Pusvalandis, kai niekas nevarydavo nuo televizoriaus ekrano, neliepdavo eiti tvarkyti žaislų ir net nebardavo už prasižengimus. Pusvalandis, per kurį vaikišką dienos nerimą numalšindavo ramiai sruvenantis tetos Betos balsas, Labanaktuko klausimai, graži pasaka ir juokingas animacinis filmukas. Pusvalandis, kuris su laida „Labanakt, vaikučiai“ ir jos vedėja Bernadeta Lukošiūtė-Stankevičienė būdavo kone šventas dažnam sovietmečio Lietuvos vaikui.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
Bernadeta prisipažįsta niekada neskaičiavusi, kiek metų televizijoje vedė „Labanakt, vaikučiai“. Net gerai nežino, kodėl 1975-aisiais ši laida atsirado tuometinės Lietuvos televizijos eteryje. „Aš tik spėju, kad, remiantis rusiška televizijos laida „Labanakt, vaikučiai“ („Спокойной ночи, малыши“), tokią nutarta rengti ir Lietuvoje, – svarsto. – Tuo metu televizijos Vaikų ir jaunimo redakcijos vyriausiasis režisierius buvo Algirdas Paukštaitis. Girdėjau, kad būtent jam šovė į galvą pakviesti mane. Bandomąją laidą tiesiogiai transliavo į šviesaus atminimo tuometinio Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininko Jono Januičio kabinetą. Jis pritarė mano kandidatūrai ir aš pradėjau vesti „Labanakt, vaikučiai“.“
Tyliai įslinkdavau į „Panoramos“ studiją
Vakarinė laidelė vaikams prasidėdavo 20.30 val. – tarp lietuviškos „Panoramos“ ir devintą vakaro iš Maskvos transliuojamos žinių laidos „Vremia“. „Toje pačioje studijoje, iš kurios transliuodavo „Panoramą“, buvo įrengtas kamputis su keliomis „Labanakt, vaikučiai“ dekoracijomis. „Panoramai“ artėjant prie pabaigos, aš tyliai įslinkdavau į studiją, atsisėsdavau ir laukdavau savo eterio“, – pasakoja Bernadeta ir tikina, kad teta Beta ją ėmė vadinti patys žiūrovai. Juk kreiptis „ponia“ sovietiniais laikais buvo nepriimta, vaikų laidelėje vartoti oficialų kreipinį „drauge“ – irgi buvo nei šis, nei tas. Kur kas įprasčiau vaikams skambėjo žodis „teta“. O Beta atsirado sutrumpinus Bernadetos vardą. „Dabar aš jau turiu keturis sūnėnus, vieną dukterėčią ir porą anūkų. O tada, man atrodo, dar net teta nebuvau. Mano pačios sūnus buvo mažas“, – juokiasi maždaug 26-erių visos Lietuvos teta tapusi diktorė.
Būti diktore ar populiaria TV laidos vedėja – viena, o čia reikėjo būti... „...personažu? – sakinį baigia Bernadeta. – Tam tikra prasme – taip. Ir aš manau, kad tai lėmė mano balso savybės. Juk ir radijuje niekada nedirbau per gegužines ar lapkritines demonstracijas bei transliacijas: netiko mano balsas, kalbėjimo maniera. Užtat sėkmingai su kolegomis vedžiau „Jaunimo bangą“, „Moksleivių popietes“, Dainų švenčių transliacijas iš Kalnų parko... Aš būdavau „pritaikoma“ tokiems renginiams ir laidoms, kur buvo galima kalbėti laisviau, minkščiau, kur nereikėjo tiek daug oficialumo.“
Tiesioginio eterio baimės Bernadeta sako niekada nejutusi: tekstus išmokdavo atmintinai, nes suflerių tais laikais televizijoje nebuvo. Improvizuoti tiesioginiame „Labanakt, vaikučiai“ eteryje tekdavo tik kartais – jeigu „Panorama“ baigdavosi minute anksčiau arba jeigu animacinių filmukų chronometražas būdavo nurodytas ne visai tiksliai. „Kai iki „Vremia“ likdavo dvi ar net trys minutės, tą laiką turėdavau užpildyti aš: ką nors pakalbėti, papasakoti. Radijuje per tokias pauzes gali paleisti muzikos kūrinį, o televizijoje – visai kas kita. Tekdavo ką nors susieti su ką tik rodytu filmuku, gal net su tos dienos įvykiais. Ko gero, tuometinės televizijos eteryje tai buvo vienintelė laida, kur galėjai kalbėti tiesiai į eterį ir taip laisvai“, – svarsto Bernadeta.
Visų „Labanakt, vaikučiai“ laurų ilgametė vedėja prisiimti nelinkusi: kaskart pabrėžia, kad prie laidos dirbo net kelios redaktorės, jos ir laiškų apžvalgas, ir tekstus rengė, režisieriai su asistentais rūpinosi transliacijomis, vyriausias režisierius mokė ją, kaip elgtis tiesioginiame televizijos eteryje. „Aš juk buvau ir likau radijo žmogus, – šypteli. – Pamenu, kaip po pirmos laidos išeinu iš studijos, o vyriausias režisierius su kolega trypčioja po durimis: „Mes taip bijojome, kad tu nepabėgtum išsigandusi...“ Turbūt labai matėsi, kaip aš jaudinuosi... Man ir dabar nejauku, kad ši laida taip tapatinama su manimi. Ne mano nuopelnas yra „Labanakt, vaikučiai“. Tikrai ne mano...“
Iš pradžių laida apsiribojo vien laiškų ir piešinių apžvalgomis. Vėliau joje atsirado dar vienas personažas – lėlė Labanaktukas. „Toks vardas kilo tiesiog iš žodžių „O tu kas?“ skambesio. Iš pradžių buvo paprasta lėlytė, paskui atsirado lėlininko Vitalijaus Mazūro padaryta lėlė – marionetė, ją valdė po stalu sėdintis „Lėlės“ teatro artistas. Pamenu, kaip šauniai tai darė aktorė Nijolė Bižanaitė-Mazūrienė. Kai atsirado lėlė, laidoje pradėjome rengti nedidelius spektakliukus, vaidinimus, – prisimena Bernadeta. – Tiesa, per televizijos okupaciją 1991-aisiais lėlė kažkur pasimetė ir dingo. Galbūt kas nors ją spėjo išnešti? Gaila, nežinau Labanaktuko likimo.“
Mama, geriau neik į mokyklą...
Kas migdydavo vienturtį sūnų Normantą tuo metu, kai ji migdydavo visos Lietuvos vaikus? Iškart po laidos Bernadeta skubėdavo namo: „Jeigu sūnus dar nemiegodavo, būtinai jam ką nors paskaitydavau. Mums tai būdavo geriausias laikas pasikalbėti, išsipasakoti, išklausyti vienam kitą. Sūnus žinojo, kad teta Beta iš televizoriaus yra jo mama. Bet kai mokykloje jį ėmė pravardžiuoti Labanaktuku, Normantui labai nepatiko. Artėjant kokiam tėvų susirinkimui net prašydavo: „Mama, geriau neik į mokyklą...“ Sūnus niekada nėra naudojęsis tuo, kad yra populiarios laidos vedėjos vaikas. Netgi purtėsi to žinomumo. Galbūt tai buvo vaikiškas nenoras dalytis savo mama su visais. O gal noras būti savimi, asmenybe, o ne mamos šešėliu... Paauglystėje jis nešiojo ilgus plaukus, vaikščiojo suplyšusiais džinsais, buvo metalistas. Dar man, būdavo, pakiša ausines: „Mama, paklausyk, kaip čia būgnai skamba!“ Iš kažkur net buvo parsigabenęs būgnų komplektą ir bandė mokytis groti. Bet kadangi gyvenome daugiabutyje, jo praktiniai užsiėmimai truko neilgai...“
Pamenu, bendradarbiai pasakojo, jog tolimųjų reisų vairuotojai atsiuntė kone kolektyvinį laišką ir prašė, kad laidą „Labanakt, vaikučiai“ kartotų iš ryto, nes vakarais jie būna kelyje ir negali pažiūrėti.
Susigyventi su žinomo žmogaus statusu nelengva buvo ir gana uždaro būdo Bernadetai. Ar įlipdavo į troleibusą, ar užeidavo į parduotuvę – tetą Betą pažindavo visur. „Aišku, būdavai ir pavargęs, ir sergantis, norėdavai pasislėpti, kad niekas tavęs neatpažintų... Dar mano charakteris toks: nesu linkusi daug bendrauti, draugauti. Aš labiau melancholikė, labiau savyje. Bet jei tave pažino, šalin žmogaus juk nevarysi... Būdavo, jei vaikas nepastebi, mama ar tėtis jam ima baksnoti: „Žiūrėk, teta Beta...“ Tada neišvengiamai žvilgsniai susiduria, pasisveikini, vardo dar paklausi, pakalbini... – prisimena. – Aš darbo nesureikšminau, bet darbas sureikšmino mane – padarė žinomą, sukūrė tetą Betą ir ją po šiai dienai gatvėje ar parduotuvėje atpažįsta. Net tie, kuriems dabar trisdešimt ar daugiau, šypsosi mane pamatę, sveikinasi... Ačiū Dievui, nėra buvę, kad kas nors piktai būtų šnairavęs.“
Žinomumu Bernadeta sako nelabai mokėjusi ir norėjusi naudotis, jokių privilegijų neprašiusi. Tiesa, iki šiol turi porą draugių, su kuriomis susibičiuliavo „Labanakt, vaikučiai“ gyvavimo laikais. „Ponia Janina dirbo vaikų drabužių parduotuvėje, mes ten netyčia susipažinome. Paskui kai tik į parduotuvę atveždavo deficitinių drabužėlių iš Vengrijos ar Vokietijos Demokratinės Respublikos, ji man pranešdavo ir aš skubėdavau sūnui ko nors pirkti. O kita bičiulė, ponia Jolanta, sovietmečiu vis parūpindavo man kavos. Ačiū Dievui, deficito jau seniai nebėra, o mūsų miela draugystė išliko iki šiol“, – juokiasi.
Žmonių dėmesį Bernadeta vadina didžiausiu atlygiu už darbą. Iki šiol prisimena, kaip į redakciją laiškai plūsdavo maišais: ne tik nuo vaikų, bet ir nuo suaugusiųjų. Nebuvo nė vieno pikto ar kritikuojančio. „Pamenu, bendradarbiai pasakojo, jog tolimųjų reisų vairuotojai atsiuntė kone kolektyvinį laišką ir prašė, kad laidą „Labanakt, vaikučiai“ kartotų iš ryto, nes vakarais jie būna kelyje ir negali pažiūrėti, – pasakoja. – Kartą su vyru ir sūnumi poilsiavome Juodkrantėje. Grįžtame nuo jūros, o visas mūsų medinis namelis, kuriame gyvenome, jazminų šakomis iškaišytas! Durys, langai...“ Bernadeta neslepia gaudavusi ir meilės laiškų.
Vienas ypač įsiminė: „Turėjau tokią tamsiai mėlyną suknelę su dirželiu ir balta apykaklaite. Kartą, rodos, iš Telšių atėjo laiškas, kuris skambėjo maždaug taip: „Jeigu tu tą ir tą vakarą apsivilksi savo mėlyną suknelę su balta apykakle, aš suprasiu, kad tu man kažką jauti ir duodi ženklą...“ Man atrodo, tą vakarą netyčia būtent tą suknelę ir vilkėjau... Bet tuo viskas ir baigėsi, daugiau jokių panašių laiškų į redakciją neatėjo, – šypsosi pasakodama seną istoriją. – Kita vertus, ne tiek jau daug drabužių eteriui tuo metu turėjau, kad būčiau galėjusi itin dažnai keisti. Iš pradžių apskritai reikėjo verstis tik su savais, būdavo, net iš pusseserės kokią naujesnę suknelę pasiskolindavau. Tik vėliau man, kaip ir kitoms televizijos diktorėms, kelis drabužėlius specialiai eteriui užsakė pasiūti „Modelių namuose“.“
Progai pasitaikius, ne viena diktorė darbą nematomame radijuje mielai iškeisdavo į televiziją – žinomumą, populiarumą ir prestižą. Tačiau Bernadeta toliau dirbo radijuje, tik kiekvieną vakarą pusvalandį pasirodydavo TV ekrane: „Lietuvos radijas tada transliavo kiaurą parą. Dvidešimt keturi diktoriai dirbo pamainomis – nuo 7 ryto iki 12 dienos, nuo 12 iki 18, nuo 18 iki 12 valandos nakties, ir tada per naktį iki 7 ryto. Dirbome po du. Jeigu man tekdavo vakarinė pamaina, kartais net reikėdavo susikeisti su kolege, kad galėčiau nubėgti į televizijos studiją ir pabūti teta Beta. Man televizija buvo tarsi šalutinis darbas. Todėl ir nesureikšminau jo per daug: dirbu tai dirbu. Nekviečia, vadinasi, nereikia.“
Va, taip – tyliai, be ypatingų pranešimų ir triukšmo – laida „Labanakt, vaikučiai“ iš Lietuvos televizijos eterio ir išnyko. „Tais laikais būdavo taip, kad niekas tau nieko neaiškindavo, bet imdavai jausti, jog kažkas aplinkui vyksta... Prieš pabaigą dažniausiai pasipildavo kokie nors nemalonūs straipsniai, laiškai. Pamenu, laikraštyje „Literatūra ir menas“ kažkokia ponia piktinosi: „Ką čia rodo tas „Labanakt, vaikučiai“! Mano vaikas žiūri tik lenkų kanalą ir jų filmukus. O šita laida visiškai neįdomi...“ Kokia nors svarbi ponia ar valdininko žmona galėdavo nuspręsti, kad laida prasta ar kad diktorė eteryje apsirengusi netinkamai... Gūdus sovietmetis...“ – atsidūsta. Tačiau Bernadeta niekada nėjo aiškintis, kodėl ją nustojo kviesti į televiziją. Paskui kurį laiką „Labanakt, vaikučiai“ vedė kita diktorė. Vėliau dar ne kartą bandyta kurti panašią vakarinę laidelę vaikams, bet tai jau buvo kiti laikai...
