Neda Malūnavičiūtė – apie gyvenimo pamokas: „Gailiuosi, kad buvau atvira“

Neda Malūnavičiūtė / Elly Jurelly ir asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2021-06-20 09:08
„Neturiu teisės niekam nurodinėti, kaip gyventi. Ir man prašom nenurodinėti, kaip aš turiu gyventi. Tai, kas patinka masėms, man sukelia atmetimo reakciją, nes visa, ką matau ir girdžiu, vertinu savo galva“, – sako Neda Malūnavičiūtė. Sako su tuo pačiu emociniu užtaisu, kuriuo pavergia dainuodama.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Vaikystė buvo beprotiškai laiminga

„Girdėdama kitų prisiminimų apie mokyklos laikų patyčias, galvoju, kad nesu susidūrusi su tokiais dalykais. Gal man pasisekė su mokyklomis? Gal tiesiog buvau labai užsiėmusi? Mes mušėmės – aš pati esu klasiokę sumušusi dėl berno, bet nesityčiojome iš išvaizdos. Mano vaikystė buvo beprotiškai laiminga jau vien dėl to, kad turėjau labai daug veiklos.“

Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tie apdribę rūbai ir tapo mano atpažinimo ženklu

„Mama rengėsi paprastai, bet stilingai ir visada buvo man grožio etalonas. Aštuoneriais metais vyresnė sesuo baisiam, prastam drabužiui mokėjo suteikti žaismingumo prisiūdama lopų, širdučių, gėlyčių, be to, daug mezgė. Mokiausi iš jos... Buvau artistiška nuo mažens ir jaučiau poreikį kaip nors išsiskirti. Juolab lankiau ne tik vidurinę, bet ir Balio Dvariono muzikos mokyklą, o jos vaikai rengėsi kitaip nei tie, kurie mokėsi įprastose mokyklose.

Paauglystėje labai pankavau ir su pasididžiavimu vilkėjau grafkėmis nusegiotą tėčio palto pamušalą

Paauglystėje labai pankavau ir su pasididžiavimu vilkėjau grafkėmis nusegiotą tėčio palto pamušalą, kuris buvo kaip ilga liemenė. Mano įvaizdžio dalis buvo ir sandalai – pigi prekė, todėl įkandama... Dar aš žiauriai daug mezgiau. Visi megztiniai buvo ilgi, kone iki kelių: man, mažai, kresnai, trumpomis kojomis, intuityviai norėjosi ilgio. Su tais ilgais, laisvais megztiniais jaučiausi geriausiai. Ir buvo visiškai nusišvilpt, kas ką sako, – visada buvau šiuo atžvilgiu tvirta. Nemokėjau įmantrių mezgimo raštų, bet žaidžiau spalvomis. Masė spalvų! O dar į savo megztinius įmegzdavau išardytų karolių, įkomponuodavau auskarų... Štai kaip norėjosi originalumo!

Esu sulaukusi iš kolegų kritikos dėl savo stiliaus, esą, negerbiu publikos

Tą laiką prisimenu kaip labai kūrybišką. Baigusi aštuntą klasę perėjau mokytis į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, bet hipsterinis aprangos stilius nepasikeitė. Kai jau išgalėjau nusipirkti džinsus, jie tapo nuolatine aprangos dalimi. Mano pirmieji scenos žingsniai buvo ne popsiniai, bet džiaziniai, o džiaze aprangos stilius absoliučiai laisvas. Dainuoti džiazą džinsuotai ir vilkinčiai ilgą plačią maikę buvo natūralu. Vėliau atradau plačias linines sukneles ir gal net buvau jų dėvėjimo pionierė Lietuvoje?..

Vienu gyvenimo tarpsniu mielai rengiausi indiškomis suknelėmis. Bet pripažįstu, kad šiandienėmis akimis žiūrėdama savo ankstyvuosius įrašus, kur dainuoju popsą, matau ir klaikių, ir juokingų įvaizdžio dalykų. Guodžia tai, kad šalia manęs buvo panašiai atrodančių, nes jiems, kaip ir man, dažnai tiesiog nebuvo kuo apsirengti. O kalbant apie koncertinį drabužį apskritai – jis turi būti toks, kad su juo galėčiau eiti į mišką, t. y. manęs nevaržantis. Esu sulaukusi iš kolegų kritikos dėl savo stiliaus, esą, negerbiu publikos. Girdėjau ir tokį pasakymą: „Stiliaus nebuvimas ir yra tavo stilius.“ Bet būtent tie apdribę rūbai ir tapo mano atpažinimo ženklu.“

Neda Malūnavičiūtė / Elly Jurelly („Foto Alibi“) nuotr.
Neda Malūnavičiūtė / Elly Jurelly („Foto Alibi“) nuotr.

Čia ne aš!

„Šaipydavausi iš grupių, kurios daug labiau rūpinosi įvaizdžiu nei dainavimu. Pamenu susikirtimą su „Bavarijos“ vaikinais muzikos klube „Langas“. Tuo metu buvo prasidėjęs žvaigždžių darymas – mane tai ir juokino, ir trikdė, nes sutelkus dėmesį į žvaigždiškumą kenčia kokybė ir profesija. „Bavarai“ kažkokia proga surengė koncertą. Jie turėjo rėmėjų ir buvo taip išsipustę, kad atrodė kaip povai, bet muzika buvo baisi. Po koncerto vyko bendravimas su publika ir aš iš salės paklausiau, ar tik ne įvaizdžiui jie skiria patį didžiausią dėmesį. „Bavarai“ labai įsižeidė ir atrėžė, kad neatsakinėja į durnus klausimus, o ypač klausėjams, kurie neturi jokio stiliaus.

Žinoma, po to įvykio mes puikiausiai bendravome, turėjome ir koncertinį turą kartu, o prisiminę savo pasikandžiojimą „Lange“ labai žvengėme. Jis nutiko maždaug tuo pat metu, kaip ir mano pirma rimta fotosesija, skirta albumui „Laikas prisipažinti“, po kurio pasidariau plačiai žinoma Lietuvoje. O iki tol buvau gerai žinoma džiazo gerbėjams ir neturėjau jokio supratimo apie makiažą. Scenai pasidažydavau, kaip mokėjau: pudra „Balet“ užmaskuodavau spuogus ir pieštuku paryškindavau akis. Viskas! Bet tada, pirmos fotosesijos metu, man atsivėrė akys – aš, būdama jau 26-erių, suvokiau, kiek daug laiko užtrunka padaryti makiažą, kurio nesimato, tačiau veidas atrodo fantastiškai.

Matyt, mano buvimas ant scenos ir tai, ką ten darau, nustumia vizualius dalykus į -nioliktą planą. Turbūt negaliu būti scenoje kitokia, nei esu gyvenime. Man labai sunku apsimesti tuo, kas nesu. Po albumo „Laikas prisipažinti“ fotosesijos reikėjo su mane rėmusios „Aprangos“ drabužiais pasirodyti šen bei ten. Drabužiai buvo ryškūs, simpatiški, bet ne mano stiliaus. Todėl juos vilkėdama įsivaizdavau, kad vaidinu kažkokį personažą, tačiau jaučiausi blogai, nors pasikark!

Yra buvę ir fotosesijų, kuriose atrodžiau visiškai kitaip, nei man įprasta. Susigundžiau siūlymais išmėginti naują įvaizdį, pažaisti... Tai faina, įdomu, bet pamačiusi rezultatą kaskart galvojau: „Čia ne aš!“ Man svarbu jaustis laisvai nuo kažkieno apibrėžto stiliaus, patarimų, sociumo... Tik taip jausdamasi esu savimi.“

Gailiuosi, kad buvau labai atvira

„Esu padariusi daug dalykų, kurių, turėdama dabartinį protą, nedaryčiau. Pavyzdžiui, pridainavau dainų, dėl kurių šiandien gėda. Jų atsirado, nes kažkada buvau atsainesnė, nelabai įsigilindavau... Su metais ateina supratimas, kad tai ir tai tau netinka! Tas ieškojimų procesas gali vykti visą gyvenimą, bet šiandien aš jau labai gerai žinau, kas man patinka, su kuo būti, groti patinka, esu susidėliojusi prioritetus.

Dabar netgi leidžiu sau pasakyti žinomam kompozitoriui, kad neimsiu jo naujos dainos, nes ji – ne mano... Juk turi taip dainą jausti, kad klausytojams atrodytų, jog tai – paskutinė daina tavo gyvenime... Kad šakės, kaip tu ją myli! Dainuoti mechaniškai, be dvasios – falšas, o aš nepakenčiu falšo. Kol išmokau pasakyti „ne!“ (bijojau įžeisti žmones), prabėgo daug laiko, bet vis dėlto išmokau. Muzikantams neretai tenka rinktis tarp vidinės laisvės ir pinigų. Aš renkuosi laisvę, bet yra kolegų, kurie renkasi pinigus... Tokių pavyzdžių pilna: prašmatnūs įvaizdžiai, klipai, fotosesijos ir absoliutus muzikinis niekalas. Man tų žmonių gaila. Tačiau jei jie gerai jaučiasi – kodėl ne?

