Nors ir labai drebančia širdimi, atlikėja Neda Malūnavičiūtė (45) galiausiai ryžosi soliniam koncertui didžiulėje arenoje – (ne) eilinę dieną rojuje ji žada surengti antrąją Kalėdų dieną Kaune.
Nedos kelias iki šios arenos buvo tikrai ilgas. Ganėtinai tiesus profesine prasme, bet smarkiai vingiuotas asmeniniuose santykiuose. Tačiau visur ir visada į priekį ji ėjo pagal vienintelį orientyrą – savo širdies balsą.
Koncertuojate jau maždaug 20 metų ir, pastebėjau, jauni žurnalistai po truputį pradeda jūsų klausinėti apie metų naštą. Ar morališkai esate pasiruošusi vadinti save scenos veterane?
Labai sunku įvardyti tą jausmą, kai muzikos mokaisi nuo aštuonerių, o sceninė realizacija vyksta nuo kokios keturiolikos, nesvarbu – su vaikų ansambliais ar moksleivių. Tu jau tada pradedi pažinti muzikinį gyvenimą. Tad tiksliau suskaičiavus – jau daugiau nei 30 metų esu scenoje. Joje jaučiuosi labai užtikrintai, puikiai žinau, ko noriu ir tai, kad esu savo kelyje.
Niekada nė akimirkos dėl to nesudvejojau ir nesuabejojau – nesu turėjusi plano „B“. Nesvarbu, kad per tą laiką buvo visko, visokio š... privalgyta, įvairiausios džiunglės pereitos, – ir labai gerai. Nes tai, kas buvo, tapo žiauriai naudinga. Įgijau patirties, išmokau, kaip reikia elgtis ir kaip nereikia. Mūsų klaidos yra geriausios gyvenimo pakeleivės.
Bet kai tada skauda ir tu žliumbi, taip neatrodo...
Taip, bet jei šiandien dėl ko nors žliumbiu, pagalvoju, kad man tai bus gera pamoka. Jeigu sėdėsi ir užsiimsi savigrauža, nei aplinkiniams, nei tau pačiam nebus įdomu.
Dėl ko paskutinį kartą verkėte?
Gal susijaudinau kokį filmą žiūrėdama, bet tikrai nepamenu kokio didelio sukrėtimo, dėl ko labai būtų skaudėję širdį. Gal man pradėjo sektis? Aišku, būtų keista, jei gyvenime viskas vyktų sklandžiai, be skaudulių. Dažnai matau, kaip jauni žmonės išsiveržia į sceną padedant televizijos profesionalams ir kaip pasibaigus populiariems projektams pasimeta.
Įsivaizduoju, kad nemažai jaunimėlio, bandančio pasiekti šlovę greituoju būdu, labai nudega. Man jų gaila, kita vertus, žinau, kad kelias į sceną yra labai ilgas. Viskas, kas staigiai padaroma, yra laikina. O norint pasiekti gerų rezultatų, reikia labai daug darbo, laiko, užsispyrimo, kantrybės, tikėjimo ir aistros.
Esate bene žinomiausia Lietuvos džiazo vokalistė, kuri kartais dainuoja ir popmuziką?
Gerų džiazo vokalisčių yra nemažai, bet jeigu jos „įkritusios“ vien į savo mėgstamą žanrą, nedaug kas apie jas girdėjo. Manęs gal irgi niekas nežinotų, jei ne popsas. Nors ne vien jis. Niekada nebuvau kitų stilių priešininkė, esu gana universali, man patinka būti su bet kokia įdomesne muzika. Dalyvauju skirtinguose projektuose, kuriems tinka mano balsas, mąstymas ir improvizacijos.
Lietuvoje dainuodamas vien džiazą arenos nesurinksi, ar ne?
Dėl to visiems viskas aišku. Tiesą pasakius, surinkti pilną areną apskritai nėra mano gyvenimo tikslas. Bet atsitiko taip, kad Lietuvoje turime gausybę didelių salių, aš turiu krūvą prisikaupusių dainų, šiokį tokį žinomumą ir daug gerbėjų, užaugusių su mano atliekamomis popmuzikos dainomis ir vis prašančių jas padainuoti beveik per kiekvieną koncertą.
