Prekyboje ką tik pasirodęs „Žmonės. INTERVIU“ – puikus pasirinkimas atostogoms, kai pagaliau yra laiko skaityti, nesvarbu – saulėtą dieną prie jūros ar lietingą popietę jaukiai įsitaisius ant sofos. Net 348 puslapių leidinyje – įdomiausi žurnalų „Žmonės“ ir „Legendos“ pastarojo meto interviu.
Prieš pusmetį vyro netektį išgyvenusi viršelio herojė Edita MILDAŽYTĖ atvira: „Ar norėčiau, kad Gintas būtų gyvas ir kad tos ligos nebūtų buvę ir kad mes gyventume dar ilgai? Labai. Tikrai labai norėčiau. Ir būčiau labai laiminga. Bet taip nėra. Vienintelis gyvenime dalykas, kuris neatšaukiamas, yra mirtis. Bet liko daugybė gražių dalykų: mūsų prisiminimai, mūsų meilė, mūsų vaikai, bendri darbai. Visa tai yra! Ir aš dar nemiriau. Su daugybe pokyčių aš dar nesu apsipratusi. Bet jau iki rudens su daug kuo būsiu apsipratusi, iki žiemos būsiu apsipratusi su viskuo. O kitą pavasarį aš jau turėsiu planą...“
Išskirtiniame Editos Mildažytės interviu – apie tai, kaip kovojo su vyro liga, kaip iki paskutinės akimirkos karštai mylėjo vienas kitą ir apie tai, kaip iki galo išgyvenusi vieną gyvenimą ji netrukus bus pasiruošusi pradėti naują.
Žurnalistas ir rašytojas Algimantas ČEKUOLIS – tobulas pavyzdys žmogaus, sugebančio iki galo išnaudoti kiekvieną dieną. Spalvingame jo pasakojime – ilgi metai jūroje, darbas užsienyje, savęs paieškos ir prisipažinimas, kad keturiasdešimt metų gyveno... sovietiniu melu. „Todėl man dabar laisvė siejasi ne su tuo, kad galiu nuskristi į Kanarų salas pasikaitinti saulėje, o su galimybe kalbėti taip, kaip iš tikro buvo, – neslepia. – Tai yra didžiausia ir brangiausia laisvė. Ir, patikėkite, tai nėra taip lengva. Ne, nebijau, kad būsiu apkaltintas kaip sovietinis. Tiesiog sunkoka kaip nuo svogūno nuo savęs lupti vieną po kito visus tuos luobus...“
Juvelyrė, dizainerė, rašytoja Jurga LAGO sako, kad gyvenime jai vienas svarbiausių dalykų – kad nebūtų nuobodu. Tad jos gyvenime – gausu įvairių spalvų: „Menininkai visiškai kitaip žiūri į pasaulį. Kai pažinties pradžioje tuomet dar tik būsimas pirmasis vyras prisipažino, kad miegojo su vyru, aš tik perklausiau, ar su mūsų bendru pažįstamu. Ir pasakiau, kad jis labai fainas žmogus. Nuoširdžiai – tokia buvo mano reakcija. Klausantis iš šalies tuo sunku patikėti. Man buvo dzin. Kaip ir jei būtų pasakęs, kad miegojo su kita moterimi“.
Aktorės Nijolės NARMONTAITĖS ir lektoriaus, buriuotojo Pauliaus KOVO santuoka atrodo ideali. Galbūt todėl, kad sutiko vienas kitą ne žalioje jaunystėje, o jau matę ir šilto, ir šalto? „Ne kartą per seminarus ir susitikimus mūsų klausė, kaip kurti ir puoselėti santykius, kai du žmonės tokie skirtingi, tokie užimti, tokie brandūs? Pirmiausia tai yra didžiulis darbas su savimi. Turi pradėti nuo savęs ir suprasti vieną dalyką: mylėti – reiškia atsisakyti egoizmo. Mes visus santykius sveriame save iškeldami į pirmą vietą: „aš nepatenkinta dėl to, kad...“, „man nepatinka...“, „dėl manęs nesistengia...“ O apverskite visa tai ir pirmiausia pagalvokite apie artimą žmogų, jeigu jį mylite. Meilė brandžiame amžiuje labiausiai susijusi su žodžiu „vertinti“. Kai vertini, tada nebelieka kartais santykius griaunančio spontaniškumo, nebelieka išvadų darymo iš smulkmenų. Tokiame amžiuje vertini, kad tau su žmogumi ramu, saugu. Kad labai labai smagu drauge. Kad visada traukia į namus“.
Prieš šešerius metus žurnalistė Erika UMBRASAITĖ įsigijo svajonių namus Prancūzijos provincijoje ir nuo tada prasidėjo visiškai kitas jos gyvenimo etapas. „Kaimynus prisijaukinti nebuvo sunku – jie patys iš smalsumo užsukdavo pas mus pasiteirauti, ar ko netrūksta, – prisimena Erika. – Greta gyvenantis buvęs mokytojas iškart pasisiūlė mano sūnui padėti mokytis prancūzų kalbos ir griežtai atsisakė užmokesčio. Kaimo gyventojai mus lengvai priėmė ir todėl, kad matė, jog rimtai ketiname čia likti, kad su meile restauruojame labai apleistą namą ir tvarkome sodą. Kaip jie sakė – joks prancūzas jo nebūtų pirkęs... Kai kalba pasisuka apie nekilnojamąjį turtą, retas kuris prancūzas būna romantikas, labiau jau – pragmatikas...“
Žvelgiant iš šalies, Julijos ŽIŽĖS gyvenimas atrodo tobulas. Šeima, kurią sukūrė su verslo įmonės vadovu ir fotografu Laurynu, – tvirta ir kupina meilės. Dukra, kurios jiedu susilaukė praėjus metams po vestuvių, – išsvajota ir mylima. Drabužių prekės ženklas, kurį Julija įkūrė prieš keletą metų, iškart sulaukė didelio susidomėjimo. Tiesa, verslas patyrė nuostolių dėl autoriaus teisų pažeidimo: anksčiau dizainerė kūryboje naudojo peliuko Mikio atvaizdą, todėl „Walt Disney“ kompanija jai pareiškė pretenziją.
Tačiau tąkart pavyko pasiekti susitarimą, Julija atsisveikino su Mikiu, ėmė kurti solidesnes kolekcijas – ir jos kūrybos gerbėjų net padaugėjo. Įgimtas stiliaus jausmas ir gera finansinė padėtis jai leidžia gyventi gražiai: stilingi namai, nauji automobiliai, elegantiški drabužiai, įdomios kelionės į tolimus kraštus... Ir visa jungianti meilė, kurią juodu su vyru atvirai reiškia vienas kitam. „Šeima – brangiausia, ką turiu, – neabejoja Julija, tapusi įkvėpimo šaltiniu daugeliui savo kūrybos gerbėjų ir socialinių tinklų sekėjų. – Bet iki to, ką susikūriau šiandien, atėjau per giliausias duobes.“