Nekilnojamojo turto ekspertas Edgaras Jaselionis feisbuko paskyroje savo gyvenimo meniu palygino su virtuvės valgiaraščiu: „Dish – Real Estate, dessert – Men Style, drink – Fitness.“ Kokie žingsniai ir atsitiktinumai nulėmė tokią Edgaro likimo dėlionę, šiandien kvepiančią „Tom Ford Black Orchid“?
Pagrindinis patiekalas. „Mano gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu, kai, studijuodamas tuomečiame Edukologijos universitete kūno kultūrą, vieną vasarą su bičiuliu išvykau padirbėti į Daniją. Tiesiog reikėjo pinigų, nes labai norėjau įsigyti automobilį, o jų stygius lydėjo visą ankstyvą jaunystę: augau pas mamą su broliu, tėvo niekada nepažinojau, iki penktos klasės mane išlaikė močiutė – gyvenau pas ją...
Taigi užaugau, turėdamas didelį alkio (plačiąja prasme) jausmą ir vilko instinktą, taip pat patirties visur prasimušti – dar nepilnametis sugebėdavau įsidarbinti prekybos centruose. Neskaičiuodamas kitų dramatiškų asmeninio gyvenimo įvykių, mėnesius, praleistus Danijoje, pavadinčiau pačiu baisiausiu gyvenimo tarpsniu. Įsikūrėme palapinėje, keldavomės penktą ryto ir ieškodavome darbo statybose, rinkdavome braškes, kasdavome griovius, raudavome pas ūkininkus svogūnų derlių...
Nors dirbome legaliai, tačiau... prabundi ryte ir nežinai, gausi darbo ar ne, uždirbsi ką nors ar ne. Vietinių darbdavių požiūris į potencialius emigrantus ir darbo jėgą iš trečiojo pasaulio šalies, konkurencija dėl kąsnio su lenkais, čekais, slovakais kūrė pačią nuožmiausią išlikimo atmosferą.
Tokioje vargingoje ir slegiančioje padėtyje gelbėjo ausinukas ir „MP3“ grotuvas, kur draugas buvo įrašęs keletą knygų – apie tai, kaip siekti užsibrėžtų tikslų, kaip ugdyti lyderio charakterį, kaip nugalėti pokyčių baimę... Nors grįžau į Vilnių be svajonių automobilio – įsigijęs prastesnį, tačiau jaučiausi pats laimingiausias pasaulyje: man kvepėjo ir medžiai, ir žolė, ir asfaltas...
Supratau, kad kūno kultūros studijos ir darbo perspektyvos po jų – ne mano kelias. Dar labiau įnikau skaityti knygas apie profesinės sėkmės mechanizmus, bendravimo psichologiją, lankiau įvairius seminarus panašiomis temomis, o gavęs pasiūlymą dirbti vienoje nekilnojamojo turto įmonėje vėl metus jaučiausi kaip medžiojantis vilkas: gyvenau be atlyginimo, tik iš komisinių – realizuoto darbo procentų. Pradėjau tada, kai jau buvo įsisukusi pasaulinė ekonomikos krizė, kai sustojo butų pirkimas ir šiek tiek judėjo tik nuomos procesai.
Nuo to laiko praėjo dešimt metų, tačiau bendravimo ir paslaugos pardavimo meną tenka šlifuoti kasdien. Šiandien esu užsitarnavęs nuolatinių klientų pasitikėjimą ir galiu mėgautis prie biuro nepririšto laisvojo agento statusu. O vasaros mėnesiai, praleisti Danijoje, padėjo suprasti, kad galiu daugiau, kad noriu daugiau. Grįžau subrendęs ir motyvuotas, turėdamas aukštesnę savivertę. Grįžau toks, kuris niekada nepateisins ir netoleruos visų išvykusių iš Lietuvos ekonominių emigrantų, „varančių“ ant gimtojo krašto ir piešiančių jį pačiomis niūriausiomis pykčio spalvomis.“
Šis tas apie desertą. „Hobį – vyrų stiliaus konsultacijas ir su tuo susijusią veiklą socialiniuose tinkluose bei savo tinklaraštyje – vadinu desertu. Nežinau, šis pomėgis įgimtas ar įgytas. Kai buvau dar vaikas ar paauglys, mama manęs vis teiraudavosi, ar gerai atrodo, kokie aksesuarai labiau tiktų prie suknelės, o kokie – prie švarko, kokios spalvos lūpų dažai ją daro patrauklesnę.