Pirmasis tokio pobūdžio albumas „Laikas prisipažinti“ 1998-aisiais buvo mano tramplinas į popmuziką. Į savo artėjančio koncerto programą įtraukiau tas dainas, kurios man yra pačios „pačiausios“. Ir nebūtinai tos, kurios kažkada karaliavo radijo stočių topuose. Surengti solinį pasirodymą arenoje mane įkalbinėjo pusę metų, bet dabar jau ir pati labai užsidegiau šia idėja.
Tačiau popmuzika buvo tik vienas jūsų gyvenimo etapas, kuris baigėsi, – grįžote prie džiazo. Galbūt galėjote ir toliau karaliauti topuose?
Susidėjo daug visokių priežasčių. Man ėmė nebepatikti akomponuojanti grupė, su kuria koncertavome dešimt metų, – norėjosi iš jos daugiau profesionalumo. Matyt, pasiekiau tam tikrą lūžio tašką ir pasijutau pavargusi, todėl kai baigėme kartu koncertuoti, nepuoliau ieškoti kitų muzikantų.
Prisidėjo dar ir tai, kad tuo metu dažnai grodavome klubuose, kur yra geriama ir nebūtinai klausomasi. Kai pati nustojau vartoti alkoholį, pradėjau tolti nuo tokių dalykų. Man nebebuvo linksma, gera, netgi pradėjo nervinti tas girtas triukšmas. Tai vyko palaipsniui, bet vieną kartą tiesiog supratau, kaip man visa tai nusibodo, ir pasakiau „stop“.
O kai pradėjau dirbti su aktoriais – Kostu Smoriginu, Olegu Ditkovskiu, labai gerai suvokiau, ko noriu. Su jais atsirado daug naujos patirties, kitokio girdėjimo, kitų gerbėjų. Man tas taip patiko! Ir popsas pasitraukė į tolimą planą. O džiazas visada buvo ir yra su manimi, jis yra manyje ir aš nuo jo niekada nepabėgsiu.
Kodėl atsisakote padirbėti įvairių televizijos šou komisijos nare? Kažkada prasitarėte, jog nemėgstate tuščiai šnekėti. Iš tiesų manote, kad pradedančių atlikėjų pasirodymų komentuoti nereikia?
Tuose projektuose man vis tiek reikėtų kažką vaidinti, greičiausiai negalėčiau elgtis taip, kaip man norisi, – tektų vadovautis kokiomis nors taisyklėmis. Gal net dirbti pagal tam tikrą repertuarą, kuris man nepatinka. Gal net nemokėčiau diplomatiškai paaiškinti žmogui, kaip jis man atrodo ant scenos.
Galbūt daug ką nusodinčiau ir jie visą gyvenimą vaikščiotų įsiskausminę. Suprantate, man nereikia tokios atsakomybės. Dėl to aš nedėstau studentams, nors man tikrai negaila pasidalyti patirtimi ar patarti. Ir tegul televizija ant manęs nepyksta, bet aš ja nebetikiu. Noriu gyventi gražiame pasaulyje, man norisi kokybės, noriu būti ten, kur man gera, o ne visur, kur tik kviečia.
Klausimas, kuris jus persekios visą gyvenimą: kodėl savo penkiametį sūnų kažkada patikėjote auginti buvusiam vyrui? Tas pats nenoras prisiimti atsakomybės?
Sūnus užaugo, jam 24-eri, tačiau niekada neburbtelėjo, kad aš jį palikau. Nes mes visada buvome kartu.
Ne, tiesiog nenorėjau draskytis pati ir draskyti kitų žmonių. Toks žingsnis buvo geriausias visiems. Neauginti ir negyventi su žmogumi – tai nereiškia su juo nebūti. Mano vaikas tik fiziškai neaugo su manimi, nes aš jo niekada nepalikau. Tiesiog nedraskiau širdies nei savo sūnui, nei jo tėvui, nei sau.
Sau gal truputėlį padraskėte?
Čia jau mano problemos. Nežiūrėjau, kaip patogiau man, – norėjau, kad visiems būtų gerai. Ir tegul mane smerkia, kiek nori, aš žinau, kad toks sprendimas visiems išėjo į gera. Turint tokią profesiją kaip mano išvis labai sudėtinga laikytis pastovaus grafiko.
Jūsų buvęs vyras tada irgi buvo muzikantas.
Taip, bet jis paaukojo savo profesiją dėl vaiko. Sūnus užaugo, jam dabar 24-eri, tačiau niekada neburbtelėjo, kad aš jį palikau. Nes mes visada buvome kartu.
Kažkada esate sakiusi: „Paaukojau vaiką dėl meilės.“ Ar buvo verta?
Tada taip atrodė. Tiesiog nenorėjau nieko apgaudinėti. Meilė galbūt buvo didžiausia priežastis, kodėl sūnus užaugo ne su manimi. Tai atsitiko prieš ketvirtį amžiaus, galbūt šiandien elgčiausi kitaip – aš nežinau. Dariau taip, kaip sakė širdis. Sprendimas, su kuo augs vaikas, buvo labai svarbus ne tik man. Labai gerai pagalvojau, kiek galėsiu jam skirti dėmesio. Galbūt aš kaip tik pasielgiau neegoistiškai? Žinau viena – kad žmonės neturi teisės manęs teisti. Ir kad mano širdis neklydo priimdama sprendimus.
Dabar ilgus plaukus irgi atsiauginote dėl meilės?
Ne dėl to – įsivedžiau vandentiekį. O iš tiesų – šovė į galvą, kad noriu ilgų plaukų. Juos nusikirpti turėjau kelias priežastis. Tikiu, kad kai nusikerpi plaukus, nusirėži ir tam tikrą gyvenimo etapą. Tuo metu man skaudėjo ir aš nusprendžiau, kad jeigu nusikirpsiu plaukus, palengvės.
Palengvėjo?
Taip. Apskritai į skaudulius ir nesėkmes pradėjau žiūrėti labai filosofiškai – netgi į mirtį. Išėjo žmogus, ir viskas. Kad ir kaip verksiu, kad ir kaip jo gaila, nei didesnis vainikas, nei dar kas nors nieko nebepakeis. Tai neišvengiama. Visai kas kita, kai žmonės išeina per anksti, kai juos kas nors užmuša. Prisiminiau: per muzikanto Tomo Dobrovolskio laidotuves verkiau krokodilo ašaromis.
Žiauriai sukrėtė ir staigi Leonido Donskio mirtis. Toks gumulas gerklėje įstrigo – niekaip negalėjau jo nuryti. Ir tie visi daugeliui iškilę klausimai: o kaip būtų, jeigu būtų, – viskas post factum. Gaila, kad jis mirė toks jaunas. Kitiems, kuriems per penkiasdešimt metų, tik antras gyvenimo etapas prasideda, šeimas kuria, vaikus gimdo, profesijas keičia, valstybes, o čia bumt ir nebėra. Jam irgi prasidėjo kitas etapas, tik jame mes visi kol kas negalime dalyvauti.
Meilę, jos atėjimą į savo gyvenimą dar kartą irgi vertinate filosofiškai?
Meilę dabar kitaip matau ir kitaip jaučiu. Nebegalvoju, kad mylimas žmogus kaip koks daiktas visą laiką privalo būti šalia. Meilė – kai vienas ir kitas ne tik nori būti kartu, bet ir leidžia vienas kitam pabūti atskirai. Tai labai didžiulė pagarba vienas kitam, ne mėginimas keisti kitą, o mokėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra. Meilė – tai ne kito žmogaus savinimasis, o labai aiškus girdėjimas, ko jam reikia ir ko jis nori.
Su savo antrąja puse gyvenate atskirai?
Kartu, nors mūsų buvimą drauge sudėtinga paaiškinti – esame absoliučiai netradicinis duetas. Neturime įsipareigojimų vaikams, nes tiek jo, tiek mano jau užaugę. Nesame įsipareigoję vienas kitam civilinės metrikacijos biure, aš neprivalau būti jo žmona, o jis – mano vyru. Mums to tiesiog nereikia. Mano žmogus dirba visai kitokiu grafiku ir ritmu nei aš. Jis karininkas, labai anksti keliasi, anksti nori gultis.
Atsiprašau, bet ar jūs, gyvendami viename bute, apskritai susitinkate?
Kartais susitinkame, o kartais nesimatome savaitėmis. Mes labai vienas kitą mylime, gerbiame ir dėl to esu labai laiminga.
