1966-aisiais smuikininkė Jūratė Viktorija Rita Dineikaitė (85) įsteigė pirmąją ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje, merginų roko grupę „Bitės“. Po 55 metų ansamblio epopėją menininkė Akvilė Magicdust išguldė smagioje komiksų knygoje „Bitės“. Išskirtinės merginų roko grupės istorija“.
„Kiek žinau, komiksų knygų apie roko ansamblius pasaulyje išleista ne tiek jau daug, – pasakoja unikalios knygos „kaltininkė“ šviesaus, optimistinio būdo 85-erių Jūratė Viktorija Rita Dineikaitė. – Kodėl Akvilė pasirinko „Bites“? Manau, susidėjo kelios aplinkybės.
Kad dailininkas nupieštų komiksą reikia geros istorijos – juk jam tenka puslapyje ne vieną paveikslėlį sukurti. O „Bitės“ įsisteigė pačioj pekloj – sovietmečiu: rokas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o čia – roko ir dar merginų grupė!
Kiek istorijų įvyko dėl to, kad merginų ansamblis! Puikus pavyzdys, kai 1971-aisiais aštuntą mėnesį laukiausi dukros Jorės, o reikėjo filmuotis dokumentiniame filme „Lietuvos menininkai“. Niekas net nepastebėjo, kad laukiuosi: švarkelis – prasegtas, gitara – ant pilvo. Ar kai mano merginos viena po kitos ištekėjo iš išėjo iš grupės – tokių istorijų su vyrukų ansambliais nenutikdavo, juk jų žmonos vaikus gimdydavo, o jie toliau sau grodavo.
Mane persekiojo – vien ko verta krata mano bute. Kol su šeima atostogavome pajūryje, sudraskė dokumentus, konfiskavo „Bičių“ įrašus.
Režisierius Audrius Juzėnas, kurdamas dokumentinį filmą apie to meto Lietuvos muzikos grupes, man pasakė, kad tais laikais „Bitės“ buvo vienintelė patriotinė grupė Lietuvoje.
Mane persekiojo – vien ko verta krata mano bute tuo metu, kai su šeima atostogavome pajūryje, kai sudraskė visus mano dokumentus, konfiskavo „Bičių“ garso įrašus – per stebuklą keli liko ir dabar jie pateko į naujai išleistą vinilinę to laikmečio dainų plokštelę.
Galiausiai mane „suėdė“ ir atėmė iš manęs „Bites“. Nei „Eglutės“, nei „Kertukai“ nieko tokio papasakoti negalėtų. Prisiminimų – milijonai, įvykių su „Bitėmis“ buvo tiek, kad dar dviem knygoms pakaktų!“
Fotogalerija:
„Idėjos užuomazgos kilo Prancūzijoje, komiksų sostinėje Angulemo miestelyje, menininkų rezidencijoje, – pasakoja menininkė, komiksų kūrėja, iliustratorė, Briuselio LUCA aukštosios dailės mokyklos absolventė Akvilė Magicdust. – Rezidencijos tema buvo Simone de Beauvoir kūryba. Rašytoja kartu su mylimuoju rašytoju Jeanu-Pauliu Sartre’u 1965-aisiais lankėsi Lietuvoje. Jie norėjo savo akimis įsitikinti, kaip praktikoje įgyvendinamos komunizmo idėjos, pirmiausia – lygybė: vyrų ir moterų, socialinių klasių. Mano dėmesį patraukė, kad rašytojų viešnagės metu su svečiais bendravę ir atsiminimus apie juos rašę lietuviai feministės Simone de Beauvoir būtų lyg nepastebėję.
Susimąsčiau, kaip tais laikais kūrėjos jautėsi Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje. Buvau skaičiusi Jūratės interviu, ji steigė savo grupę kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje lankėsi Simone. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei Jūratė butų sutikusi šią feministę rašytoją? Apie ką jos kalbėtųsi?
„Bitės“ sudomino unikalumu Sovietų Sąjungos kontekste. Jų istorija įdomi ir iš feministinės perspektyvos – kaip keitėsi moters padėtis, ką jai reiškė kūryba. Norėjosi daugiau sužinoti, kaip Jūratei sekėsi auginti vaikus, kurti muziką, derinti karjerą ir šeimą, norėjosi palyginti dabartines patirtis su Jūratės tuometinėmis.
„Bitės“ įsisteigė pačioj pekloj – sovietmečiu: rokas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o čia – roko ir dar merginų grupė!
Vilniuje susitikusi su Jūrate supratau, kad šios nepaprastai pozityvios ir energingos moters istorija turi išlikti gyva! Norėjau, kad daugiau žmonių sužinotų apie „Bites“. Pagalvojau, kad komiksai –medija, leidžianti smagiai pasakoti istoriją. Grafinėje novelėje apie merginų roko grupę „Bitės“ vaizdavau ryškiausius grupės kasdienybės epizodus, anekdotiškų įvykių kupinus estrados užkulisius, šalies politinę situaciją. Kiek laiko prireikė sukurti knygą? Apie metus–pusantrų užtruko ne tik piešimas, bet ir scenarijaus dėliojimas, taisymai, korektūros.“
Fotogalerija:
Merginos su elektrinėmis gitaromis
Ir kas tuomet, 1964-aisiais, Balio Dvariono vadovaujamo Filharmonijos simfoninio orkestro smuikininkei šovė į galvą priimti pasiūlymą ką tik atsidariusiuose profsąjungų kultūros rūmuose steigti merginų roko ansamblį ir klasikinį smuiką išmainyti į... bosinę gitarą?!
„Per „Amerikos balsą“ buvau prisiklausiusi bigbito grupių, „The Beatles“, lenkų rokerių „Czerwone gitary“, – prisimena Jūratė. – Klausiausi, siurbiau tą muziką – elektrinė gitara, kuri muzikos skambesiui suteikia visai kitą spalvą, būgnai, ritmas ir emocijos! Net mokiausi skambinti akustine gitara, kartais pasvajodavau ir apie bosinę – smuikininkui viskas aišku: apverstas smuikas – ta pati bosinė gitara, savaitė – ir išmoksti groti! Ši muzika man buvo prie širdies, tiesiog pamišau, kaip man norėjosi, bet tai buvo tik svajonė. Ir ta svajonė atsitiktinai išsipildė!“
Prisiminimų – milijonai, įvykių su „Bitėmis“ buvo tiek, kad dar dviem knygoms pakaktų!
1965-ųjų pabaigoje, profsąjungų rūmuose prasidėjo grupės kūrimo procesas: merginų atranka, repertuaro parinkimas: „Per penkias sekundes sugalvojau pavadinimą: „Bitės“! Toks trumpas žodelis, o kiek jame prasmių telpa: bigbitas, bitlai, gražus lietuviškas žodis, nusakantis kad tai – darbščių merginų grupė!“
Avilys nelengvai lipdėsi, kol po daugelio atėjimų ir nutekėjimų „Bičių“ roko grupė susicementavo: „Didysis mano stebuklas buvo saksofonistė Česlava Vaišnytė, ji greit įvaldė ir ritmo gitarą. Agnė Šimkutė pianiną iškeitė į solinę gitarą. Muzikos niekad nesimokiusią Aušrą Juknevičiūtę pasodinau prie būgnų.
Irina Andrejava mane pakeitė prie elektrinių vargonėlių. Vėliau prie mūsų penketuko prisijungė menininkė iš Rygos Liuda Sonatina – ji įvaldė boso ir ritmo gitaras. O vietoj Irinos atėjo voltornininkė Elena Kupčiūnaitė.“ „Bičių“ grupėje kurį laiką bosine gitara grojo garsios menininkės, TV laidų vedėjos Nomedos ir žurnalistės Rusnės Marčėnaičių mama kontrabosininkė Viktorija Kalnietytė–Marčėnienė.
„Bitės“ pirmosios įšoko į kelnes, kai tarybinėje visuomenėje tai atrodė taip pat nepadoru.
„Bičių“ gimimo diena grupės steigėja, boso gitaristė ir vokalistė Jūratė laiko 1966-ųjų birželio 16-ąją, kai pirmą kartą grojo viešai: „Pirmieji pasirodymai nebuvo soliniai, tik keli išstojimai bendruose koncertuose, grodavome ir per šokius. Iš pradžių scenoje jautėmės susikausčiusios, pamenu, kai kompozitorius Vygantas Telksnys kartą mestelėjo: „Jos stovi kaip davatkos“. Tais laikais Sporto rūmų dar nebuvo, filharmonija „svetimų“ neįsileisdavo, „Bitės“ pasirodydavo vyriausybiniuose koncertuose, „iškomandiruodavo“ mus į kolūkius, ar karinius dalinius.“
„Bitės“ pirmosios įšoko į kelnes, kai tarybinėje visuomenėje tai atrodė taip pat nepadoru, kaip ir mini sijonai, kurių ilgį, tiksliau trumpumą virš kelių, viešai matuodavo centimetrais, kai net Vakarais laikytos Lietuvos sostinės centrinėje gatvėje – tuometiniame Lenino prospekte – nesutiksi moters, dėvinčios kelnes.
„Bitės“ merginos drąsiai paėmė į rankas elektrines gitaras, tais laikais laikytas ilgaplaukių valkatų instrumentu, sėdo prie elektrinių vargonėlių, būgnų, grojo kitais vyriškais instrumentais ir žavėjo publiką naujoviškomis ritmiškomis dainomis. Lyg ledlaužiai jos praskynė kelią kurtis merginų ansambliams – po dviejų metų Kaune įsisteigė „Eglutės“, labiau poproko atstovės.
Formuoti repertuarą Jūratei buvo nelengva: šiais laikais neįsivaizduojama, kad galingoji sovietinė cenzūra neleido dainuoti ką nori, kiekviena daina, kiekvienas jos žodis, melodija, ritmas turėjo būti suderinti ir patvirtinti. Tais laikais sovietinei nomenklatūrai rokas asocijavosi su jaunimo protestu, politika. Be to, daug griežčiau nei pačioje Rusijoje, stengėsi vietiniai Lietuvos cenzoriai.
Galiausiai mane „suėdė“ ir atėmė iš manęs „Bites“. Nei „Eglutės“, nei „Kertukai“ nieko tokio papasakoti negalėtų.
„Norėjau groti tą draudžiamą roką, o ne sovietinę estradą, – prisimena Jūratė. – Mano kūrybą persmelkė tylus, nomenklatūrai nesugaunamas protestas, antiokupacinės nuotaikos. Pradėjau gudrauti: imdavau cenzorių patvirtintus ir publikuotus lietuvių poetų eilėraščius, kurių prasmė – daugiasluoksnė, ir kurdavau dainas. Ar roko ritmu aranžuodavau lietuvių liaudies dainas. Iš tokių dainų ir sukurdavau ausies nerėžiantį repertuarą, tik savo bosine gitara leisdavausi į roko pasažus.“
Daugelis organizacijų pavydėjo Profsąjungų rūmams, kad turi merginų roko ansamblį. Kai 1972 metais duris atvėrė sovietinei nomenklatūrai bei užsienio svečiams skirtas restoranas ir naktinis baras „Erfurtas“, Estradinis susivienijimas pasiūlė ateiti „Bitėms“: „Tai buvo nuostabios galimybės: visų pirma šis prestižinis restoranas turėjo pačią geriausią garso aparatūrą ir instrumentus. Antra – publika! Juk iki tol mus matydavo tik vyriausybė, kolūkiečiai ir kareiviai.“
Septynerius metus „Bitės“ grojo „Erfurto“ restorane svieto nematydamos: kiekvieną vakarą, išskyrus trečiadienius, kai restorane išeiginė, po keturias valandas koncertuodavo. Jūratės vyras šviesaus atminimo smuikininkas Ričardas Bagdonas palaikė žmonos siekius, juolab kad abu nesunkiai derino savo darbų grafikus ir jųdviejų vaikai sūnus Aris ir dukra Jorė nelankė darželio: Jūratė būdavo namie iki pavakarės, kai tuo metu Ričardas grieždavo Lietuvos radijo orkestre, grįžęs namo jis prižiūrėdavo vaikus. Laisvą dieną Jūratė paleisdavo vyrą į teatrus, koncertus, pati rūpindavosi vaikais.
Lyg ledlaužiai jos praskynė kelią kurtis merginų ansambliams – po dviejų metų Kaune įsisteigė „Eglutės“, labiau poproko atstovės.
Kitoms grupės merginoms buvo sunkiau: jos po darbo lėkdavo į „Erfurtą“ koncertuoti. Repetuoti „Bitės“ galėdavo tik sekmadienį ryte, kol restoranas uždarytas, o vakare – vėl koncertas: „Taip mes nespėjome išmokti nei rūkyti, nei gerti, dvi iš mūsų net neištekėjo, nes nebuvo laiko eiti į pasimatymus.“ O tai, kad merginos groja gyvai ir kad visos yra multiinstrumentalistės, ne visi patikėdavo!
Išaugęs populiarumas, gerbėjai, kvietimai dirbti prestižiškiausiame Maskvos restorane ir apsigyventi Sovietų sostinėje su šeimomis – visa tai atsisuko prieš Jūratę. Kartą „Erfurte“ vakarojusi amerikiečių žurnalistų kompanija taip susižavėjo „Bitėmis“, kad parašė į „New York Times“ straipsniuką. Sutapo, kad tuo pat metu pati Maskva išplatino pranešimą, kad štai ir mes turime merginų roko grupę. Pasipylė straipsniai apie „Bites“ Vakarų spaudoje, tik dėl vertimo klaidos jos tapo... „Širšėmis“ – „The Wasps“.
Atėjo „Bitėms“ kvietimas gastroliuoti JAV: „Ir užsitraukiau aš rūstybę: į Ameriką mūsų neišleido. Kol atostogavau Palangoje, KGB išpurtė mūsų butą! Ir prasidėjo manęs suvalgymas: nepaisant, kad gavome Kultūros ministerijos ir Vykdomojo komiteto garbės raštus „už aukštą meninį lygį“ prasidėjo manęs, kaip „Erfurto“ merginų grupės vadovės ėdimas, kad esu netinkama vadovė, atsirūgo man ir repertuaras, šviesiai tiesiai pasakė, kad esu politiškai nepatikima.
Pati padaviau pareiškimą išeiti iš vadovės pareigų. Merginos be manęs dar kažkiek pagrojo, bet paskui jas perkėlė į „Palangos“ restoraną. Po kelių mėnesių jos išsiskirstė... Toks „Bičių“ finalas.“
Užsitraukusi Estradinio susivienijimo rūstybę, Jūratė „Ramunės“ fabrike subūrė merginų grupę „Rizika“, 1990-aisiais mišrią grupę „Mutacija“. Išėjusi į pensiją Jūratė nuo muzikos nenutolo – griežė smuiku folkloro ansamblyje „Salvė“.
O vėliau prasidėjo naujas – reklamų ir kino etapas! Filmavosi vakariečių trileryje „Sibiro ekspresas“, švedų „Gangsteriai ir džentelmenai“, prancūzų juostoje, darbiniu pavadinimu „Ežeras“, be humoru ir saviironija pasižyminčios Jūratės neapsiėjo ir lietuvių kinematografas – pasirodė Tado Vidmanto komedijoje „Trys milijonai eurų“, Ernesto Jankausko komiškoje dramoje „Čia buvo Saša“.
„Dabar jau pasakiau: baigta, nebesifilmuosiu – nematau, užkliūsiu kur už laidų ir dublį sugadinsiu, – juokiasi Jūratė. – Labai įdomi mano senatvė! Štai knyga „Žaliasis tiltas, grupė „Bitės“ ir senatvė“ išleista – esu labai dėkinga Artūrui Franckevičiui iš „Vinilo studijos“, kad iniciavo šios knygos atsiradimą, vinilinėje plokštelėje, kuri bus pristatyta rugsėjį, yra „Bičių“ daina. O dabar menininkė Akvilė Magicdust sukūrė komiksų knygą apie „Bites“!“
Bet tuo energingoji, kūrybiška senjorė taško nededa: jau parašyta knyga „Laiškai mano senatvei“ laukia leidėjų, o ryškūs vaikystės bei jaunystė prisiminimai po truputį gula į dar vieną knygą!
Fotogalerija:
