Naujų merginų grupių pasirinkimas – būti kaip „yvos“, „mangės“ ar „šeškės“? (papildyta kovo 30 d.)

Merginų grupė „Studentės“ / Žurnalo „Žmonės“ viršelis
Merginų grupė „Studentės“ / Žurnalo „Žmonės“ viršelis
Šaltinis: „Žmonės“
2012-03-30 14:00
AA

„Siųsk savo foto ir parašyk motyvą, kodėl Tu turėtum tapti grupės nare, ir mes Tau pranešime apie artimiausią perklausą.“ Tokių skelbimų internete – gausybė. Vadinasi, merginų grupių mūsų pramogų pasaulyje tik daugės. Tačiau kodėl vienos iškyla iki populiarumo debesų, o kitos nugrimzta į užmarštį, taip ir nepalikusios nė vienos įsimintinos dainos?

„Naujai susikūrusioms grupėms sunku išstumti senbuves, kurios jau turi savo vertę ir vietą šou pasaulyje. Dažniausiai pritrūksta... hm... noro ir pasiaukojimo... O paaukoti reikia tikrai labai daug...“ – vienu balsu pokalbį pradeda šiuo metu vienos iš sėkmingiausių grupių „Studentės“ narės Irūna Puzaraitė (22), Ineta Puzaraitė (21) ir Ieva Šimkonytė (23).

Laima Lapkauskaitė / V. Ovadnevo nuotr.

Iš ilgakasių „Mokinukių“ išaugusios į dailias „Studentes“, jos vis dėlto pripažįsta, kad tai – ne karjeros tęsinys, o naujas kopimas į kalną. Kur žinomumą, populiarumą ir dėmesį reikia išsikovoti iš naujo. Ir jau pasitelkiant visas suaugusioms moterims leistinas ir neleistinas priemones.

„Šlovės valanda ir populiarumo viršūnė buvo „Mokinukių“ laikais. O suaugusių merginų grupių daug. Tarp moterų visada buvo ir bus didelė konkurencija... – dėsto merginos. – Reikia išskirtinumo – būti kitokioms nei visos, nuolat stebinti. Grupėje esančios merginos turi būti asmenybės. Žinoma, svarbi išvaizda, talentas ir gebėjimas sudominti. Skandalai – lengviausias kelias į žinomumą ir savireklamą, tačiau mes skandalams neturime laiko.“

Kokie yra merginų atrankos kriterijai? Nėra ką čia apgaudinėti: visi pirmiausia žiūri į išvaizdą, – atvirai kalba Martynas Tyla.

Skandalų nekelia. Nuogos... na, retsykiais, bet, galima sakyti, nesifotografuoja. Pastebėtos darančios ką nors netinkamo – nebuvo. Kodėl tada jos taip sėkmingai kopia į viršūnę? „Gal todėl, kad esame mažutės, – kvatoja seserys Irūna ir Ineta. – Mūsų sudėjimas neatitinka Lietuvos merginų grupių standartų. Ir tai daug ką žavi!“

Tiesa, nuo vaikystės su jomis dirbanti Laima Lapkauskaitė (51) ne visada dėl to džiūgauja: „Į jas daug kas vis dar žiūri kaip į vaikus ir sunku visiems įrodyti, kad „Mokinukės“ jau užaugo. Kartais net rankos nusvyra – kažkoks labai... įdomus tas mūsų klausytojų skonis. Ne visada jiems reikia to tikro... (nevadinsiu menu to, ką mes darome), bet vis dėlto kažkokio tikrumo. Dažnai užtenka vien vizualumo tam, kad grupę pakviestų koncertuoti vakarėlyje. Užsakovai kartais net nesidrovi: „Mums vaikų nereikia... Reikia suaugusiųjų grupių, kurios turi ką parodyti...“ Mes, aišku, to neturime...“ Laima net neslepia, kad užlipti į sceną yra paprasčiau, nei joje išsilaikyti. Todėl krizių, nuopuolių ir vėl – pakilimų jau būta su kaupu.

Saldainis gražiame popierėlyje

Laima Lapkauskaitė / V. Ovadnevo nuotr.

„Studentės“ – labai teigiamas pavyzdys. Žemai lenkiuosi Lapkauskaitei, nes užaugino jas nuo mažiukių. Kaip sakau, tai – tipiškas holivudinis Mikimauzo klubo pavyzdys Lietuvoje. Tikroji dainininkų kalvė. Tačiau tai – retenybė, – įsitikinęs ilgametis atlikėjų vadybininkas ir grupės „Pinup Girls“ įkūrėjas Martynas Tyla (39). – Dauguma muzikos grupių dabar kuriamos kaip prekės. Ir vis mažiau tokių, kurios atsiranda tiesiog iš savęs. Nėra ko norėti, nes rinka dabar tokia: kad galėtum konkuruoti su plastmase (greitąja produkcija), turi būti be galo kūrybiškas, talentingas, charizmatiškas žmogus. Tačiau tokių – vienetai ir jie mieliau daro solinę karjerą, nei buriasi į grupes.“ Patyręs vadybininkas nė neketina slėpti, kad skelbdamas merginų atranką į „Pinup Girls“ kūrė patį tikriausią produktą: „Šita grupė atsirado kone iš lažybų. Mes niekada nedirbome prie sukurtų projektų. Visada būdavo talentų, kurių nereikia formuoti. O šįkart ir man, ir mano antrajai pusei Neringai buvo įdomu patikrinti, per kiek laiko gali sukurti ir pastatyti atlikėją ant scenos.“

Kokie yra merginų atrankos kriterijai? „Nėra ką čia apgaudinėti: visi pirmiausia žiūri į išvaizdą, – atvirai kalba Martynas. – Dantys, ausys, kojos, figūra, grožis – labai svarbu. Į išvaizdą tiek daug investuojama, nes per ją išreiškiamas seksualumas. Čia tas pat, kaip parduoti saldainį. Geriau pirks tą, kuris gražiai įpakuotas. O kai saldainį nulaižo, išmeta. Žiauru? Tokia realybė net ir muzikos pasaulyje.“ Talentas, dainininkių charizma ir balsai – svarbu. Tačiau reikia būti naiviam, kad nesuprastum, jog gražus moteriškas kūnas grupei prideda pliusų. Ir dar kokių! Svarbiausia – į vieną merginų grupę surinkti kuo įvairesnį skonį atitinkančias merginas: blondines ir ryškias juodaplaukes, švelnias mūzas ir ugningas skandalistes.

„Tiesą sakant, nė vienos dabartinės dainininkės neimčiau į savo grupę, nes tos merginos tiesiog neturi gabumų. Į sceną jas veja noras pasipuikuoti prieš draugus, artimuosius, bet ne talentas, – atvirai pareiškia dešimtmetį gyvavusios grupės „Mango“ prodiuseris Gintaras Bendžius (40). – Galėčiau išvardyti šimtą priežasčių, kodėl „Mango“ buvo tokia populiari. Drąsūs sprendimai, originali choreografija, puiki komanda... Bet svarbiausia – reikia turėti gerus, išskirtinius balsus, įdomų tembrą. O visų dabartinių merginų balsai tokie, kad išgirdęs dainą neatskirsi, kokia grupė dainuoja.“ Pasak prodiuserio, tokios grupės, pakeitusios suknelę, įsivaizduoja, kad pakeitė įvaizdį. Tačiau palikti po savęs jos nieko nesugeba. „Tapti žinomam vienai dienai labai lengva. Bet populiarių legendų būna vienetai“, – įsitikinęs.

Skandalas, skandalas ir dar kartą skandalas

Laima Lapkauskaitė / V. Ovadnevo nuotr.

Koks trumpiausias kelias į žinomumą? Skandalas. „Mango“ narės kadaise pirmos įsiamžino nuogos. O dešimtmetį grupei YVA vadovavusi Natalija Bunkė (29) apskritai galėtų išleisti merginų grupės skandalų vadovėlį. Moteris įsitikinusi, kad jie tikrai pridėjo žinomumo. O paskui atėjo ir populiarumas. „Tik mūsų skandalai buvo tikri. Nebuvo išgalvotų dalykų. Bet tą skandalų ir skandalėlių burbulą dar reikia mokėti išpūsti... – puse lūpų prasitaria. – Niekam ne paslaptis, kad yra tam tikros piaro taisyklės ir jas reikia žinoti. Dabar aš jau moku valdyti skandalus. Kad ir iš tos istorijos, kai per M.A.M.A. apdovanojimus debiutantė pasakė, jog užtenka bunkių ir pikul ant scenos, galėčiau išpūsti tokį burbulą, kad iki šiol visi kalbėtų... Paskui mes su ta mergina dar susipeštume ar kokį nagą jai nulaužčiau... plaukų paraučiau... ar tas jos kiaules nuo suknelės nuplėščiau... O gal specialiai susidraugaučiau ir dar kokią dainą su ja įrašytume... Tik man dabar to žinomumo nelabai reikia, Lietuvoje ir taip gal tik kokie penki procentai žmonių nežino, kas yra Natalija Bunkė ar Zvonkė...“

Užtat tuo metu, kai YVA tik lipo į sceną, reikėjo labai pasistengti. „Man norėjosi sukurti Britney Spears tipo merginų grupę: ilgos kojinės, klostuoti sijonukai, pūkeliai visokie, seksualių mokinukių įvaizdis... – prisimena Natalija. – Sugalvojau, kad būtų faina, jeigu mes ant scenos voliotumės. Šoka ir dainuoja visi. O nesivolioja niekas. Nuvažiavau į turgų pirkti kilimo ar pledo. Radau zebrinį. „Kaip gerai atrodys!“ – džiūgavau. Žiūrovai iš tiesų buvo šokiruoti, kai pusnuogės panos ėmė voliotis scenoje... O mes po to pasirodymo dar ir nusirenginėti scenoje pradėjome: užlipdavau su kailinukais ir sijonėliu, o nulipdavau jau tik su apatiniais. Visiems šokas: kaip taip galima! Užtat visi kalbėjo, apkalbinėjo ir tai YVAI suteikė žinomumo. Kai vėliau „Olialia pupytės“ pasirodė prisidengusios tik gipiūrais, tai jau mažai ką nustebino...“

Laima Lapkauskaitė / V. Ovadnevo nuotr.

„Reikia dar ir dainų gerų turėti. Ne tik skandalus pūsti“, – įsitikinęs pernai veiklą nutraukusios populiarios merginų grupės „69 danguje“ vadybininkas Egmontas Bžeskas (38), tačiau neprieštarauja, jog „šeškių“ populiarumui skandalai išėjo į naudą. Tik jie buvę nedirbtiniai, nesuplanuoti ir nesuvaidinti. „Man atrodo, skandalai jau taip visiems atsibodę ir įgrisę... – svarsto Egmontas. – Dabar pažįstame merginų grupes iš nuotraukų žurnaluose, žinome, kiek svorio jos priaugo ar numetė... Bet ar žinome bent vieną jų hitą, mokame žodžius? Ar prie naujųjų merginų grupių po koncerto prieina žmonės ir sako: „Mes įsimylėjome klausydamiesi jūsų dainų“? Vadinasi, mes sugebėjome žmonėms duoti kai ką daugiau, ne tik skandalus. Kai žmonės tave pamilsta dėl dainų, tada ima domėtis ir asmeniniu tavo gyvenimu, tada žiniasklaida ima tave persekioti, viešinti... Tikrai ne atvirkščiai. Ir tikrai ne viskas pasiekiama per skandalus.“

Ir dainuosime ne papais. Viskas, ką turime, – gamtos duota. Jokių nenatūralių dalykų, – vienu balsu tikina „Kitokios“.

„Niekada nekopijuokite buvusių skandalų ir įvaizdžių, – naujoms merginų grupėms pataria Natalija. – Mačiau tokių pavyzdžių, kai bandė pūsti ką nors panašaus, kartoti... Bet taip stipriai neišėjo, taip buvo juokinga... Padarykite kitaip. Padarykite ką nors pribloškiančio! Taip, kaip nedarė kitos. Ne skandalais patraukite dėmesį. Nesugebate? Vadinasi, nėra ko lipti ant scenos.“

Populiarumo siekti skandalais nenusiteikusios ir „Studentės“. „Buvo šiokių tokių Irūnos nuotraukėlių... skandaliukų „Žvaigždžių duetuose“ su Mariumi Jampolskiu... Bet tokių mums patiems netikėtų. Va, reikėjo Mariui pabučiuoti Irūną, kad žmonės atkreiptų į ją dėmesį. Juokinga... – svarsto Laima Lapkauskaitė. – Gal triukšmingesnės grupės ir daugiau koncertų turi, bet nenori mano mergaitės skandalų. Mes pasitarėme, kad geriau jau eisime į televizijos projektus, šoksime, dainuosime, filmuosimės, bet kurti istorijų, kurių nėra, ar leistis į asmeninius gyvenimus – nenorime.“

Be to, ir mergaitės užaugo, ir vadovė neslepia gerokai pasikeitusi. „Dėl daug ko jų dabar atsiklausiu: ar norite šitos dainos? Ar jums patiktų toks drabužis? Diktatorė buvau, kai jos buvo vaikai. O į senatvę labai keičiuosi, gerėja, minkštėja charakteris... – juokiasi. – Todėl nė karto joms neliepiau: kad laikraštis ar žurnalas parašytų, papasakok, jog su kuo nors permiegojai... Aš – kitaip auklėta... Jeigu nesugebėsime savo darbu žmonių sudominti, nežinau, ar tada bus prasmė būti scenoje. Aš į darbą žiūriu idėjiškai: man svarbiausia – ne užsidirbti, o dirbti su džiaugsmu. Ir mergaitės nuo mažens išmokytos sceną gerbti. Matyt, kitokiu darbo stiliumi „Studentės“ nuo kitų merginų grupių ir skiriasi.“

Pakeliui

Laima Lapkauskaitė / V. Ovadnevo nuotr.

Nors portalų antraštėse ir „sprogdina seksualumo bombas“, ne tuo pramogų pasaulyje trokšta būti žinomos metus gyvuojančios grupės „Kitokios“ merginos. Sako net fotosesijas rengiančios ne šiaip sau, o tik tada, kai publikai nori pristatyti naują savo dainą. „Turime pateisinti savo pavadinimą, todėl eisime kitokiu keliu nei visos“, – tvirtai pareiškia Guostė Abeciūnaitė (25).

„Gal mes ir sudėtingesnį kelią pasirinkome, bet dėl populiarumo apie asmeninius gyvenimus pasakoti ar skandalų daryti tikrai nepulsime“, – tikina ir pagrindinė grupės iniciatorė Renata Klimaitytė. „Mano gyvenimas kartą jau buvau paviešintas. Daugiau nebenoriu“, – prisipažįsta viena ryškiausių grupės narių Greta Lebedeva (22). „Ir dainuosime ne papais. Viskas, ką turime, – gamtos duota. Jokių nenatūralių dalykų“, – vienu balsu tikina ir Oksana Šklėriūtė (24), ir Indrė Burlinskaitė (23).

Penketukas net dirbti pasiryžęs kitaip: be vadybininko ar prodiuserio. „Pačios turime patirties vadybos srityje. Kam dalytis honorarą su svetimu žmogumi? – dėsto Renata. – Blogiausia, kad pasirašiusios sutartį su vadybininku ir prodiuseriu būtume priklausomos nuo jo norų. Pasakys: „Eik fotografuotis „Pleibojui“, ir turėsi eiti.“ Anksčiau grupėje „Pikų panos“, kuri vėliau buvo pervadinta į „Mėtas“, dainavusi Greta neslepia panašios nemalonios patirties jau turėjusi: „Na, merginos, dabar eisime pas stilistus“, būdavo, pareiškia vadybininkai. Ir ilgus mano plaukus nurėžia iki pečių. Sutartis pasirašyta – nepasipriešinsi... Paskui prodiuseriai mus apleido. Kiti darbai, kiti projektai tapo svarbesni. O mes ant ledo – nei vadybos, nei dainų...“

Grupėje kiekviena atlieka savo misiją: viena geresnė solistė, kita labiau rūpinasi choreografija, trečiai sekasi rengti koncertus, ketvirta atsakinga už įvaizdį, penkta geriausiai bendrauja su publika. „Mes – komanda, kuri tik bendromis jėgomis gali ko nors pasiekti“, – įsitikinusios merginos. Ar jos jau jaučiasi populiarumo viršūnėje? Greičiau – tik pakeliui į ją. „Pernai pavasarį vienas gana garsus prodiuseris, išgirdęs vos vieną mūsų dainą ir perskaitęs pirmą straipsnį, pareiškė: „Duodu joms laiko iki vasaros.“ O mums nuo tos vasaros tik sektis pradėjo“, – džiūgauja merginos.

Mes juk senstame...

Vieni metai. Tiek, pasak Martyno Tylos, skiriama grupei pranešti apie save. „Po metų, jeigu nesieina, reikia uždaryti. Grupė – elementarus „uabas“, kuris turi dirbti ir uždirbti, – tiesiai šviesiai pareiškia. – Jeigu matai, kad dirbi neteisinga linkme, turi bandyti ką nors keisti. Jeigu nepavyksta, reikia bandyti dar kartą. Jei ir paskui niekas nesikeičia, tą projektą jau reikia baigti. Tokių nesėkmių muzikos rinkoje buvo ne viena.“ Jo paties kadaise prodiusuota merginų grupė „Pagalvėlės“ nesugebėjo iškilti, nors atsirado gerokai anksčiau nei „Mango“, kuri tapo tikra žvaigžde. „Galbūt man tuo metu trūko patirties. Gal grupės „Pagalvėlės“ narės buvo per daug skirtingos ir ambicingos... Atlanta, Aistė Pilvelytė, Audronė iš grupės „L+“... Atrodo, ir dainos gerai sukosi radijuje, merginos daug važinėjo, koncertavo, bet... Suvokiau, kad reikia rišti grupės veiklą, nes jų suvaldyti tuo momentu aš nepajėgiau“, – prisipažįsta Martynas.

Čia ir didžiausia klaida, kad visos nori būti kaip „yvos“, „mangės“ ar „šeškės“, – svarsto  Egmontas Bžeskas.

Dabartinei jo vadovaujamai grupei „Pinup Girls“ prireikė vos pusmečio, kad jos vardas suskambėtų eteryje, kad merginos įsiamžintų žurnalų puslapiuose. O šį mėnesį jau suplanuotas ir pirmas koncertas Anglijos lietuviams. „Projektas tikrai pasirodė sėkmingas, nes per pusmetį net į „Pinup Girls“ įdėti pinigai jau grįžo, – tikina Martynas. – Kiek reikia lėšų norint išstumti grupę į aukštumas? Ribų nėra. Jeigu skaičiuotume tik investiciją į aprangą, įvaizdį, įrašus, reikia nuo 30–40 tūkstančių litų. O jeigu dirbi sau, be patyrusio vadybininko ir viską pradedi nuo nulio, pats ieškai įmanomų kelių, norėdamas garantuoti sau sėkmę muzikos rinkoje, privalai turėti kokį šimtą tūkstančių litų.“

Pasak Martyno, grupė turi ne tik starto limitą, bet ir gana aiškią pabaigą. „Ketveri penkeri metai. Jeigu ilgiau – labai gerai. Bet po penkerių metų reikia rimtai įvertinti situaciją ir tęsti tolesnę veiklą arba surengti uždarymo turą ir pasitraukti nuo scenos. Jeigu būdamas beveik lavonas dar bandai sakyti, kad esi geriausias, atrodo labai juokingai. Ir jeigu dedi tašką, padėk ir nebesigręžiok, – įsitikinęs. – Grupė turi natūralius savo naudojimo resursus. Merginų grupės tampa nebeįdomios, kai jų narės išteka, apsigyvena su vyrais, susilaukia vaikų... Visur pasaulyje taip yra. Ir nėra čia ko pykti.“

Kad atlikėjos teka, gimdo ir tai lemia jų karjeros pabaigą merginų grupėse, sutinka ir Natalija Bunkė. Jos YVA net ketverius metus iš pogrindžio lipo į didžiąją sceną ir paskui dar penkerius ar šešerius išsilaikė populiarumo viršūnėje. „Solistams amžiaus kriterijaus praktiškai nėra. Bet merginų grupė – visai kas kita: jos turi būti jaunos, gražios, aktyvios. O mes juk senstame!“ – pripažįsta buvusi grupės lyderė. Tiesa, daugumai dabartinių merginų grupių Natalija prognozuoja išnykimą net ne dėl amžiaus, o dėl to, kad jos neturi pagrindinės savybės, kurios reikia scenoje, – nuoširdumo.

„Mes viską darėme nuoširdžiai. Kaip mokėjome, kaip išėjo, bet iš visos širdies. Buvo daug noro, entuziazmo, – prisimena. – Jeigu pats spinduliuoji viskuo ir už tave nieko daryti nereikia, jeigu būdamas scenoje sugebi patraukti auditoriją, – tai ir yra sėkmės paslaptis. Net balsas nėra pagrindinis faktorius. Yra daugybė merginų, turinčių nerealius balsus. Ir kas iš jų? Ogi nieko. Kad patrauktum klausytoją, žiūrovą, turi turėti ne tik balsą, bet ir visą puokštę savybių. Žiūrovas – ne kvailys, jis mato, jaučia atlikėjo charizmą, šarmą, mokėjimą bendrauti. Pirmus kartus lipdavau į sceną ir neturėdavau ką pasakyti. Bet aš išmokau bendrauti su publika. Scenoje negali savimi abejoti, negali bijoti. Tavo akys turi degti, turi išmokti pateikti save be priekaištų.“

Pasak Natalijos, dabar padėtis labai palanki: net dvi populiarios merginų grupės pasitraukė iš muzikos pasaulio. Jeigu kuri nors naujokė sugalvos ką nors pribloškiančio, jai tikrai pavyks iškopti į populiarumo aukštumas.

„Bet gal prodiuseriai ir vadybininkai išsisėmė? O gal merginų grupių era Lietuvoje baigėsi? Kažkaip per daug viskas vienoda, nieko įdomaus... – svarsto ji. Nors turi patirties, pati dabar nesiimtų kurti merginų grupės: – Neapsimoka. Aš žinau, kiek kainuoja rūbai, įrašai, pasirodymai, sugaištas laikas... Visa tai išskaičiavus iš gauto uždarbio, lieka tokie juokingi pinigai, kad... Šou versle geriausia pinigus daryti tik iš savęs. O jeigu turėsi vadybininką, vairuotoją, sceninių kostiumų kūrėją, stilistą, šukuosenų tvarkytoją... gal iš koncerto tau šimtas litukų ir liks. Lengvai dabar galėčiau surinkti tris panas, duoti joms YVOS dainas, jau išsuktą vardą, sukurti kiek kitokį įvaizdį ir net investuoti daug nereikėtų. Bet... Vėl intrigos... moteriškuose kolektyvuose jos – neišvengiamos... Kam man tų nemalonumų? Iki šiol sulaukiu skambučių, prašymų padėti pakilti į sceną... O kas man padėjo?“

„Man irgi skambina daugybė merginų, svajojančių tapti tokiomis kaip buvo „69 danguje“. Čia ir didžiausia klaida, kad visos nori būti kaip „yvos“, „mangės“ ar „šeškės“, – svarsto buvęs grupės „69 danguje“ vadybininkas Egmontas Bžeskas. – Niekada gyvenime antros tokios pat grupės nekurčiau. Nes negali pakartoti nei buvusių skandalų, nei buvusios šlovės. Nes nebus antros tokios Karinos, tokios Ingridos, nebus Nijolės ir Godos. Pamenu, mokykloje man reikėjo labai greitai nubėgti vieną distanciją, tada tėvo paklausiau, kaip man laimėti. „Tiesiog bėk savo stiliumi. Jeigu kopijuosi savo priešininką, nelaimėsi niekada“, – patarė. Jeigu kada nors sugalvočiau kurti naują merginų grupę, svarbiausia – nekartočiau to, kas buvo. Ir niekam nesiūlau to daryti.“