Kitas dalykas, kurio gailiuosi, – kad buvau labai atvira visuomenei. Maniau, kad būti nuoširdžiai, emocingai, atvirai pasakoti kitiems, ką išgyvenu, yra normalu. Aš tiesiog buvau savimi, tačiau šiandien gailiuosi, kad kažkada patikėjau žurnalistams tai, kas intymu. Visuomenė pažėrė žiaurios kritikos dėl mano gyvenimo būdo, iširusios šeimos, žodžiu, nutarkavo kaip reikiant... O aš esu labai jautri visokioms neargumentuotoms interpretacijoms, sklindančioms iš lūpų žmonių, kurie manęs nepažįsta, negirdi...

Beje, kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad tokio pobūdžio kritika paprastai užsiima tie, kuriems jų pačių gyvenimas neįdomus... Taip, atvirumas buvo klaida, bet šaukštai po pietų. Paskui daug ko, pirmiausia stiprybės ir mokėjimo pasilikti sau asmeniškus dalykus, išmokau iš ilgamečio scenos partnerio Olego Ditkovskio. Gaila, kad tokio žmogaus kaip jis anuomet nebuvo šalia.“

Kelkis, stokis ir eik į priekį

„Dar viena svarbi mano gyvenimo pamoka susijusi su alkoholio vartojimu. Supratusi, kad slystu į dugną, kad alkoholis ėmė akivaizdžiai trukdyti man, kaip atlikėjai, prieš penkiolika metų tiesiog lioviausi jį vartoti. Lūžis įvyko po vieno labai prasto – tai abu su Olegu pajutome – koncerto. Jis taip pat turėjo problemų dėl gėrimo. Alkoholis – įprastas muzikantų palydovas, bet vieni moka gerti, kiti nemoka – vidurio nėra... Sulig ta diena, kai su Olegu sukirtome rankomis, pasibaigė visi norai paimti taurę. Tapti visiška blaivininke buvo lengva – galbūt todėl, kad tai buvo labai sąmoningas ir šviesus žingsnis.

Kasmet pasveikiname vienas kitą su mūsų blaivybės gimtadieniu. Tapusi blaivininke nebegalėjau būti scenoje su išgėrusiais žmonėmis. Netgi atsisakiau su kai kuriais kolegomis dirbti. Bet nepuoliau aiškinti kitiems, kaip alkoholis gadina smegenis, neįsirašiau į M. Valančiaus draugiją, netapau religinga... Žiauriai nepatinka, kai žmonės, kuo nors įtikėję, pradeda savo tiesą brukti kitiems.

Man atrodo, kad moterų imunitetas svaigalams silpnesnis. Galvoju, kad jos greičiau paslysta. Tačiau skyrybos ir kiti sunkūs išgyvenimai negali tapti pasiteisinimu ir priežastimi siekti taurės. Kelkis, stokis ir eik į priekį. Taškas!“

Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Nepanikuoju

„Turiu imunitetą nežinomybei, nes kaip žmogus, gyvenantis iš koncertų, susiduriu su ja kasdien jau trisdešimt metų. Todėl ir šiandienė situacija neparklupdė. Sėdžiu be darbo, bet yra žmonių, kuriems pandemija kirto daug labiau nei man. 2020-ųjų vasara man buvo neįtikėtinai gera, viena geriausių ir gražiausių per visą karjerą. Beprotiškai įdomūs koncertai netikėtose erdvėse, nuostabiose vietose... Šiuo metu gyvenu iš sukaupto per vasarą rezervo. Mane gyvenimas išmokė jį kaupti. Nepanikuoju. Kai sunku, visada turi pagalvoti, kad daugybei žmonių tūkstantį kartų sunkiau nei tau.“

1 metai

„To meto nuotraukų beveik neturiu. Mano fotoarchyvas prasideda, kai jau buvau vyresnė. Bet kažkas mane ir mamą įamžino mūsų bute Žvėryne, Vilniuje. Ten nebuvo nei šildymo, nei vandentiekio... Gyvenau jame savo pirmus penkerius metus, vėliau išsikėlėme į išsvajotą butą su patogumais Lazdynuose.“

Neda Malūnavičiūtė vaikystėje / Asmeninio archyvo nuotr.
Neda Malūnavičiūtė vaikystėje / Asmeninio archyvo nuotr.

