu Palangos ir Šventosios paplūdimiuose poilsiautojų saugumu rūpinasi iki 70 gelbėtojų. „Gelbėtojui būtinas fizinis ir psichologinis pasirengimas, loginis mąstymas, drąsa ir ryžtas veikti, todėl, atrenkant būsimus gelbėtojus, sukuriama daugybė skirtingų situacijų, kuriose reikia priimti lemiamą kritišką sprendimą, – pastebi J. Pirožnikas. – Beje, amžiaus apribojimo gelbėtojams netaikome. Jais gali tapti visi tie, kurie yra sulaukę pilnametystės, kurie išlaiko būtinus plaukimo, bėgimo ir kitus normatyvus. Štai Šventojoje dirba Giedrius Žemaitaitis iš Vilkaviškio rajono, jam – 45-eri.“
Gelbėjimo tarnyboje gali dirbti ir merginos bei moterys. Palangos gelbėjimo tarnybos vadovui į atmintį įsirėžė sėkmingai pasibaigusi gelbėjimo operacija, kurios heroje tapo būtent mergina. „Smulkutė gelbėtoja ištraukė į krantą kokius 140 kg sveriantį vyrą. Kai jis atėjo padėkoti savo gelbėtojui ir išvydo tą mažytę merginą, aikčiojo iš nuostabos: „Dievulėliau, kaip tu mane ištraukei“ (šypsosi). Ta mergina profesionali plaukikė, todėl ne tik plaukdama tempė skęstantįjį, bet ir panėrusi, jį stūmė kranto link eidama jūros dugnu. Tikra šaunuolė!“, – didžiuojasi pašnekovas.
Viena gelbėtojo diena
7 val., kai daugelis poilsiautojų dar miega, gelbėtojai keliasi ir pradeda dieną nuo intensyvios mankštos 7.30 val. pusryčiauja, o 8 val. susirenka trumpai aptarti praėjusią dieną. „Pasikalbame apie tai, kas įvyko vakar, analizuojame situacijas, vertiname, kas buvo gerai, blogai, kokių klaidų pasitaikė ir kaip galime jų išvengti ateityje. Paskui gelbėtojai išvyksta į postus džipais, keturračiais, vandens motociklais.
Atvykę į postą, iškabina vėliavas, patikrina radijo ryšį, iškabina lenteles, kuriose skelbiama oro ir vandens temperatūra, ir pradeda darbą. Kas pusvalandį gelbėtojai susisiekia su centru ir praneša apie situaciją paplūdimyje: kiek poilsiautojų yra paplūdimyje, kiek jų maudosi, ar yra vartojančių alkoholį, vedžiojančių šunis, užsiimančių nelegalia prekyba ir kt. Išsiaiškinę situaciją centre nusprendžiame, ar susitvarkysime patys, ar prireiks policijos pagalbos.
Vėliau gelbėtojai papietauja (maistas jiems atvežamas į postus), po pietų keičiasi pamaina, o darbą gelbėtojai baigia 20 val. Centrui pranešama apie darbo pabaigą, taip pat per garsiakalbius informuojami poilsiautojai, kad žinotų, jog šiuo metu niekas nebebudi. Gelbėtojai nuleidžia vėliavas, užrakina postus ir grįžta į centrą atiduoti įrangos“, – gelbėtojų dienotvarkę atskleidžia J. Pirožnikas.
Kodėl skęsta žmonės
Per dieną gelbėtojams tenka spręsti įvairiausias situacijas: vyrai moterų pliaže; rankų, kojų išnirimai; pjautinės žaizdos; saulės smūgis; pasimetę vaikai; skendimas. „Dažniausiai žmonės skęsta dėl dviejų priežasčių – alkoholio vartojimo ir nemokėjimo plaukti. Prieš kelerius metus net 70 proc. skęstančiųjų būdavo išgėrę, – neslepia gelbėtojų vadas. – Tačiau Baltijos jūra pavojinga ir blaiviems, bet nemokantiesiems plaukti. Daugelis jų įbrenda į vandenį šokinėti per bangas. Dėl pietinės ar šiaurinės srovės (priklausomai nuo vėjo krypties) šokinėdami keturiasdešimt ar daugiau minučių žmonės atsiduria už 50, 70 net 100 m nuo vietos, kurioje įlipo į vandenį.
