Naujoje knygoje – tikroji R.Šepetys romano „Tarp pilkų debesų" herojės Irenos Saulutės istorija

Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė / Mariaus Morkevičiaus nuotr.
Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė / Mariaus Morkevičiaus nuotr.
Laisvė Radzevičienė
Šaltinis: Žmonės
2020-11-27 17:03
AA

Apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę daugybė žmonių žino iš rašytojos Rūta Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“. Romanas tapo garsus visame pasaulyje, o 92-ejų pagrindinė jo herojė gyvena čia, Lietuvoje. Ji yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, sezono metu rengia edukacines programas ir pasakoja apie tremtį.

Irenos Saulutės vaikystės prisiminimai iš tremties, grįžimo gimtinėn istorija, ne vienerius metus trukusio slapstymosi nuo KGB patirtys lyg iš įtempto siužeto trilerio nugulė ką tik leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“.

„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanotos Irenos Saulutės  Valaitytės-Špakauskienės likimas – tarsi simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu, kai grįžo į gimtinę“, – taip šios moters gyvenimą apibūdina knygos sudarytoja, žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė.

Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė ekspedicijoje į tremties vietą / Asmeninio archyvo nuotr.

„Gal ir neįmanoma aprašyti to, ką patyrėme, – svarsto Irena Saulutė, į tremtį išvežta būdama paauglė. – Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta.

Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti.

Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais.“

Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienėsu anūke / Asmeninio archyvo nuotr.

Tarpukario karininko dukra, grįžusi iš tremties, nors ir su didžiausiais KGB ir jo klapčiukų trukdžiais, baigė Kauno medicinos felčerių mokyklą. Taigi vaikystės svajonė tapti arba medike, arba – balerina, iš dalies išsipildė. Bet kokia kaina! Sovietų okupacija jos ir šeimos gyvenimą pakeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, ankstų 1941-ųjų birželio 14-osios rytą užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus.

„Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais mes pasiekėme buvusį angliakasių miestelį. Mamą ir brolį kasdien varydavo į kalnus kirsti medžių, o mano, trylikametės, užduotis buvo parūpinti malkų ir maisto“, – prisimena Irena Saulutė.

Kol mama ir brolis dirbdavo miške, Irena Saulutė rinkdavo sakuotą medieną ir žoliaudavo. Žolė dažnai tapdavo šeimos maistu.

„Grįžusi iš kalnų sukraudavau lauželį iš sakingų medžių šakų ir užkaisdavau puodą. Lėkščių neturėjome, valgėme iš skardinių. Valgau, o taip šlykštu, rodos, viską išvemsiu. Verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti, mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – dalijasi savo prisiminimais.

Knygos „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ viršelis

Po metų Altajuje Irena Saulutė su mama ir broliu buvo perkelti už poliarinio rato. Oficiali perkėlimo priežastis – primityvi iki bukumo: kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Žiemą jiems tekdavo dirbti po dvylika valandų, vasarą – po keturiolika. Uždirbdavo grašius, jų neužtekdavo nė galimai duonos normai išpirkti. Vaikai ir suaugusieji ėmė kristi nuo bado lyg lapai. Į knygą savo patirtis sudėjusi Irena Saulutė pasakoja, kad iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti. Gilių nepajėgdavo iškasti, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – įšalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūstydavo.

Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė / Mariaus Morkevičiaus nuotr.

Savo knygoje Irena Saulutė pirmą kartą viešai pasakoja, kaip jai, tada devyniolikmetei, laimingo atsitiktinumo dėka pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau ir čia niekas nelaukė, palengvėjimo ji nesurado. Sovietų valdžia grįžusiems tremtiniams neišdavė pasų, jų neregistravo, gaudė, teisė ir vėl siuntė į Sibirą. Net kiek sušvelnėjus režimui persekiojančią KGB akį Irena Saulutė jautė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Prasidėjus Atgimimui, moteris prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.