Artūras Žabas-Beissoul: „Ne“ yra geriausias žodis

Artūras Žabas-Beissoul / Dmitry Komissarenko nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-05-30 21:15
Jie žengs raudonu „UMA Music Awards“ kilimu – elektroninės muzikos duetas „Beissoul & Einius“ nominuotas britų muzikinei premijai. „Iš tūkstančių muzikų mes – tarp penkių geriausių!“ – džiaugiasi dueto siela Artūras ŽABAS-BEISSOUL (28). Užaugęs šiurpą keliančiame daugiabutyje, šiandien šis kūrėjas su kolega Einiumi JARUČIU (29) geidžiamas tarptautinėse scenose.

Dar viena kiekvieno muzikanto sielą galinti sudrebinti naujiena – kad lietuviškojo dueto užsigeidė vienas didžiausių Europos muzikos festivalių „Sziget“, vykstantis Vengrijoje. Šįmet Budapešte melomanus iš viso pasaulio linksmins tokios žvaigždės kaip Kendrickas Lamaras, „Gorillaz“, Dua Lipa.

Dmitry Komissarenko nuotr.
Dmitry Komissarenko nuotr.

Unikalaus balso dainininką ir stilingų kostiumų kūrėją iš Lietuvos savo puslapiuose pageidavo matyti tarptautiniai leidiniai, tokie kaip „Vogue“ ir kiti.

Be to – net skirti meno, kultūros, technologijų publikai, tokie kaip „Vice Magazine“. Praėjusiais metais Venecijos bienalėje pristatyto leidinio NVRMIND viršelyje puikavosi būtent Artūras Žabas-Beissoul.

Dmitry Komissarenko nuotr.
Dmitry Komissarenko nuotr.

Jau seniai praeityje paliktos Artūro dvejonės dėl ypač sodraus ir spalvingo balso – žiniasklaidoje jis net pramintas baltuoju, turinčiu juodaodžio sielą. Pats manė, kad turi kokį nors defektą, kol įsitikino, kad tai – išskirtinumas. Praeityje – ir nepatogumas... dėl batų: studijuodamas aktorystę ir pantomimą Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, per šokių pamokas Artūras neturėdavo avalynės. Nors visiems specialūs batai būdavo išdalijami, 49 dydžio kojos savininkas jų negaudavo – šokdavo prie vilnonių kojinių prisiklijavęs batų padus.

Dmitry Komissarenko nuotr.
Dmitry Komissarenko nuotr.

Šiandien Artūras pats kuria ir batus, ir scenos kostiumus – ištisas kolekcijas, štai kodėl yra pastebimas tarptautinių mados, meno leidinių. Tad nesirauko paklaustas, ką vilkės žengdamas ant raudono apdovanojimų ceremonijos kilimo Londone.

„Oi, aš tai jau apsirengsiu – netrukus baigsiu septynis naujus kostiumus!“ – juokiasi Artūras.

Kūrėjai iš Lietuvos nominuoti „Best International Music Video“ („Geriausias tarptautinis vaizdo klipas“) kategorijoje už vaizdo klipą „Lion“, kurtą drauge su naujosios kartos režisieriumi Justu Ramanausku.

Beissoul istorija – tarsi Holivudo žvaigždės, kilusios iš Bronkso. Tik baisų Savanorių prospekto baraką vadina getu. Kokios muzikos tuomet klausėsi?

„Tai toli nuo šiandien mano klausomų kūrinių, bet nesmerktina – aš nekūriau tos terpės su slaviška muzika ir daužomais apleistų pastatų langais. Taip nutiko, kad tokioje aplinkoje buvau priverstas gyventi. Taip išėjo, kad tokia muzika man – lyg vaikystės, nerūpestingumo kvapas, kai mama pakviesdavo pietų“, – pasakoja Artūras.

Keista, kaip vaikinas iš tokios aplinkos sukūrė kvepalus tokiu pat pavadinimu, kaip ir kompaktinė plokštelė, – „Chamillion“, o dar iki to sumanė stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Atsikėlė stojamųjų egzaminų rytą ir niekam nieko nesakęs nužygiavo į akademiją. Po egzamino aktorius Vladas Bagdonas susistabdė Artūrą ir sakė, kad labai tiktų pantomimai. Kas ta pantomima – vaikinukas iš Savanorių neturėjo žalio supratimo.

Sako, savame krašte pranašu nebūsi – „Beissoul & Einius“ dažniau koncertuoja užsienyje nei Lietuvoje, neapmaudu?

Mes pranašesni už bet kokį pranašumą, pralenkėme laiką, nes visada siekėme būti kitoje plotmėje ir nepataikauti niekieno skoniui.

Aš niekada nenorėjau gyventi ilgai, aš noriu gyventi amžinai.

Priešingai – esame ypač apdovanoti į mūsų pasirodymus susirenkančiais drąsiais, stilingais ir intelektualiais žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Jie suvokia mus kaip meno sintezę, meninį judėjimą – dovana sulaukti tokių žmonių dėmesio ir palaikymo.

Čia žmonės į tave gatvėje atkreipia dėmesį dėl to, kad esi keistai stilingai apsirengęs, o štai Ukrainoje vieno oro uosto direktorė atbėgo prašyti autografo, nes klausosi jūsų muzikos.

Galbūt mūsų krašte žmonės ne tokie drąsūs. Švenčiu gyvenimą ir madą kasdien, esu tikras dėl to, ką darau. Gal todėl pavyko peršokti kažkokią nematomą ribą, kad net vadinamasis marozas, išvydęs mane su scenine apranga, ne siūlo į galvą, o mesteli komplimentą: „A gIrdi, grAži tava suknelė – mačiau fotošūtą.“ Tokie žmonės mus vertina kaip meninę instaliaciją, net jei nieko apie tai nesupranta, – jiems daro įspūdį, kaip sugebu, pavyzdžiui, koncerto metu ant galvos išlaikyti beveik dviejų metrų skersmens skrybėlę. Mes – tarsi emocinio išsilaisvinimo simbolis.

Jūs turite apsauginį, bet neturite vadybininko – tai irgi nedažna muzikos pasaulyje.

Taip, bet patys esame padarę šimtą kartų daugiau dėl savo karjeros ir galimybių vystymo. Su „vadybininkais“ visada baigiasi prastai: ant vieno esu nuvertęs spintą, į kitą paleidęs kolonėlę, nuo kito esu užsirakinęs rūsyje... Man labai nepatinka neprotingi žmonės.

Toli gražu nesu saldainis ir geras vaikinukas – vadybininkams su mumis nelengva, tiek žinių. Retą mūsų krašte „vadybininką“ būtų galima pavadinti šiuo žodžiu be kabučių. Lietuvos mastu tai greičiau koordinatoriai, prižiūrėtojai. Keli skambučiai – ir per 15 minučių sutvarkai visus reikalus, juk rinka nedidelė.

Turime puikią koordinatorę, kuri rūpinasi reikalais Lietuvoje, bei vadybininką užsienyje, kuris meistriškai, kūrybingai ir kryptingai dirba siekdamas geriausių intriguojančių rezultatų svetur.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Smagu, kad, kiek žinau, vieninteliai turime nuolatinį apsaugos darbuotoją. Dvidešimt aštuonerių Danką sutikome per vieną koncertą Panevėžyje. Jo gebėjimas bendrauti ir nebendrauti tinkamu metu, plačios pažiūros ir didelė širdis sužavėjo, todėl jau kitą dieną susiradau jo kontaktus, pasiūliau prie mūsų prisijungti. Dankas visur kartu mumis keliauja. Rūpinasi logistika, praskiria žmonių minias, kai reikia skubiai praeiti, moka reguliuoti žmonių srautus, kai reikia dalinti autografus. Jei kas užlipa ant scenos, jis tuos įsijautusius klausytojus gražiai nuraško (juokiasi).

Duetas – rizikingas darinys. Kaip judu su Einiumi Jaručiu esate pasiskirstę kūrybinius procesus, rutininius darbus? Kaip įveikiate vienas kito galbūt nekentimo periodus, jei tokių būna?

Su Einiumi kuriame septynerius metus, dažniausiai visus darbus atliekame sėdėdami ir kurdami drauge, tik techniniai niuansai nebėra mano sritis. Mano – mada ir vizualinės idėjos.

Nebebūna piktumo periodų, jie tapo praeitimi, tiesiog suvokėme, kad pyktis beprasmiška, nustojome laikytis kvailų principų ir kabinėtis prie nereikšmingų dalykų. Kai iš esmės suvokėme, kodėl ir kam kuriame, viskas stojo į savo vietas.

Jūs surengėte fotosesiją Černobylio atominės elektrinės apylinkėse, pats kurpi fantasmagorinius kostiumus, fotografavotės per speigą su Bobo Bassetto – kaukių kūrėjo, kuris dirba su mados namais „Givenchy“, grupe „Metallica“, atlikėja Avril Lavigne, – kaukėmis. Einių tenka įkalbinėti ryžtis tokiems iššūkiams? Ar kartais neapima neviltis, kad dideli žygiai neatneša trokštamo rezultato?

Nei manęs, nei Einiaus nereikia įkalbinėti jokiems žygiams, nes dažniausiai jie būna taip sunkiai protu suvokiami, tad pasidaro įdomu, kuo gi viskas baigsis, ir sakome „taip!“ (juokiasi).

Dmitry Komissarenko nuotr.
Dmitry Komissarenko nuotr.

Stipom nuo šalčio su tomis odinėmis timpomis ir Bobo Bassetto kaukėmis Kryžių kalne, bet fotosesiją spausdino žurnalas „Design Scene“. Būna ir sudėtingesnių akimirkų – kelios fotosesijos neišvydo dienos šviesos. Kol kas. Nes manau, kad net ir žavingus nerangumus po kurio laiko pademonstruosime su nauja idėja. O jeigu koks nors užmojis ir neatneša rezultato – negaištame laiko diskutuodami ar verkšlendami.

Esate mėgstami rinktinės publikos, bet ar jos dėmesio užtenka duonai kasdieninei?

Mūsų publika su kiekviena diena – vis įvairesnė. Grojame tik 30–40 procentų mums siūlomų koncertų – leidžiame sau rinktis geriausias ir įdomiausias erdves bei vietas. Tokia ta mūsų duona kasdieninė.

Tavo choreografija – išskirtinė. Tiesa, kad kasdien treniruojiesi, o kambaryje visi kampai apmuturiuoti drabužiais, kad nesusižeistum?

Taip, kampai mane vis „pagauna“, jei krintu, tad turi būti minkšti (juokiasi). Treniruojuosi kasdien, nes būtina palaikyti bendrą tonusą. Visos skrybėlės, batai su masyvia platforma ir kostiumai reikalauja nepaprastų įgūdžių. Tarkim, pastarajam mūsų šou #electrofashion Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ pasigaminau daugiau nei pusantro metro skersmens skrybėlę – ją užsidėjęs, maniau, galva gali nulūžti, bet pasitreniravęs išmokau judėti su tokiu kosminiu lokatoriumi. Šitą judėjimo spalvą ir laisvę gavau dovanų iš aukščiau, o visa kita yra darbas.

Kodėl jūsų nėra jokiuose televizijos projektuose – juk tai padėtų didinti populiarumą?

Televizijos projektų atsisakome šimtu procentų. Dalyvauti svečių ar dalyvių teisėmis pasiūlymų sulaukiame tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Bet atsakymas yra „ne“. Šis žodis – geriausias gyvenime.

Pats save esi pašaipiai pavadinęs Dramos karaliene – tau reikia liūdesio, kančios. Bet juk kai kuriose dainose yra net seksualių minčių, kai kurie kūriniai tinka šokiams iki ryto?

Mistinė drama yra ir mano mėgstamiausias kino žanras. Dramą galima sukurti bet kur ir bet kada, tačiau po tam tikro laiko suvoki, kas yra tiesa, o kas – ne, ir tavo egoizmas bei nesugyvenimas su savimi pačiu pagaliau baigia ašaroti.

Liūdesys ir kančia kartais ima ir ateina savaime, bet pakreipi požiūrį kitu kampu – ir staiga šie jausmai tampa atgaiva kūnui ir sielai. Aš niekada nenorėjau gyventi ilgai, aš noriu gyventi amžinai.

Naujausi straipsniai