Neištikimybė. Ar visada romanas reiškia santykių pabaigą?

Asociatyvi „Sutterstock“ nuotr.
Asociatyvi „Sutterstock“ nuotr.
Kotryna Karalevičiūtė, žurnalui „Laimė“
Šaltinis: „Laimė“
2020-05-16 22:08
AA

Santuoka kelia iššūkių. Neištikimybė – taip pat. Bet jai neatsispiria ir žmonės, kuriantys laimingus santykius. Tik ar visada meilės romanas reiškia santykių pabaigą?

Išdavystė skaudina – ji nėra vien pasitikėjimo sunaikinimas, slaptas meilės romanas neretai verčia pasaulį aukštyn kojomis. Nedaug įvykių poros gyvenime, išskyrus ligą ir mirtį, sukelia tokį pražūtingą efektą. Nors neištikimybė egzistuoja taip pat seniai kaip ir santuoka, psichologai mano, kad jos reikšmei ir motyvams, pamokoms, kurias galime iš jos išmokti, skiriama per mažai dėmesio.

Neištikimybė / Fotolia nuotr.

Meilės romano pinklėse

Plačiąja prasme neištikimybė – tai vieno iš partnerių atliekami veiksmai, pažeidžiantys susitarimus, susijusius su emociniais ar seksualiniais įsipareigojimais vienas kitam. Tad jei pora yra aptarusi tam tikras santykių bei ištikimybės sąlygas, jų pažeidimas išsyk tampa neištikimybe. Psichologai teigia, kad neištikimybės apibrėžimas vis platėja: jai priskiriami pornografijos žiūrėjimas, intymios žinutės, slaptas aktyvus dalyvavimas pažinčių programose, dovanos, masažas „su laiminga pabaiga“ ar slepiami jausmai net ir neturint tikslo intymiai suartėti. Fizinė (intymūs santykiai) ir emocinė (jausmai kitam žmogui) išdavystės tradiciškai laikomos didžiausią skausmą sukeliančiomis. Pamenate, juostoje „Tegyvuoja meilė“ herojė, aptikusi vyro meilužei skirtą papuošalą, jo klausė: „Ar tai tik vėrinys, ar vėrinys ir seksas, ar, blogiausia, vėrinys ir meilė?“

Meilės romanas, anot psichologų, susideda ir trijų dalių: slaptų santykių, stipresnio ar silpnesnio emocinio ryšio ir seksualinės alchemijos. Pastaroji čia svarbiausia, nes dėl stipraus erotinio susijaudinimo net ir įsivaizduojamas bučinys gali būti toks pat paveikus ir užburiantis, kaip valanda tikro sekso. Sunku nesutikti su Marceliu Proustu, rašiusiu, kad už jausmus atsakingas ne kitas žmogus, o mūsų fantazija...

Būti neištikimam niekada nebuvo lengviau nei mūsų laikais; kita vertus, niekada nebuvo sunkiau to išlaikyti paslaptyje. Greičiausiai dauguma nuklydimų į šalį nusibaigtų natūralia mirtimi.

Vis dėlto modernių technologijų amžiuje jų uodegos aptinkamos panaršius telefoną, socialinius tinklus ar elektroninį paštą.

Ir dabar, kai santuoka iš pragmatiško projekto virto romantišku susitarimu, meilės romanai ėmė kelti grėsmę moters emociniam saugumui. Ironiška, kad kadaise, pasirinkę neištikimybę, žmonės ieškodavo tikros meilės. Dabar meilės siekiama santuokoje, o neištikimybė ją sunaikina.

Šiuolaikiniai paradoksai

Uždraustos meilės istorija – lyg alternatyvi realybė, poetinis tarpsnis proziškame pasaulyje. Ji iš prigimties utopiška, jai sunku atsispirti, nes ši meilė nepasiekiama, santykiai nestabilūs ir dviprasmiški. Neapibrėžtumas, netikrumas, nežinojimas, kada vėl pamatys vienas kitą, – jausmai, kurių meilužiai niekada nepatiria su oficialiais partneriais, verčia kurstyti aistrą ir romantiškus jausmus. Negalėdami turėti slapto mylimojo kada panorėję, nesiliauja jo troškę. Užburti aistros, jie ilgesingai dalijasi dalykais, kuriuos nuveiks, kai pagaliau bus kartu. Vis dėlto slaptos meilės istorijai retai lemta virsti naujo gyvenimo istorija. Psichologai linkę teigti, kad daugelis meilės romanų nutrūksta net ir tada, kai įvyksta sutuoktinių skyrybos. Nepaisant jausmų, flirtas paveikesnis įsivaizduojamoje realybėje.

Psichoterapeutė Esther Perel, dešimtmetį tyrinėjanti porų, susiduriančių su neištikimybe, santykius, mano, kad viena priežasčių, vedančių neištikimybės link, – gyvenimo partnerio sudievinimas, tikėjimas, kad vienas žmogus turi įkūnyti nesibaigiantį savybių rinkinį: būti geriausias meilužis, geriausias tėvas, paslapčių sergėtojas, emocinis kompanionas, intelektualus partneris. „Mes vis dar norime to, kas įeina į tradicinės šeimos sąvoką (saugumo, pagarbos, socialinės padėties, vaikų), tačiau dabar taip pat trokštame, kad sutuoktinis mus mylėtų, mūsų geistų, mumis domėtųsi. Tikime, kad turime būti geriausi draugai, patikimi partneriai ir aistringi meilužiai. Neabejojame radę sielos draugą. Ir patys regimės esantys tokie – išrinktieji, unikalūs, neatsisakomi, nepakeičiami, vieninteliai. Bet rožinį tikėjimo burbulą susprogdina neištikimybė, įrodydama, kad ne, taip nėra.“

Nors dėl kuriamo romantinio idealo savo partnerių ištikimybe kliaujamės neįtikėtinai stipriai, drauge niekada nebuvome labiau skatinami nuklysti.

Bet ne siekdami naujų potyrių, o todėl, kad gyvename troškimų išsipildymo laikais kultūroje, kurioje nusipelnome būti laimingi. „Šiandien skiriamės ieškodami laimės, tikime, kad laimingesni galime būti net ir likę vieni. Anksčiau skyrybos reikšdavo didelę gėdą, o dabar pasilikti, kai gali palikti, yra naujoji gėda“, – sako E. Perel. Ji pastebi, kad lygių teisių ir moterų finansinės nepriklausomybės pasaulyje vis dažniau reikalaujama, kad moteris neištikimą vyrą išmestų už durų. Panašios taisyklės taikomos ir vyrams: likęs su jį išdavusia žmona, laikomas silpnavaliu.

Identiteto krizė

„Įprasta manyti, kad jei partneris neištikimas, bėda slypi arba jūsų santykiuose, arba kažkas negerai su jumis, – teigia E. Perel. – Sakysit, kad tobula santuoka užkerta kelius ieškoti aistros už namų durų? Bet ar kada svarstėte, kad yra dalykų, kurių net geri santykiai negali suteikti?“

  1. Perel sako, kad daugelis antrajai pusei neištikimų jos pacientų dažnai pabrėžia monogamijos svarbą santykiuose, tvirtina, kad jų santuoka laiminga, bet neslepia, kad patys netikėtai atsidūrė priešpriešoje tarp savo įsitikinimų ir veiksmų. Pasirinkdami partnerį, kuriame savo gyvenimo istoriją, bet po kurio laiko imame suprasti, kad dalis mūsų tapatybės pranyko. Moteris pasislėpė už motinos. Vyras – už globėjo. Jautrus žmogus – už atsakingo. Dar daugiau: negalime liautis galvoję, kokią istoriją būtume galėję sukurti su kitu žmogumi. Meilės romanas leidžia patirti kito gyvenimo iliuziją, pasijusti kito žmogaus kailyje. „Tai yra išdavystės aktas, bet jo epicentre visada slypi emocinio ryšio, laisvės trūkumas ir jų ilgesys. Ilgus metus gyvenę pagal tėvų įdiegtas ir visuomenėje nustatytas taisykles, neretai nusisukame ne nuo savo partnerio, o nuo to, kuo patys tapome, ir ieškome ne kito žmogaus, o savęs. Norime jaustis gyvi – būtent tai, o ne sekso ar jaudulio potyrius kaip svarbiausius įvardija žmonės, su kuriais tenka bendrauti.“

Panašias situacijas psichologai vadina „apšviestos gatvės efektu“: žmonės ieškoti tiesos linkę ten, kur ją lengviausia rasti, užuot ieškoję vietose, kuriose ji greičiausiai yra (aliuzija į pokštą apie girtuoklį, kuris pamestų raktų ieško ne ten, kur juos pametė, o kur šviesu – aut. past.). Kaltinti santuoką paprasčiau, nei susitaikyti su savo egzistenciniais rūpesčiais, ilgesiu, nuoboduliu. Kiekvienoje santuokoje esama problemų, tik ne visos jos gali būti meilės romano priežastimi.

Išdavystė gydo?

Ar pavyks santykius išsaugoti, priklauso nuo to, kokie jie buvo iki tol. Pravėsusiems santykiams neištikimybė dės neišvengiamą tašką. Kitiems – gali atverti naujų galimybių.

E. Perel, remdamasi savo ir kolegų psichoterapeutų patirtimi, tvirtina, kad dauguma porų, kurias palietė meilės romanas, išlieka kartu.

Bet kai kurios iš jų tik išgyvena, gniuždomos nuolatinio nepasitikėjimo partneriu, o kitos sugeba krizę paversti galimybėmis. „Pastebėjau, kad daug porų, paaiškėjus partnerio išdavystei, sugeba surinkti nuoskaudas ir sukurti galimybes atviriems pokalbiams ir nuoširdumui, kuriems laiko trūko ilgus metus. Manau, kad patyrę baimės ir praradimo jausmą gebame pabudinti aistrą ir rasti naujų kelių laimei. Daugeliui savo pacientų sakau, kad jei į savo santykius įneštų bent dešimtadalį tos drąsos, išradingumo ir žaismingumo, kuriuos įdeda į savo romanus, jie tikriausiai į mane nesikreiptų. Apmaudu, bet mūsų vaizduotė veikia išradingiau susidūrusi su nuklydimais nei įsipareigojimais. Meilė nepatogi, neištikimybė – juo labiau. Bet tai kartu ir langas į giliausius žmogaus širdies kampelius.“

Sakoma, kad žaizda ima gyti, kai kaltininkas pripažįsta kaltę. O išduotiems partneriams greta nuoširdaus klaidos pripažinimo svarbu atsispirti norui sužinoti intymias romano detales. Klausimai: „Kur tai darei? Ar dažnai? Ar ji geresnė už mane lovoje?“, kelia skausmą ir neleidžia miegoti naktį. E. Perel pataria apsiriboti tiriamaisiais klausimais, kurie leistų suprasti partnerio motyvus: „Ką šis romanas tau reiškė? Ar jo metu galėjai patirti tai, ko nepavykdavo su manimi? Ką mūsų santykiuose vertini? Ar džiaugiesi, kad tai baigėsi?“

Asociatyvi „Sutterstock“ nuotr.

Nuklydimai nuo pasaulio paviršiaus nebus nušluoti, o meilės ir troškimų dilemos neduos lengvų atsakymų. Visgi atskleistas meilės romanas leidžia porai nuspręsti, koks bus jo palikimas. Išdavystę galima patirti daugeliu būdų, o seksualinė išdavystė tik vienas jų nuskriausti partnerį. E. Perel įsitikinusi, kad vien juoda ar balta, gera ar bloga, auka ar kaltininkas ir daugelis kitų kraštutinumų puoselėjant santykius neegzistuoja. „Aš meilės romaną matau dvejopai. Iš vienos pusės, tai neišvengiamas skausmas ir išdavystė. Iš kitos – augimas ir savęs atradimas, suvokimas, ką neištikimybė padarė tau ir ką ji reiškė man. Kai pasikonsultuoti ateina pora, patyrusi vieno iš partnerių neištikimybę, būna akivaizdu, kad jos pirmoji santuoka baigėsi. Todėl jai užduodu tiesų klausimą: ar norėtumėte sukurti antrąją kartu?“

Romualdas Mačiulis/Asmeninio archyvo nuotr.

EKSPERTO ŽODIS

Ateina diena, kai santykiuose patirti nusivylimai priveda prie išganingos minties – skirtis. Manome, kad pradėsime viską iš naujo – lengviau, išmintingiau, kitaip. Bet ar tikrai? Su kuo susiduria besiskiriantys žmonės ir ką daryti, jei santykiai su buvusiaisiais atsinaujina, pasakoja sertifikuotas žmogaus elgsenos ekspertas Romualdas Mačiulis.

Mokslininkai nustatė, kad net užuomina apie skyrybas neigiamai veikia žmogaus psichinę ir fizinę sveikatą. Kaip porai, kuri nuolat taikosi ir skiriasi, atrasti gyvenimo džiaugsmą?

Gali būti, kad vienam iš partnerių arba abiem gyvenime trūksta dramos. Pasipriešinimas – natūralus poreikis, organizmui reikalingas tam, kad augtume. Kaip ir gamtoje, mums reikia ir palaikymo, ir pasipriešinimo, ir gero oro, ir blogo. Kai atrodo, kad gyvenime viskas per daug nuobodu, kai karjeros reikaluose, finansinėje ar socialinėje srityse nėra iššūkių, pagal savo vertybių sistemą partneriai ieško, kur jų susikurti. Jei svarbūs santykiai arba šeima, ten ir ims kilti konfliktai. Man viena didžiausių vertybių yra santykiai, todėl nuolat ieškau, kur ir ką galiu sukelti, bet jau po pusvalandžio pradeda imti juokas. Dabar yra taip gerai, kad sunku prie ko ir prikibti. Beje, jeigu tokie žaidimai nuvargina, vadinasi, mums jų gyvybiškai reikia.

Kodėl tuomet visais įmanomais būdais save bandome nuo to streso apsaugoti?

Turime suprasti, kad pasipriešinimo atsikratyti neįmanoma, jo visada ieškosime. Jei atsibodo pasipriešinimas santykiuose, paanalizuokime, kurioje kitoje gyvenimo srityje nesame sudarę sau sąlygų, kad jo gautume. Pavyzdžiui, galbūt norime padaryti karjerą: bandome, daug dirbame, bet moka mažai, trūksta žinių – tai irgi stresas. Jei perkelsime stresą į darbą, asmeniniame gyvenime jo poreikis sumažės. Dirbu su daugeliu sėkmingų verslininkų. Jie vyksta į regatas, į atvirą jūrą, kur gali žūti. Priimdami iššūkius jie ieško streso, nes darbe jo nebeturi: versle jau viskas aišku, yra sistema, prognozuojamos pajamos, maržos. Kai komforto lygis stipriai didėja, reikia didinti ir stresą – kitaip nebebus pusiausvyros.

Ar šiems sėkmingiems, daug pasiekusiems žmonėms asmeniniai santykiai klostosi paprasčiau?

Santykiai visiškai nepriklauso nuo pasiekimų: ar prisigėręs miegi prie konteinerio, ar vairuoji naujausią išskirtinės markės automobilį, jokio skirtumo. Finansinė gerovė yra tik viena iš septynių galių, kurias galime turėti, greta grožio, intelekto ir viso kito, ji tik padidina žmogaus galimybes. Juk jei turtingo žmogaus gyvenime kils skandalas, jis jau bus visomis prasmėmis pažengęs: su advokatais, su vaikų ar dokumentų atvežimais ir išvežimais. Tačiau žmogiškosios savybės visų visiškai tos pačios.

Kaip manote, ar verta palaikyti draugiškus santykius su buvusiu partneriu? O gal geriau stengtis viską nutraukti, pamiršti ir pradėti naują gyvenimą?

Girdžiu žodžius „stengtis pamiršti“. Tokiu atveju jau kyla įtarimas, kad blogo buvo daugiau nei gero. Vadinasi, nematome pusiausvyros. Verta išsiaiškinti, kaip partneris padėjo, kur ta jo nematoma pusė, kuri buvo naudinga. Jeigu yra noras „nutraukti“, siekdami harmonijos, vėl ieškosime analogiškų situacijų šioje arba kitose gyvenimo srityse. Kam? Kad išgyventume tą patį ir duotume sau galimybę viską išspręsti. Kitą žmogų reikia priimti kaip reikalingą gyvenimo dalį ir jam pasakyti „ačiū“ už viską, ką padarė gero ir blogo.

Pats esate daug pasiekęs žmogus, kuriam sėkmingą santuoką pavyko sukurti iš antro karto. Ar iš tikrųjų įmanoma taip gerai sutarti su buvusiais partneriais, kad kartu būtų galima eiti pietų, bendrauti šeimomis?

Žinau, kad įmanoma. Su dabartinės žmonos vyru puikiai sutariam. O kodėl turėčiau nesutarti? Tai yra tiesiog dar vienas žmogus, kurio dar ir savybės man žinomos. Norime to ar ne, jau turime tą santykį. Galima buvusio partnerio niekada ir nebepamatyti, bet santykis lieka ir jis neišnyks. Visą gyvenimą būsiu be galo dėkingas savo pirmajai žmonai ir vaikų mamai. Su buvusiąja bendraujame nedaug, kalbame apie vaikus, jie gyvena kitoje šalyje. Mano gyvenime nieko netrūksta, bet tai nepriklauso nuo to, ar turiu žmoną, ar ne. Man nereikia nieko ieškoti. Kartais žmonės palaiko santykius su buvusiais partneriais, nes nemato to, ką turi dabar, ieško trūkumų. Jei neišmokome savo pamokų, viskas kartosis, todėl geriau tai padaryti.

Tik dabar atėjo mintis: jei pusė žmonių išsiskiria, vadinasi, dalis visuomenės galbūt palaiko painius santykius. Kaip nekomplikuoti sau gyvenimo?

Klausimas, ar tiems, kurie išsiskyrė, reikėjo išsiskirti? Žmonės nepasikalba apie tai, kam ko reikia. Pas mus juk nepriimta, gėda pasakyti, ko nori. Pusė išsiskyrusių žmonių galėjo gyventi kartu, o likusiems geriau būti atskirai. Mus stabdo gėda ir kaltė, visuomenės, tėvų pasmerkimas. Kartais sukuriame santykius už šeimos ribų – toks sprendimas dažnai visiems žinomas. Tik nauji santykiai neprasidės nenutraukus senų. Tūkstančius metų turėjome daugiau galimybių išgyventi būdami kartu. Tas noras palaikyti tam tikrą visuomenės struktūrą yra išgyvenimo instinktas, todėl natūraliai smerkiame tuos, kurie nori išeiti „už rėmų“. Šiais laikais visi galime siekti to, ko norime, ir nebūti pririšti prie kitų žmonių.

Įdomu, kokie partnerio trūkumai dažniausiai įvardijami kaip skyrybų priežastis?

Žmonės skiriasi, nes negavo to, ko tikėjosi. Neištikimybė yra labai populiari skyrybų priežastis, nors visada abu partneriai skirtingomis formomis vienas kitam demonstruoja ir ištikimybę, ir neištikimybę. Vienas tai padarė fiziškai, kitas iškeitė šeimą į verslą arba bendravimą su draugais į šeimą. Jeigu mūsų partneriui svarbus bendravimas ir jo trūksta, jam tai bus tokia pati neištikimybė. Visuomenėje šiam žodžiui suteikiamas juodas atspalvis. Mes nematome, kad tai yra didžiulė dovana – skambutis pabusti ir suprasti, kad kitam neduodame to, ko jam reikia. Jeigu nenorime to daryti, atsiras kitas žmogus. Kai atsitraukiame, ateina kitas. Kai nebendraujame, kažkas pradeda bendrauti. Pavyzdžiui, moteriai svarbus dėmesys: jeigu partneris dėmesio suteiks, ji nepastebės dar penkių ją nužiūrinėjančių vyrų. Ir atvirkščiai. Tačiau tokios moters vyras dėmesį galbūt rodo kitaip: pinigine išraiška arba, jai nežinant, automobilį nuvalo, ratus pakeičia.

Aptarkime vieną populiarią situaciją: praeina keletas metų po skyrybų ir netikėtai sulauki buvusiojo kvietimo susitikti. Ar verta suteikti dar vieną galimybę?

Kodėl staiga jam tapai svarbi tik po kurio laiko? Vadinasi, dabar vyras kituose santykiuose jaučia praradimo skausmą ir tu jam tampi trečiu ar dešimtu variantu. Kas bus, jeigu partnerio vertinimas tavo atžvilgiu nepasikeitė? Atsiradus galimybei turėti geresnį variantą, jį ir pasirinks. Tai jau vyksta: nesi jam geriausia, nes esate ne kartu. Tarkim, turiu galimybę užsidirbti dešimt tūkstančių, septynis, tris ar tūkstantį eurų. Jei niekas nemoka dešimties, atitinkamai ieškau septynių, trijų ir vieneto. Jeigu esi tas vienetukas ir aš praradau dešimtuką, tampi reikalinga. Partneris gali būti laikinai praradęs savivertę ir iš tavęs nori gauti tik tai, kas patiko: dėmesį, bendravimą, seksą, pinigus, – konkrečius dalykus.

Tai imti ir konkrečiai paklausti, ko jam reikia?

Jis nepasakys. Greičiausiai ir pats nežino. Ar tau taip tinka ir esi pasiruošusi gyventi rizikuodama, kad ateis geresnė? Jam anksčiau netiko, kaip buvo. Jeigu santykiai vėl atsinaujino ir jo matymo kampas nepasikeitė, greičiausiai ateis kita. Susipykai su esamu partneriu, tau reikia sekso, nori kartu pavalgyti, reikia palaikymo ar pokalbio? Jeigu abiem tai tinka, niekas niekam nieko neskolingas. Moteriai niekas nedraudžia miegoti su buvusiu partneriu, su juo keliauti, pietauti ir tuo pat metu ieškotis kito – tai mes natūraliai darome, tik sau nepripažįstame.