„Kokia jūs graži, Nele“, – išsprūsta man ne sykį. „Eik jau, – Nelė Savičenko (63) mojuoja rankomis, – kur jau ten graži... Žiūrėk, dar truputis – ir imsiu vaidinti močiutes!“ Visą jaunystę atidavusi kinui, dabar aktorė yra nepakeičiama teatro scenoje – režisieriai Nelės nepasidalija, o ir ji savęs netausoja, dalija pilnomis saujomis. „Tik taip žmogus turi už ką save gerbti“, – patikina.
Šiltas vasaros vakaras, gal jau paskutinis toks šį rugpjūtį. Miestas tarsi kažkur pranyksta: sėdime ant šezlongų lauko kavinėje, tabaluojame sportbačiais, kibirėlyje tirpsta ledukai, vyno taurėse atsispindi saulė. „Koks geras tas gyvenimas“, – nusišypso Nelė. Artėjantis ruduo jai reiškia daug darbo: Nacionaliniame dramos teatre laukia spektaklių „Soliaris 4“ ir „Miegantys“ premjeros, o Muzikos ir teatro akademijoje – jau ketvirtus metus Savičenko vadovaujamas būsimųjų aktorių kursas. Bet akivaizdu, kad ją tai tik įkvepia.
Stanisławo Lemo „Soliario“ klajones pažįsta skirtingos kartos: vyresnieji prisimena Andrejaus Tarkovskio filmą ir jame vaidinusį Donatą Banionį, jaunesnieji – Steveno Soderbergho juostą ir George’ą Clooney. Bet nuostabiausia, kad pagrindinis vaidmuo, kurį filmuose atliko šie du vyrai, naujajame spektaklyje atiteko... Nijolei.
Širdis džiaugiasi, kad šeimoje esame keturios moterys: mama, aš, dukra ir anūkė, kurias sieja labai geri santykiai.
„Oi, kiek vargo man pridarė tie vyrai! – Juokiasi aktorė. – Viskas prasidėjo tarsi nekaltai: pernai žiūrovams parodėme spektaklį „Respublika“, ir po peržiūros prie manęs priėjo nepažįstamas vyras. „Man patiko jūsų vaidmuo“, – pareiškė. Ir tuomet staiga paaiškėjo, kad tas vyras – ne šiaip žiūrovas, o lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, kuris Nacionaliniame dramos teatre statys „Soliarį 4“ – ir man nori skirti pagrindinį vaidmenį! Gavusi scenarijų iš pradžių apsalau, bet paskui nuo atsakomybės perkaito smegenys. Tie dideli vyrai – Lemas, Banionis, Clooney – mane slėgė it kokie ąžuolai. Kosmosas, skraidantys laivai, technikos stebuklai – tai juk vyrų pasaulis, o aš jame pasijutau visiška višta: vaikštau po sceną tarp visokių kabelių, nieko juose nesuprantu... „Šakės“, – galvojau. Bet paskui įsivažiavau.“
Skrajoti scenoje su kosmonauto kostiumu? Nelė nemato priežasčių, kodėl to turėtų nedaryti. Sako pasiekusi jau tokį amžių, kai visokiausių vaidmenų turėjo, todėl jau nebedrįsta svajoti apie vieną ar kitą spektaklį. Svarbu, sako, kad tik karantino vėl nebebūtų ir teatrai galėtų veikti.
„Per karantiną dukros šeima manimi labai rūpinosi – krepšiais vežė maisto produktus, palikdavo prie durų, nesgi: „Mama, juk žinai, vyresnio amžiaus žmonės patenka į rizikos grupę!“ Nė akimirkos nebuvau palikta ir apleista. Be to, dar turiu savo mamą, su ja labai malonu susitikti. Mudvi nemažai laiko praleidžiame jaukioje kavinėje Žvėryne, ateiname čia pasėdėti prie kavos – tokios dvi damutės.
Širdis džiaugiasi, kad šeimoje esame keturios moterys: mama, aš, dukra ir anūkė, kurias sieja labai geri santykiai. Anksčiau dar buvo gyva ir mano močiutė, kuri nugyveno, duok Dieve, šimtą vienus metus, – išvis buvome toks galingas moterynas, kiekviena su savo jėga ir patirtimi. Šis laikmetis man tuo ir patinka, kad moteryse atsirado jėgos. Anksčiau jos privalėdavo žinoti savo vietą, būti geros ir nuolankios, o dabar tapo orios ir stiprios. Galvoju: kaip toli mes nuėjome...“ – svarsto Nelė.
Interviu ir fotosesija – naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje: