Šiuolaikinės visuomenės supratimas apie tarpusavio įsipareigojimą smarkiai keičiasi. Dabar partnerių užduotis – išsigryninti ir iš naujo apsibrėžti (ne)ištikimybės sąvoką jų poroje, nes bendro ir visiems tinkančio apibrėžimo nebeliko. Apei tai kalbamės su kūno ir porų terapeute, EMBO dvasinės ir psichologinės erdvės įkūrėja, geštalto krypties psichoterapeute Laura Ragulskyte-Pavliuk.
Kaip ir kodėl pakito neištikimybės sąvoka?
Plintant urbanizacijai, mes iš bendruomeniškų močiučių kaimų suvažiavome gyventi į miestus ir tapome individualistais. Likę vienudu žmonės tikisi, kad jie vienas kitam bus „viskas“ ir patenkins visus tuos poreikius, kuriuos galėdavo patenkinti daugybė bendruomenės narių. Dabar žmonės sueina poron turėdami lūkestį, kad kitas asmuo atlieps visus jų vidinius išgyvenimus, bus ir pats geriausias draugas, ir partneris bet kurioje srityje ir patvirtins jų buvimą. Taigi dabar iš kito žmogaus reikalaujama labai daug.
Ką neištikimybė reiškia šiandien?
Žmonės į mano konsultacijas ateina jausdami milžinišką stresą. Jie sako: „Ar gali taip skaudėti? Aš noriu numirti ir išnykti. Aš nebeturiu savo minčių laisvės, tie vaizdai, tos žinutės tiesiog persmelkia mane iki pat gelmės ir man atrodo, kad išprotėsiu. Ar galite padaryti, kad neskaudėtų?“ Panašaus pobūdžio klausimai rodo, kad šiandien neištikimybė jau ne tik skaudina – net ir traumuoja. Kol nebuvo technologijų, apie kitos pusės neištikimybę būdavo galima sužinoti tik iš nuogirdų ar kiek pasipasakodavo pats neištikimas buvęs žmogus.
Šiandien vieno dviejų mygtukų paspaudimu galime susisiekti su mums brangiais žmonėmis, bet kartu visi mūsų veiksmai pasidarė matomi. Neištikimybės atveju tai, kas vyksta skaitmeninėje erdvėje (neatsargiai paliktas telefonas, supypsėjusi žinutė, elektroniniai laiškai, nuotraukos), tampa gyvu įrodymu. Taigi ir trauma tampa gyva. Žmogui tai išgyventi vienam – sudėtinga. Neretai jis gėdijasi kam nors pasiguosti, kad partneris buvo neištikimas, pasipasakoja nebent geriausiam draugui. O vyrai dažnai net nekalba apie tai ir su savo skausmu lieka vieni.
Neištikimybės sąvoką kiekvienas interpretuojame savaip – kas skaudina vieną, nebūtinai skaudina kitą. Kaip rasti bendrą vardiklį?
Partneriams, net ir neįvykus neištikimybės faktui, rekomenduoju susėsti ir atvirai pasikalbėti, kaip kiekvienas ją supranta. Požiūriai gali skirtis, todėl labai svarbu apsibrėžti ribas. Galimybė bendrauti socialiniuose tinkluose atveria ne tik draugysčių platformą – tai yra ir galimybė susisiekti su buvusiais mylimaisiais. Taigi dabar ribos yra labai praplėstos. Ir neištikimybė nebėra kaimo ar bažnyčios bendruomenės klausimas – tai jau dviejų žmonių reikalas. Turime patys nuspręsti, kas mums yra neištikimybė. Ar susisiekimas feisbuke su savo buvusiuoju ar buvusiąja yra neištikimybė? Ar siuntimas jiems savo pikantiškų nuotraukų yra neištikimybė? Ar masažai su „laiminga pabaiga“, pornografijos žiūrėjimas yra neištikimybė? Dažnai poros atranda, kad niekada nėra apie tai kalbėjusios.
Kokios yra dažniausios neištikimybės priežastys?
Paprastai neištikimybė neištinka staiga ir nebūtinai poros gyvenime įvyksta kokių nors didelių pokyčių. Dažnai išoriniai pokyčiai būna tik ledkalnio viršūnė. Tiesiog nesame linkę arba nenorime matyti nuolatos mums siunčiamų signalų. Trumpai tariant, arba kažkodėl pakinta tarpusavio santykiai, arba tai būna susiję su vienu žmogumi, kuris pats nežino, kodėl kankina save ir kitą. Dažnas atvejis, kai neištikimybė užklumpa atsiradus vaikams. Kai „gimsta“ mama ir tėtis, poroje gali atsirasti vidinis atšalimas.
Reikia prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo. Būti ne tik supertėvais – abiejų tėvų sprendimas. Šeimos laimė labai priklauso nuo to, kaip abu poroje sutaria, kokį lytinį gyvenimą gyvena. Svarbu rasti laiko pabūti kartu. Klausiu porų: „Kada paskutinį sykį buvote pasimatyme?“ – „Kokiame pasimatyme?“ – išgirstu. Mąstymas yra toks: aš tavo, tu mano, viskas aišku. Bet iš tiesų tie pasimatymai santykiams – būtini. Terapijos metu rekomenduoju partneriams įsivesti ritualą per savaitę bent sykį dvi tris valandas skirti tik vienas kitam. Jeigu nėra galimybės kur nors palikti vaikų – paskirti pasimatymą virtuvėje ar vonioje!
Kai jau turime partnerį, atsipalaiduojame. Nuolatiniai įsisenėję nesutarimai, vengimas domėtis vienas kitu, nuslopęs lytinis gyvenimas – visa tai veda romano, kuriuo siekiama užpildyti atsiradusį kažko trūkumą, link. Atsiradus trečiam žmogui, kyla nepakeliamas skausmas, bet kartu sustiprėja noras vėl turėti, užvaldyti šalia esantį žmogų. Tada neriame į seminarus, kursus, pradedame vėl rūpintis savo išvaizda. Visa tai – puiku, tačiau veiksmingiausias yra nuoširdus ir atviras pokalbis. Dar geriau – daug pokalbių. Ne visi jie malonūs, bet neretai – veiksmingi.
Pastebiu ir kitą vis dažniau pasitaikančią tendenciją, kai poros sako: „Aš labai myliu savo žmoną arba vyrą, bet turiu kitą.“ Terapiniame procese gali paaiškėti, kad tai gali būti visiškai nesusiję su to asmens antrąja puse. Tai jau – asmeninės terapijos dalis. Man buvo įdomu atrasti literatūroje, o vėliau ir savo kabinete, kad neištikimybė gali būti susijusi su vidiniais išgyvenimais – pavyzdžiui, artimo draugo ar tėvų mirtimi, diagnozuota liga ir panašiai. Kai žmogus pradeda jausti, kad jo gyvenimas eina pro šalį ir nori pasijausti gyvas, puola į kito glėbį.
Kaip derėtų elgtis, kai sužinome apie partnerio neištikimybę?
Kai išaiškėja neištikimybė, viskas slysta iš po kojų ir norisi klykti iš skausmo. Pirmiausia visuomet rekomenduoju susirasti gerą terapeutą, kuris suteiktų efektyvią pagalbą. Jeigu tokios galimybės nėra, pirmas žingsnis – grįžti į save, į savo kūną, į savo vidų ir atsakyti sau į du klausimus: „Kas aš esu, nepaisant neištikimybės fakto, ir kaip mane kito žmogaus neištikimybė privertė jaustis?“
Tas „kas aš esu“ dažnai griūva sužinojus apie partnerio neištikimybę, nes atrodo, kad visas gyvenimas yra melas. Siūlau pradėti nuo buitinių dalykų, kurie įžemina, neleidžia atšokti nuo savęs, grąžina saugumą. Tarkime: „Aš esu Laura, aš gyvenu, stoviu ant žemės, galiu eiti, valgyti, miegoti.“ Yra begalė įžeminimo technikų. Aš rekomenduoju ir pati praktikuoju tokią: stovėdami ar sėdėdami užsimerkiame, ramiai kvėpuojame per nosį ir pajuntame pėdas. Įsivaizduojame, kaip iš jų pradeda dygti šaknys, kaip jos skverbiasi gylyn, kartu pajuntame žemės jėgą ir mintyse ar garsiai kartojame: „Aš esu.“ Blogiausia, ką dėl savęs galime padaryti, – tai tylėti. Visko laikymas „paslaptyje“ labiau gramzdina, nei išlaisvina.
Ko reikėtų vengti įskaudintam žmogui?
Dažnai įskaudintas partneris klausinėja: „Kada tu tai darei?“, „Kokiame viešbutyje?“, „Ar ji / jis geresnė (-is) negu aš?“ ir pan. Tokios smulkios detalės tiesiog retraumuoja, tai yra įskaudintas žmogus vis prisikelia naktį, girdėdamas tuos pačius žodžius, matydamas vaizdinius iš to detalaus mylimojo ar mylimosios paaiškinimo. Šito reikėtų vengti. Verčiau užduoti klausimus, susijusius ne su trečiuoju asmeniu, o su tarpusavio ryšiu: „O kaip tu jauteisi, kai grįžai namo? Ar tu galvojai apie mane? Ar aš tau rūpėjau? Ar tu norėjai mane palikti? Ar tu galvojai apie mūsų vaikus? Ar tu galvojai apie mūsų šeimą?“
O kaip turėtų elgtis įskaudinęs asmuo?
Labai svarbu, kad jis parodytų atgailaująs. Žmogus gali nesuprasti savo elgesio priežasčių, bet svarbu įvardyti, kad jis nuoširdžiai gailisi ir prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Tai žinutė kitai pusei: „Tu man rūpi, padarysiu viską, kad mūsų santykiai vėl būtų tokie, kokie buvo, ar net geresni.“
Kitas dalykas: patariu įskaudinusiam žmogui kuriam laikui prisiimti įskaudintojo globą. Nes to žmogaus, kuris išdavė, košmaras baigėsi: antroji pusė žino, nebereikia slėpti, palengvėjo. O tos pusės, kuri ką tik sužinojo, košmaras tik prasideda. Tada prarandamas realybės jausmas, sprendimai, padaryti iš skausmo, gali nebūti tokie, kuriuos ji iš tiesų norėtų priimti. Taigi įskaudinusioji pusė turi „pabūti už abu“.
Trečias dalykas yra mokėjimas klausytis. Naudoju 60 sekundžių taisyklę: tiek laiko žmogus klauso, o paskui tiksliai atkartoja, ką pasakė partneris. Jei nepavyksta klausytis 60 sekundžių, galima pamėginti bent 10 sekundžių. Aktyviai klausantis labai svarbu ne norėti būti teisiam, bet išgirsti partnerį. To tiesiog reikia mokytis. Neištikimybė yra liūdna „pamatyk mane, išgirsk mane, jausk mane, mylėk mane“ kalba. Kai prasideda vienas kito kaltinimų virtinė, tai padaryti iš tiesų sudėtinga.
Ko galima iš tokios patirties pasimokyti?
Deja, jokių skiepų nuo neištikimybės nėra. Dažnai sakoma: „Aš buvau šimtu procentų tikras ar tikra, kad tu taip negalėsi padaryti.“ Bet tai įvyksta. Į neištikimybę galime žvelgti kaip į simptomą, kuris nepasireiškia staiga. Vadinasi, buvo veiksmų, įvykių, kurie lėmė tokią situaciją. Derėtų suvokti, kad ne tik viena pusė kalta – patys irgi kažkuo prisidėjome. Mums abiem taip nutiko.
Sakoma, kad per gyvenimą patiriame 2–3 santuokas. Kam pasiseka – su tuo pačiu žmogumi. Dabar gyvenimo trukmė ilgėja, tad žmogus arba visą gyvenimą pragyvena su tuo pačiu partneriu, arba turi kelias santuokas ar partnerystes. Jei gilinsimės į save, tikimybė, kad pragyvensime santuokoje kartu, – didelė. Bet būna porų, kurios neištikimybės problemą palieka spręsti laikui. Apsimeta, kad nieko neįvyko. Vidinis stotas išlaikytas, tačiau santykių gyvybės nebėra. Tokie žmonės atėję sako, kad laikas neišgydė, jiedu nutolo. Laikas iš esmės negydo – per tą laiką reikia dėti pastangų.
Ar verta atleisti neištikimybę? Kokie galimi scenarijai ir išeitys? Kaip žinoti, kad tikrai nebeverta tęsti santykių?
Laikausi pozicijos, kad negaliu nuspręsti, ar atleisti neištikimybę yra geriau. Jei apgaudinėja nuolat, labiau kreipčiau dėmesį į tai, kas vyksta su žmogumi, kuris su tuo taikstosi. Ar yra santuokų, kurias reikia pabaigti? Taip. Bet tuos santykius reikia pabaigti garbingai, oriai. Kartais tenka konstatuoti, kad „šita santuoka baigėsi, bet jūsų reikalas, ar norite pamėginti iš naujo santuoką su tuo pačiu žmogumi, ar verčiau ją kurti su kitu“. Ne visada išsiskyrimas yra išeitis.
Kas padėtų išlaikyti santykius?
Dažnai girdžiu frazes: „Tu su ja / juo nekalbėk“, „Tu į ją / jį nežiūrėk“, „Tu vienas (-a) neik į klasės susitikimą“, „Neik su bendradarbiais į kalėdinį vakarėlį“ ir pan. Tokie draudimai neveikia. Jie tik vilioja ištrūkti – panašiai, kaip pabėgti iš pamokų. Iš romanų galima pasimokyti, kad poros gyvenimui reikia žaismingumo, linksmumo, nebūti tik tėčiu ir mama arba tiesiog partneriais, svarbu turėti savo kalbą, bendravimo istoriją. Tai budina aistrą ir norą būti kartu. Labai dažnai pamirštame, jog šalia esantis partneris nėra mūsų nuosavybė. Ir pati mintis, jog jis ar ji mums iki galo nepriklauso, gali iš naujo įžiebti aistrą.
Mes norime būti pripažinti, mylimi, išgirsti. Kai viso to nebėra, ieškome, kur galėtume tai gauti. Bet neištikimybė gali būti kaip degtuko įžiebimas. Yra porų, kurios padėkoja tam trečiam asmeniui, kad jis padėjo taip gerai pažinti vienam kitą ir surasti naujų kelių į vienas kito širdį. Tokios poros greičiausiai išgyvena krizę.
Esu susidūrusi su neištikimybe, žinau, ką ji reiškia. Tai mane atvedė į psichoterapiją. Šiandien pati tuo užsiimu.
Kaip veikia porų psichoterapija?
Įskaudinęs žmogus labai dažnai bijo terapijos, nes galvoja, kad jį puls, smerks. Bet porų terapijoje mes visi sukuriame erdvę kalbėtis, nes kalbėjimas kuria kontaktą. Iš pradžių būna tikrai sudėtinga, bet partneriai išmoksta kalbėtis apie jausmus, įgauna įgūdžių, leidžiančių geriau pažinti vienam kitą. Tai, ką išbando terapijoje, nešasi namo ir mėgina taikyti gyvenime.
Nėra jokių garantijų, kad daugiau neteks patirti neištikimybės. Verčiau ugdyti egzistencinį požiūrį, kad niekas niekam nepriklauso, kad abu poros nariai turi stengtis, mokėti atlaikyti bet kokį nežinojimą, laikinumą, būti čia ir dabar. Tai – gyvas procesas, aktyvinantis energiją, nuolat reikalaujantis atsinaujinimo.