Linos Lužytės filme „Pilis“ – emigracijos tema: „Lietuvį norėjau parodyti ne kaip auką, o kaip kovotoją“

Lina Lužytė ir filmo „Pilis“ kadras
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-10-12 10:39
„Pilis“ – tai jau antrasis režisierės Linos Lužytės (35 m.) ilgametražis filmas. Jis pasakoja jaudinančią iš Lietuvos į Airiją emigravusios šeimos istoriją. Nors „Pilyje“ kalbama apie emigraciją, ji tarsi lieka antraplanė. Daug svarbesnė yra pačio žmogaus – ambicingo, drįstančio svajoti, siekti to, ko nori, o ne imti tik tai, ką jam duoda gyvenimas, idėja. Apie naują kūrinį, laimės paieškas ir norą pasilikti Lietuvoje kalbamės su filmo režisiere L.Lužyte.

Prisiminkite, kaip nusprendėte stoti į režisūrą? Ar pasakoti istorijas mėgote jau vaikystėje?

Nuo vaikystės mėgau žiūrėti filmus, bet nebuvau iš tų, žinančių visą kino klasiką. Į režisūrą tiesiog pakliuvau – tai buvo kažkoks laimingas atsitikimas... Įstojus aplankė užtikrintas jausmas, kad esu ten, kur ir turiu būti. Pieš tai studijavau psichologiją, tačiau jaučiausi ne savo vietoje. Istorijas pasakoti visada mėgau. Jas specialiai pagražindavau meluodama, mat norėjau, kad jos kitiems skambėtų žavingiau, įspūdingiau ir dramatiškiau...

Pati esate ne tik režisierė, bet ir scenarijaus autorė. Kokiomis aplinkybėmis gimė filmo „Pilis“ scenarijus ir kokia pagrindinė filmo idėja?

Scenarijų rašiau gana ilgai - beveik trejus metus. Tuo metu gyvenau Mianmare, pradėjau daug galvoti apie Lietuvą. Klausiau savęs, kodėl aš keliauju? Pradėjau domėtis emigrantų gyvenimu, skaičiau apie lietuvius Anglijoje, Airijoje. Taip emigracijos kontekste pradėjo dėliotis istorija. Filmas kalba apie jauną žmogų, kuris bando prasimušti gyvenime: neima to, ką gyvenimas numeta. Lietuvį norėjau parodyti ne kaip auką, o kaip kovotoją, kuris eina iškėlęs kumštį į orą ir sako: „Susikursiu gyvenimą tokį, kokio esu vertas, o ne tokį, kokį man siūlo aplinkybės“.

Filmo „Pilis“ pagrindinio vaidmens atlikėja Barbora Bareikytė
ir režisierė Lina Lužytė / Gretos Skaraitienės „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Filmo „Pilis“ pagrindinio vaidmens atlikėja Barbora Bareikytė ir režisierė Lina Lužytė / Gretos Skaraitienės „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Emigracijos tema, nors ir ne svarbiausia, tačiau sukuria pagrindą istorijos kontekstui. Sakoma, jog pranašu savoje žemėje nebūsi. Kaip vertinate laimės paieškas svetur?

Man atrodo, kad laimės išorėje niekada nerasi. Turiu omenyje karjerą, šalies pakeitimą ar bet kokią kitą veiklą. Kai atrandi laimę viduje, geografinės ribos tampa nebesvarbios. Bet kalbant apie žmonių judėjimą, migraciją, neabejoju, jog žmogus yra sutvertas eiti link gėrio, laimės. Todėl neradus jos vienoje vietoje, žmonės keliauja į kitą. O kol žmogus ieško, tol eina į priekį. Nebūtina atrasti, svarbiausia ieškoti.

Siužetą kuria trijų kartų moterys: mama Jolanta (vaid. Gabija Jaraminaitė), dukra Monika (vaid. Barbora Bareikytė) ir demencija serganti močiutė (vaid. Jūratė Onaitytė). Kokią gyvenimo pusę kiekviena iš jų simbolizuoja? Ir kodėl siužete dominuoja moterys?

Močiutė simbolizuoja vyresniąją lietuvių kartą, kuri yra be galo prisirišusi prie praeities, ją saisto labai tamprūs ryšiai su gimtąja šalimi. Vidurinioji karta – tranzitinė. Ji man yra labai įdomi. Šių žmonių gyvenimai tarytum jau nebeišsipildo, nevirsta sėkmės istorijomis. Jie tampa tais kūnais, kurie perneša jaunąją kartą į geresnį gyvenimą. Monika reprezentuoja globalaus pasaulio jauną žmogų, kuris eina atlapa krūtine ir galvoja, kad tai, ko jis nori, ir turi teisę gauti. Jaunosios kartos nebesaisto jokie ryšiai nei su praeitimi, nei su šalimi. O kodėl dominuoja moterys didelės paslapties nėra. Tiesiog moterų personažai man yra artimesni, nes pati esu moteris. Tačiau, visų pirma, man tai žmonės, kurie yra labai vieniši svetimoje šalyje.  

Su Gabija Jaraminaite dirbate jau ne pirmą sykį. Jūratė Onaitytė – teatro elitui priskiriama aktorė. Barborą apibūdinate kaip nepaprastai talentingą. Kaip jas atradote?

Su Gabija Jaraminaite mūsų „vedybinė santuoka“ trunka jau ilgiau nei dešimt metų... (juokiasi). Kai rašau scenarijų, jau mąstau apie Gabiją kaip apie personažą. Ji yra universali aktorė, turinti begalinį tiesos jausmą. Jūratė Onaitytė – plataus kalibro aktorė, su kuria dirbti labai norėjau, nors pradžioje buvo kiek nedrąsu. Pagrindiniam vaidmeniui ieškojau vaikų, Barbora nukrito tarsi iš dangaus. Iš visų atrankoje dalyvavusių mergaičių ji išsiskyrė ne tik savo išvaizda, prikaustančiu žvilgsniu, bet ir natūralumu bei jautrumu.

Filme „Pilis“ Gabija Jaraminaitė įkūnijo Jolantą, gyvenimo neglostomą emigrantę Airijoje. Jos dukrą vaidina Barbora Bareikytė, motiną – Jūratė Onaitytė / Kino platintojų nuotrauka
Filme „Pilis“ Gabija Jaraminaitė įkūnijo Jolantą, gyvenimo neglostomą emigrantę Airijoje. Jos dukrą vaidina Barbora Bareikytė, motiną – Jūratė Onaitytė / Kino platintojų nuotrauka

„Pilis“ – tai bendras Airijos ir Lietuvos kino kompanijų darbas. Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami filmą? Kokius prisiminimus išsinešėte?

Beveik nebuvo jokių iššūkių – viskas ėjosi kaip per sviestą. Airiai mane be galo sužavėjo kaip žmonės, kaip darbuotojai, nes viską darė maksimaliai gerai. Į Airiją vykome su nuostata, kad pasitiksime lietų, tačiau per visą filmavimo mėnesį lietaus nebuvo nė dienos. Airiai juokavo, kad nieks nepatikės, kad filmas nufilmuotas šioje šalyje.

Pakalbėkime apie svajones, juk ir filme pagrindinė herojė daro viską, kad tik įgyvendintų savo troškimą... Kokie jūsų, kaip ambicingos jaunos režisierės siekiai ir svajonės?

Šia vasarą praleidau afganistaniečių pabėgėlių stovykloje Lesbo saloje, Graikijoje. Ten filmavau dokumentinį filmą apie pabėgėlius. Taip pat noriu sukurti filmą apie Joną Meką, ko gero, suvalgysiantį pusę mano gyvenimo. Dar tiksliai negaliu pasakyti kas jame bus sudėta, bet teks paplušėti dirbant su gausia archyvine medžiaga. Žaviuosi rusų literatūra, kuri apima žmogaus egzistencijos klausimus bei didžiąją dalį Rusijos ir pasaulio istorijos. Mano svajonė yra sukurti tokį filmą, kuris, kaip ir mano mėgstama klasikų literatūra, turėtų be galo daug sluoksnių ir atlieptų laikmetį. Manau, būtina išsikelti ambicingas svajones, kurios taptų kelrode žvaigžde, rodančia judėjimo kryptį. O ar svajones pasieksi, tai jau yra antraeilis dalykas. Svarbiausia turėti tikslą link kurio einama.

Rugsėjo mėnesį įvyko filmo premjera. Kaip jaučiatės atidavusi savo kūrinį vadinamajam „žiūrovų teismui“? Kokių atsiliepimų teko išgirsti?

Premjera yra lūžio taškas, kai filmas patenka į žmonių rankas ir tampa jau nebe tavo. Nuo tos akimirkos nebegali turėti jokių pretenzijų, kad galbūt kažkas kažką ne taip suprato. Žiūrovai sprendžia ar filmas geras, ar blogas. Neslepiu, kad žiūrovų teismui jį atiduoti yra baisu. Vieną iš netikėčiausių atsiliepimų esu išgirdusi iš vyro, kuris po filmo pareiškė, kad jeigu jis būtų emigravęs, tai pasižiūrėjęs šitą filmą tuoj pat grįžtų į Lietuvą. Tai išgirsti buvo malonu ir keista, nes filmo tokia intencija nekūriau.  Kiekvienas žmogus filmą pamato iš savo prizmės, perleisdamas per savo patirtį.

Kadras iš Linos Lužytės filmo „Pilis“/ Luko Šalnos nuotr.
Kadras iš Linos Lužytės filmo „Pilis“/ Luko Šalnos nuotr.

Gal galite išvardinti bent tris priežastis, dėl kurių rekomenduotumėte filmą pažiūrėti dar jo nemačiusiems?

Pirmoji priežastis – pati emigracijos tema, kuri daugeliui lietuvių yra gana svarbi. Filmų šia tema nėra daug, nors kiekvienas vienaip ar kitaip esame su tuo susidūręs: turime artimųjų ar pažįstamų išvykusių svetur. Antra priežastis – pamatyti absoliutaus įgimto talento pagrindinio vaidmens atlikėją Barborą Bareikytę. Tai fenomenali aktorė, kuri būdama trylikos metų sukūrė vaidmenį, kurį išgyveno, perleido per save, o ne tiesiog suvaidino... Trečia priežastis – reikia remti lietuvišką kiną ir jį žiūrėti.

Planuojate likti Lietuvoje ar vėl kelsite sparnus?

Ilgą laiką keliavau po pasaulį: domėjausi, pažinau, atradau, mačiau... Šių metų sausį grįžau į Lietuvą ir bandau čia likti... (juokiasi).  Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjau dėstyti nedideliam magistrantų kursui. Aišku, niekada negali žinoti, bet kol kas noriu likti ir kurti Lietuvoje.

 

 

Naujausi straipsniai