Kartais susitinkame, o kartais nesimatome savaitėmis, nes jis turi galimybę pernakvoti Karo akademijos bendrabutyje. Jeigu nori pasiruošti paskaitoms, daug paprasčiau tą daryti darbo kabinete, o tai trunka iki vėlumos. Nedarome tragedijos iš to, kad jis negrįžta nakvoti. Susiskambinam, pasipasakojam, kaip mums abiems sekėsi, kas pavyko, o klausimas „Šiąnakt grįši ar ne?“ skamba labai normaliai.
Pasitikime. Jis irgi mane myli ir gerbia tokią, kokia esu. Aišku, pasiilgstame vienas kito. Kita vertus, tie retesni pasimatymai būna labai faini ir romantiški. Mes vienas kitam skiriame pasimatymus ir aš netgi stengiuosi ateiti pasidažiusi. Mums taip patinka ir tegul niekas nedrįsta sakyti, kad darome ką nors neteisingai. Mes labai vienas kitą mylime, gerbiame ir dėl to esu labai laiminga.
Ar seniai jūs kartu?
Susipažinome 2002-aisiais, artimiau bendrauti pradėjome po penkerių metų. Kadangi jį, kaip kariškį, dažnai kur nors išsiunčia, mūsų bendras gyvenimas ir vyksta tokia pasimatymų forma. Turime galvos skausmą, ar kitas jo paskyrimas bus arti Lietuvos. Iki šiol mums labai sekėsi – kurį laiką gyveno Estijoje, dabar ketverius metus dirba Lietuvos karo akademijoje. Tačiau jis tiksliai žino, kad jeigu jį paskirtų į kokį tolimą kraštą, aš paskui nevažiuočiau kaip karininko žmona.
Šįkart dėl meilės nesiaukosite?
Ko gero, ne. Net nepavadinčiau to auka. Galbūt ieškotume kokio nors sprendimo. Šiais laikais, kai viskas lengvai pasiekiama, mums užtektų važinėjimo į svečius ir trumpo buvimo kartu. Juo labiau, kad esu absoliučiai laisvas paukštis – galiu sau pasidaryti labai ilgas atostogas ir važiuoti pas mylimą žmogų. Mano profesija – tai mano gyvenimo būdas. Jos atsisakydama turėčiau visiškai atsisakyti savęs, beveik save palaidoti – jis tą irgi puikiai suvokia. Ir tikrai nenorėtų laidoti manęs gyvos. Bet kol kas nesusidūrėme su tokiu iššūkiu, kol kas gražiai gyvename Lietuvoje.
Mylimas vyras gal irgi yra sveiko gyvenimo būdo propaguotojas, kaip ir jūs?
Mano gyvenimas toks įdomus, kad man net sunku atsakyti, kam reikia užpilti akis ir pusės to neatsiminti?
Deja, ne. Jis gerbia mane tokią sveiką, o aš jį – tokį nesveiką (juokiasi). Esame gražiai sutarę, kad jeigu jis nori su draugais išlenkti taurelę – jokių problemų. Negadinu dėl to sau gyvenimo. Lygiai taip pat ir jis nekontroliuoja manęs, galiu daryti, ką noriu ir su kuo noriu.
Ar galėtumėte paaiškinti mėgstantiems pašėlusius vakarėlius, penktadienio naktis baruose ir linksmus nuotykius, kodėl būti abstinentu yra smagu?
Mano gyvenimas toks įdomus, kad man net sunku atsakyti, kam reikia užpilti akis ir pusės to neatsiminti? Ko gero, daug kas priklauso nuo to, kaip moki susiplanuoti savo laisvalaikį. Bet netgi gimtadieniuose, kur žmonės vartoja alkoholį, man smagu pasėdėti, pasilinksminti, jeigu viskas vyksta su protu. Kai atsiranda agresija, kyla muštynės, prasideda nesusikalbėjimai, negalėčiau būti netgi blaivioje kompanijoje.
Esmė ne alkoholis, o žmonės – kaip jie elgiasi. Jaunystėje man reikėjo tokio – šėliojimų – laiko. Gal turėjau visa tai pereiti, kad įvertinčiau, ką turiu šiandien. Nenoriu nieko teisti, niekam sakyti, kokie esate nenormalūs ir kaip dabar save alinate, – ne! Tik sakau, kad aš pati renkuosi kitokią laisvalaikio kokybę. Nes galiu palyginti. Tik labai sunku išreikšti, kiek – tūkstantį ar milijoną kartų – dabar yra geriau, lengviau, linksmiau ir paprasčiau gyventi.