Naujas mylimasis Karoliną Liukaitytę užkrėtė aistra kovos menams

Andrius Čelkis ir Karolina Liukaitytė / Vyginto Skaraičio nuotr.
Autorius: Beatričė Jurevičiūtė
Publikuota: 2018-03-12 12:43
Į LNK televizijos „orų mergaitės“ Karolinos Liukaitytės (29) gyvenimą neseniai pasibeldė ne tik nauja meilė, bet ir nauja veikla – kiokušin karatė, ji atnešė ir pirmąjį trofėjų – oranžinį diržą.

Karolinai fizinis krūvis – ne naujiena. Devynerius metus ji mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, baleto klasėje, ir turi baleto artistės diplomą. Tačiau jokia kita fizine veikla, be šokio, rimčiau taip ir nesusidomėjo: „Pradėjau bėgioti, bet azarto nepajutau. Gal bėgiojimas buvo tapęs daugiau mados reikalu?.. Galiausiai nuo bėgimo sustreikavo širdis ir viską metusi guodžiau save gulėdama ant sofos bei skaniai užkandžiaudama.“

Kažin ar Karolina kada būtų pagalvojusi ir apie karatė treniruotes, jeigu tai nebūtų tokia didelė jos mylimojo, Vilniaus miesto Kiokušin karatė federacijos prezidento Andriaus Čelkio (42), aistra, kurio kolekciją puošią juodas, aukščiausią meistriškumo lygį simbolizuojantis, diržas. Nors beveik trisdešimt metų sportuojantis vyras profesionalų kovose nebedalyvauja, kelis kartus per savaitę lanko karatė. Smalsumas į šias treniruotes atvedė ir Karoliną, kuri vis stebėdavosi, kodėl Andrius taip žavisi šiuo sportu ir kelis vakarus per savaitę jos draugiją iškeičia į treniruotes „Spartanikos“ klube.

Pirmoji treniruotė su porininku nebuvo lengva. Pirma mintis: „Jetau, mane muša! Gavau kumščiu per nosį – kaip aš pasirodysiu eteryje?!“

Poniai pritrūko dėmesio? Karolina nusišypso: „Vis pagalvodavau, kas Andrių ten taip traukia?.. Reikia ir man pamatyti! O ir bendras hobis poras tik dar labiau suartina. Deja, treniruočių laikas mums nesutampa, Andrius tik retsykiais apsilanko maniškėse, bet drauge pasipraktikuojame namuose: išbandau vis kitus kiokušin karatė judesius. Matytų kaimynai – įtartų smurtą artimoje aplinkoje (nusijuokia). Kumštis į vieną šoną, į kitą... Ne tik pasikumščiuojame, bet ir kaip reikiant pasispardome. Kiokušin karatė – kontaktinis, grubesnis sportas. Ir mano pirmoji treniruotė su porininku nebuvo lengva. Pirma mintis: „Jetau, mane muša! Gavau kumščiu per nosį – kaip aš pasirodysiu eteryje?!“ Bet mėlynių kol kas išvengiau, nes tokie pradinukai kaip aš dalyvauja lengvesnėse kovose. O štai Andrių labai dažnai matau „pagražintą“...“

Vyginto Skaraičio nuotr.
Vyginto Skaraičio nuotr.
Vyginto Skaraičio nuotr.
Vyginto Skaraičio nuotr.

Nors iš aplinkinių Karolina ne kartą girdėjo, kad kiokušin karatė – ne moteriškas sportas, treniruotes čia lanko ir kur kas už ją smulkesnės, mažesnės, gerokai jaunesnės ar net dviem dešimtmečiais vyresnės moterys. Ir vaikai. Karolinos penkerių dukra Lukrecija taip pat užsiminė mamai norinti pabandyti karatė.

„Pradėti galima sulaukus ir vos penkerių, ir penkiasdešimties. Kaip treneris sako, čia sportuojantys neskirstomi į vyrus, moteris ar vaikus – čia lankosi karatė mylintys žmonės. Treniruotės reikalauja didelės ištvermės, jaučiu, kaip kūnu ir veidu varva prakaitas, ko jokiame kitame sporte nepatyriau. Vos parvelku kojas namo! Turiu vieno prabangaus sporto klubo narystės kortelę, bet jame atrodo svarbiau ne pats sportas, o tai, kieno apranga gražesnė, sportiniai bateliai naujesni. O per karatė treniruotes visi apsirengę vienodai – baltu kimono, ir niekam neįdomu, tu su makiažu ar be jo. Visi pasiekimai matosi ant liemens – koks diržas jį juosia, toks ir tavo meistriškumo lygis“, – pasakoja Karolina.

Vyginto Skaraičio nuotr.
Vyginto Skaraičio nuotr.
Vyginto Skaraičio nuotr.
Vyginto Skaraičio nuotr.

Vėlyvą rudenį pas trenerį Andžej Milevskij pradėjusi lankyti treniruotes, žiemai baigiantis ji sėkmingai apgynė pirmo lygmens – oranžinį – diržą. O iki šiol niekada nemokėjusi taisyklingai atlikti nė vieno atsispaudimo, nesunkiai juos padaro pasiremdama kumščiais, treniruojasi stovėti ant krumplių.

„Išmokau ir savigynos pratimų, padedančių išvengti nepageidaujamo dėmesio. Ne kartą esu pakliuvusi į konfliktines situacijas, kai karatė technikos žinios būtų labai pravertusios. Vis mintyse strateguodavau, nuo ko čia pradėti, o dabar jau žinau, kurias vietas dengtis, kaip geriausia gintis, kurie kūno taškai jautriausi smūgiams. Aišku, jeigu tik yra galimybė, pirmiausia reikia bėgti – čia pirmoji taisyklė visais atvejais.“

Naujausi straipsniai