14 metų

„Beveik kiekvieną vasarą leisdavau pajūryje, legendinėje pionierių stovykloje „Žilvitis“. Jei neklystu, tai – paskutinis kartas, kai ten atostogavau. Būriui vadovavo filosofas Leonidas Donskis, kurį meiliai vadinome Liuka, būryje buvo vėliau aktoriumi tapęs Dainius Kazlauskas... Gitara, kurią laikau, – Donskio. Jo dėka sužinojau apie bitlus, grupę „Mašina vremeni“, kas gerai, kas blogai, kas įdomu, kas neįdomu... Mes fantastiškai leidome laiką! Prisiminsiu visą gyvenimą.“

Neda Malūnavičiūtė stovykloje „Žilvitis“. Būryje – ir filosofas Leonidas Donskis bei būsimas aktorius Dainius Kazlauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Neda Malūnavičiūtė stovykloje „Žilvitis“. Būryje – ir filosofas Leonidas Donskis bei būsimas aktorius Dainius Kazlauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

26 metai

„Tas laikotarpis, kai baigėsi mano santuoka. Matui tuomet buvo penkeri. Šiandien mes su sūnumi labai gražiai draugaujame, jis mane palaiko visais gyvenimo atvejais. Santykiai su buvusiu vyru Andriumi Afinogenovu taip pat puikūs, mes netgi kartu muzikuojame. Taigi laikui bėgant viskas nurimo, normalizavosi ir aš esu laiminga, kad visi kartu galime švęsti sūnaus gimtadienį.“

Neda Malūnavičiūtė su sūnumi Matu / Asmeninio archyvo nuotr.
Neda Malūnavičiūtė su sūnumi Matu / Asmeninio archyvo nuotr.

31 metai

„Nuotrauka iš albumo „Eilinė diena rojuje“ reklamos kampanijai skirtos fotosesijos, kurios autorius – Deivis Lukas. Man šis įvaizdis – tobulas. Čia – Neda. Čia jaučiausi absoliučiai savimi.“

Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

37 metai

„Arabiškų kasyčių idėją parsivežiau iš Egipto. Vilniuje radau superprofesionalią kasyčių pynėją, kuri sugebėjo ganėtinai greitai padaryti tokią šukuoseną. Man patiko, bet nuolat su kasytėmis būti negalėjau – norėjosi greičiau iš jų išsilaisvinti. Su Asta Stašaityte nusifotografavome 2008-ųjų Klaipėdos jūros šventėje.“

Asta Stašaitytė, Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Asta Stašaitytė, Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

38 metai

„Fotosesija su bardais Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu, autoriai – Evgenia Levin ir Tomas Piliponis. Taip Kostas, Olegas ir aš prisistatėme kaip kolektyvas „Meilės trikampis“. Kodėl trumpai nusirėžiau ilgus plaukus, paaiškinti negaliu. Galbūt noras pažaisti su savo įvaizdžiu buvo priežastis? Beje, makiažą pati pasidariau. Vilkiu lininį paltą, su juo lipau į sceną ir vaikščiojau gatvėje. Labai jį mėgau ir turėjau gal penkiolika metų.“ 

Olegas Ditkovskis, Kostas Smoriginas, Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Olegas Ditkovskis, Kostas Smoriginas, Neda Malūnavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

48 metai

„Ant nosies – penkiasdešimt, ir kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad esu visiškas neformatas. Moralinė laisvė, nepriklausomybė, ištikimybė sau – pačios svarbiausios man vertybės. 

Neda Malūnavičiūtė su Olegu Ditkovskiu, Richardu Baniu, Andriumi Afinogenovu ir Vytautu Labučiu / Asmeninio archyvo nuotr.
Neda Malūnavičiūtė su Olegu Ditkovskiu, Richardu Baniu, Andriumi Afinogenovu ir Vytautu Labučiu / Asmeninio archyvo nuotr.

Ištikimybė savo principams, tiesoms, kurių nenoriu brukti kitiems... Jono Danielevičiaus nuotraukoje aš, 48-erių, su savo kūrybiniais bendražygiais ir bendraminčiais Olegu Ditkovskiu, Richardu Baniu, Andriumi Afinogenovu ir Vytautu Labučiu. Vilkiu dizainerės Aistės Anaitės suknele.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai