Įsiplieskusi meilė tolimajai Meksikai ir ten sutiktam vyrui, paskatino žurnalistę Jolantą Oną Vitkutę parašyti knygą „Meksika, mano meile“. Knyga, kurioje telpa ne tik visas šalies grožis, bet ir pačios autorės asmeninė meilės patirtis. Ketvirtadienio vakarą Vilniaus publikai buvo pristatyta knyga. O pristatyme dalyvavo ne tik autorė, bet ir jos mylimasis, vienas įkvėpėjų J. Andrés Cedillo. Svečiai buvo kviečiami mėgautis Jolantos Onos Vitkutės istorijomis ir užburiančiomis fotografijomis.
Jolanta, kaip nusprendėte išvykti į Meksiką?
Iš tiesų likimas taip susiklostė. Jei prieš septynerius metus man būtumėte pasakiusi, kad važiuosiu gyventi į Meksiką – būčiau nė už ką nepatikėjusi. Tačiau, kai tiki stebuklais, tai, žiūrėk, jie ir įvyksta. O tas lemtingas gyvenimo posūkis įvyko susitikus su meksikiečiu, pasaulinio garso chemijos profesoriumi, mano bendraamžiu Andrés Cedillo.
Kaip susipažinote su mylimuoju?
Kai susipažinau su Andrés, jis dirbo viename iš Belgijos universitetų. Tuomet ilgai susirašinėjome internetu – apie keliones, knygas, vaikus, patiekalų subtilybes... ir prisijaukinome vienas kitą.
Ar nebuvo baisu viską mesti ir pradėti naują gyvenimą tolimoje šalyje?
Meluočiau sakydama, kad visiškai nebaisu. Nerimo buvo pilna širdis. Tačiau juk keliavau su mylimu žmogumi. Ir nors apie Meksiką tuomet nieko nežinojau, bet prisiminiau, kad Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus kiekvienais metais vykdavo atostogauti į šią šalį ir tai tikrai mane padrąsino.
O kaip gimė mintis parašyti knygą, pagrįsta asmenine meilės istorija? Kodėl nusprendėte ja pasidalinti?
Ši knyga yra apie Meksiką ir kelionių nostalgiją, pasislėpusią kiekvienos širdies kamputyje. Tačiau ne vien apie tai. Norėjau pasidalinti su skaitytojais savo tikėjimu, kad norai pildosi. Žinau iš savo patirties, kad gyvenime kartais būna labai sunkių laikotarpių. Tuo metu itin svarbu, kad kažkas tiesiog draugiškai kumšteltų tau į nugarą ir pakeltų dvasią. Tai, ko gero, ir yra pagrindinė knygos žinutė. Niekada nevėlu atrasti ir pradėti kažką naujo, nesvarbu, kiek jums metų: 25, 50 ar 80...
Tai kokia gi ta Meksika?
Man Meksika – tai rūkstantys vulkanai ir žemės drebėjimai, paplūdimiai tarsi iš bohemiškų kino juostų ir uraganai, saulė, paukščių klegesys, puodelis cafe de olla ir tortilijos, paruoštos su įvairiausiais įdarais bei gardinamos padažais. Tai aitriosios paprikos, papajos, mangai ir citrinos... Meilė ir aistra, gatvės muzika ir maistas. Būtent tai iš pradžių pajutau apsigyvenus Meksikoje.
Kas Jums paliko didžiausią įspūdį šioje šalyje?
Labai daug dalykų: ir gyvenimo būdas, ir patiekalų stilius, beje, meksikietiška virtuvė yra įtraukta į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašus, ir architektūra, kvėpuojanti indėnų – olmekų, majų, actekų – praeities pėdsakais. Na, o patyrus vieną didžiausių žemės drebėjimų, neįmanoma pamiršti to nepaprasto nevaldomos žemės jėgos jausmo. Kai po tavo kojom viskas linguoja, o namo sienos atrodo tarsi guminės žaidimo kaladėlės, kurios tuoj tuoj gali subyrėti, imi kitaip vertinti gyvenimą.
Jolanta, ką rekomenduotumėte pamatyti, paragauti pirmą kartą keliaujantiems į Meksiką?
Meksika yra tokia milžiniška ir skirtinga, kad kiekvienas atras sau tai, ką labiausiai mėgsta. Galbūt padės apsispręsti istorijos, aprašytos knygos puslapiuose. Vien skaitydami pajusite kelionės skonį. Siūlau jau šiandien žengti pirmą žingsnelį link savo svajonės. Tiesiog pasigaminkite meksikietiškos kavos puodelį cafe de olla. Jums reikės žiupsnelio cinamono, keleto gvazdikėlių, anyžiaus žvaigždutės, nerafinuoto cukraus, ir, žinoma, maltų kavos pupelių. Meksikiečiai ją verda moliniuose puoduose, nestiprią, ir gurkšnoja visą dieną. Gardaus!
