Rytų Ukraina. 2017-ieji. Marinkoje gyvenanti Oksana šiemet nenukasė bulvių, nes, kaip ji sako, gyvybė svarbiau nei bulvės. Jos namas – vos keli šimtai metrų nuo fronto linijos, ir rytinė jo siena suvarpyta snaiperių kulkų, jau nekalbant apie kelis kartus remontuotą stogą, sudegusią pavėsinę ir plėvele uždengtus langus. Vis tiek stiklus išdauš sprogimo banga.
Tokia šiandien Rytų Ukrainos kasdienybė, kurią pamatė LRT kūrybinė grupė: režisierius Rimas Bružas, operatorė Miglė Gaižiūtė, žurnalistas Edvardas Špokas.
Filmuota medžiaga nugulė dokumentiniame filme „Iki pabaigos. Ir dar šiek tiek“, pasakojančiame apie karo įkaitais tapusius žmones Rytų Ukrainoje. Apie vaikus, moteris, vyrus, kuriems kasdien girdimi šūviai, gatvėje ar kieme ginkluoti kariai jau tapo įprasta. Eidami į darbą, parduotuvę ar į svečius, jie skubiai perbėga pavojingiausias gatves, kad išvengtų snaiperių šūvių.
Filmo premjera – pirmadienį, gruodžio 18 d. 22.35 val. per LRT TELEVIZIJĄ.
„Būdamas Rytų Ukrainoje, matydamas karo įkaitais tapusių civilių gyventojų labai sudėtingą kasdienybę Marinkoje ir Avdijevkoje, kur šaudymai automatiniais ginklais už kelių šimtų metrų yra nuolatinis fonas, fiksuodamas karių gyvenimą priešakinėse linijose, kur iki šiol krenta minosvaidžių sviediniai, supranti karo beprasmybę ir purvą, kuriame jau 3 metai įstrigę šie žmonės, – pasakoja filmo režisierius Rimas Bružas. – Beviltiškai įklimpę, retas tikisi greitų pokyčių ir tikėjimas tuose nesibaigiančiuose apšaudymuose blėsta. Jiems reikia paramos, visokios ir jie džiaugiasi ne vien Jono Ohmano atvežama labdara, bet ir bendravimu, palaikymo žodžiais, kurių iš savo valdžios Kijeve, užsiėmusios vidinėmis rietenomis, negirdi. Labai apmaudu, kad XXIa. tokie dalykai vyksta, ir vyksta labai netoli. Ukraina yra tas paskutinis Vakarų civilizacijos forpostas. Nevalia jų pamiršti, turime jiems padėti, nes tai ir mūsų kova, mums irgi reikėjo pagalbos 1991-aisiais, žinome kokia ji svarbi.“
„Iki pabaigos. Ir dar šiek tiek“ – filmas apie patriotizmo suvokimą, apie žmones, palikusius savo šeimas ir išėjusius ginti šalies. Į klausimą, kodėl ėjo į frontą, savanoriai atsako: o kas kitas, jei ne jie? Jie gina savo šeimas, nes įsitikinę, kad kitaip Rusijos remiami separatistai ateis iki jų namų. Savanorė Julija sako nenorinti, kad jos vaikai Zaparožėje matytų tai, ką mato vaikai, gyvenantys prie fronto linijos.
Skirtingas ir kartu panašias istorijas sujungs lietuviams puikiai pažįstamas Jonas Ohmanas, nuo karo pradžios vežantis paramą ukrainiečiams. Paramą, skirtą kariams, paramą, skirtą apsiginti.
Filmo sukūrimą pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Sąjunga.