Grįždami atgal į krantą jie papuola į duobes, kurių negalėjo aptikti anksčiau, nes į vandenį įbrido kitoje vietoje, ir gavę pirmąjį gurkšnį supanikuoja bei pradeda skęsti. Net ir nemokantiesiems plaukti patariame neišsigąsti, įkvėpti oro, atsistumti nuo dugno ir eiti kranto link. Duobių gylis tesiekia apie 40 cm, o skersmuo – iki 4 m, todėl gana greitai galima jas pereiti.
Dar viena skendimo priežastis – pervargimas besipriešinant srovei. Būtina įsidėmėti, kad, pajutus, jog neša srovė, negalima jai priešintis, nes prarasite visas jėgas ir nuskęsite. Reikia pasiduoti srovei, kuri taip pat būna neilga, ir plaukti pasroviui. Kai srovė po kelių metrų „paleis“, galima saugiai parplaukti į krantą.“
Pagrindinis darbas – prevencija
J. Pirožnikas visuomet pabrėžia, kad lengviausia poilsiautojus išgelbėti dar jiems esant ant kranto. „Gelbėtojams būtina stebėti ne tik jūrą, bet ir paplūdimį. Jei mato, kad žmogus išgėręs – sunkiai stojasi, svirduliuoja link vandens – jį reikia sulaikyti dar nespėjus įbristi. Kai žmogus įlipa į vandenį, tikimybė jį išgelbėti tėra 50 proc., – atskleidžia palangiškis. – Todėl pagrindinė gelbėjimo tarnybos užduotis – pasirūpinti, kad poilsiautojai patys elgtųsi saugiai. Nuolat platiname atmintines su paplūdimio taisyklėmis, vėliavų spalvų aiškinimais, patarimais, kaip elgtis, jei ištiko bėda, nurodome telefonus, kur kreiptis, ir t. t. Norime, kad poilsiautojai saugiai praleistų atostogas ir į paplūdimo taisykles žiūrėtų ne kaip į nepagrįstus draudimus, bet kaip į naudingą informaciją.“
Paplūdimyje būkime saugūs
J. Pirožnikas primena, kad ilsintis prie jūros būtina neprarasti budrumo. „Neikite maudytis, jei sočiai privalgėte, sveikstate po sunkios ligos ar operacijos, ilgai kaitinotės saulėje, esate apsvaigę nuo alkoholio. Nei jei į paplūdimį atvykote vienas, neikite maudytis. Prisijunkite prie kitų poilsiautojų, kurie ketina lįsti į vandenį: mandagiai prisistatykite ir sutarkite, kad vandenyje vienas į kitą atkreipsite dėmesį. Gelbėtojas lemtingą akimirką gali žiūrėti į kitą pusę, o kartais užtenka ir vieno panirimo.
Yra buvę atvejų, kai žmogų ištiko infarktas. Atrodo, kad jis, iki tol bridęs į vandenį, tiesiog panėrė, o pasirodė, kad jau guli ant dugno... Tad būkime draugiškesni ir atidesni vieni kitiems, – ragina pašnekovas. – Gerai įkaitę kopose, kai oro temperatūra viršija ir 30 laipsnių karščio, nepulkite stačia galva į vos 12 laipsnių šilumos vandenį. Įbristi reikia po truputį, apsitaškyti, pritūpti, pajausti temperatūrą, kaip kūnas reaguoja, tik tada pradėti plaukti.
Jei pajuntate, kad skęstate, reikia iškart šauktis pagalbos, atkreipti į save dėmesį delnais mušant vandens paviršių.“
Pamačius, kad skęsta kitas žmogus, J. Pirožnikas pataria neprarasti šalto proto. „Kai vienas prastai plaukiantis asmuo puola gelbėti kito skęstančio, dažniausiai nuskęsta abu. Išmintingiausia – padėti skęstančiajam išsilaikyti vandens paviršiuje, kol atvyks gelbėtojai. Meskite jam kamuolį, pagalį ar net tuščią plastikinį butelį ir kvieskite pagalbą. Tačiau, jei esate puikus plaukikas ar tiesiog aukštas žmogus, kuris gali pagelbėti negiliai skęstančiajam – būtinai padėkite. Juk visi po atostogų norime sveiki gyvi sugrįžti į namus.“