Šiandien suprantu, kad nepataikaujančiais patarimais tada pataikydavau į dešimtuką. Natūralu, kad berniukas, augdamas tik su mama, pasisemia daug dalykų, priklausančių moterų pasauliui, tačiau stokoja vyriškos aplinkos ir vyriško prado; nematydamas namuose stipriosios lyties pavyzdžio, jo ieško sociume. Turbūt todėl profesinę veiklą neatsitiktinai labai organiškai ir intuityviai susiejau su tuo, ką tradiciškai vadiname „vyrų pasauliu“. Mano domėjimasis verslo strategijomis ir taktikomis, pardavimo psichologija yra nulemtas didelio noro pažinti save kaip vyrą, atrasti savyje vyriškumo pradų ir tarsi išlaikyti in ir jang pusiausvyrą.
Mamos netekau labai anksti, tačiau tie mudviejų labai nerimti spontaniški komentarai įvaizdžio temomis, toks bla bla bla plepėjimas, kaip ir kartu išgyventa patirtis, ko gero, taip stipriai visam gyvenimui nusėdo pasąmonėje, kad pastaruoju metu itin susidomėjau vyrų mada ir stiliumi. Studijų metais net turėdamas minimalų biudžetą sugebėdavau rengtis išskirtinai ir gana kūrybiškai. Matydami mano savitumą, draugai klausdavo patarimų – taip pamažu stiliaus konsultacijos tapo didelio pomėgio, bet labai nedidelio verslo dalimi.
Nors vyrų mados industrija Lietuvoje jau įsibėgėjo, tačiau daugelis jų dar labai kompleksuoti ir nelaisvi, kad savo įvaizdžiu atskleistų charakterį. Viena vertus, pasirinktas rengimosi stilius neturi kelti psichologinio diskomforto, kita vertus, kartais reikia nebijoti išeiti iš komforto zonos ir nugalėti tą „o kaip čia aš atrodysiu?“ Štai kodėl „vadybininko klasiką“ nesunkiai iškeičiau į principą „kiekvieną dieną renkis ir atrodyk kitaip“.
Kad pabėgtų nuo juodų, pilkų, baltų spalvų ir išdrįstų apsivilkti rožinius marškinius, vyrui reikia nepalyginti didesnio padrąsinimo, stipresnės motyvacijos ir aiškesnių argumentų nei, pavyzdžiui, moteriai, kad ji radikaliau keistų įvaizdį. Ekspresyviau besirengiantis žmogus beveik visada sulaukia komplimentų iš aplinkos – vyrams jų išgirsti yra dvigubai svarbiau nei moterims. Su širdies drauge Vaida dėl stiliaus apsikeičiame ir komplimentais, ir kritika; pastarosios iš manęs ji gauna gal net daugiau nei aš iš jos.“
Sporto klubas – kaip kokteilis. „Kone kasdien darbinėje aplinkoje man tenka susitikti su daugybe nepažįstamų žmonių, todėl taisyklė „pasitinka pagal drabužį, palydi pagal protą“ veikia kiekvieną akimirką ir pasitvirtina beveik šimtu procentų.
Kad apranga kurtų simpatiško ir patrauklaus žmogaus įspūdį, reikia būti pasitempusiam ir dailiai nuaugusiam. Kažkada aktyviai sportavęs (lengvoji atletika, krepšinis), paskui pasirinkęs kūno kultūros pedagogo specialybę ir jos atsisakęs, supratau, jog ankstesnio sportinio įdirbio, kad gerai atrodyčiau ir gerai jausčiausi, nepakaks. Kai draugas pakvietė į sporto klubą, buvau nusiteikęs skeptiškai, bet po pirmos apšildomosios treniruotės su svarmenimis (konsultuojamas trenerio) pajutau tokį kūno palengvėjimą ir organizmo tonusą, kad nedvejodamas įsigijau mėnesio, o vėliau ir trijų mėnesių abonementą.
Tai buvo tiesiog būtina: darbinis stresas, mamos netektis veikė taip, kad ėmė augti svoris. Kita vertus, niekada nemaniau, kad patiks kilnoti geležis ir kad atsiras šiokia tokia priklausomybė nuo jų. Kai po mėnesio kito pamatai besiformuojančius krūtinės, pečių juostos, rankų ir kojų raumenis, apima azartas dar labiau šlifuoti ir dailinti kūną, paisant kanoninių proporcijų (dažnai, treniruodami viršutinę kūno dalį, vaikinai pamiršta kojų raumenis, todėl ima atrodyti kaip čiupa čiupsai).
Nepasportavęs jaučiuosi tarsi mokinukas, neatlikęs namų darbų, tarsi praleidęs svarbų gyvenimo momentą ir baisiai savimi nepatenkintas. Malonus kasdienis nuovargis po dvi valandas trukusios treniruotės sporto klube dovanoja tokį endorfinų kokteilį, kad darbe jaučiuosi ne tik žvalus, bet ir savimi pasitikintis.“
