Naują projektą pristatanti Sakurako: „Kiekviena krizė yra transformacija“

Sakurako su vyru Phillu Vonu
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-07-13 09:29
Daugelį metų užsienio šalyse praleidusi šokio teatro „Okarukas“ įkūrėja, menininkė Sakurako su savo gyvenimo ir kūrybos partneriu Phill Von jau kurį laiką gyvena ir dirba Lietuvoje. Nepaisant to, kad pandemija apribojo daugelį galimybių, ši menininkų pora savo veiklos neapleidžia ir gerbėjams dovanoja dar vieną tarptautinį projektą.

Kartu su Halo (Jungtinė Karalystė) miesto šokio šokio iniciatyva „Hull Dance“ pristatomas performansas „Singularities“ – tai šiuolaikinio šokio ir elektroninės muzikos kalba pasakojama istorija apie žmogaus transformaciją ir kartu aliuzija į dabartinį mūsų laikmetį, kai žmonija išgyvena dramatiškus ir, deja, negrįžtamus pokyčius.

Jautrumo ir subtilios ekstravagancijos nestokojantys „Okaruko“ pasirodymai šį kartą išsiskirs ir netradiciniu formatu – planuojama, kad „Hull Dance“ komanda šoks gyvai Halo mieste, o dalyviai iš Lietuvos prie jų prisijungs videotransliacijos būdu. Įvadinis seminaras ir kūrybinės dirbtuvės vyksta jau įprastu tapusiu nuotoliniu būdu.

Kaip gimė šis naujas projektas ir ką savo kūryba nori pasauliui pasakyti Sakurako šį kartą – klausiame pačios kūrėjos.

Performansas „Singularities“
Performansas „Singularities“

2019 m. įvyko pirmasis šiuolaikinio šokio festivalis „Transgressions“, kuriame šokio teatras „Okarukas“ sukūrė ir pristatė šokio spektaklio „Birds“ premjerą „St. George“ mašinų stovėjimo aikštelėje Halo mieste, o vėliau šį performansą pristatėte net kelis kartus įvairiuose festivaliuose Lietuvoje. Ar skyrėsi gautos reakcijos po premjeros Halo mieste ir Lietuvoje?

Halo miestas mums tapo ypatinga vieta. Pirmiausia, performansas buvo įvietintas – kadangi jis vyko stovėjimo aikštelėje ir netikėtumo elementu žiūrovams tapo tai, kad į pasirodymą savotiškai įtraukti buvo ir automobiliai. Prie maksimalios įtaigos prisidėjo ir tai, kad šioje kartu ir uždaroje, ir atviroje erdvėje šokėjai buvo ganėtinai arti žiūrovų. Perkėlę šį pasirodymą jau į Lietuvą, jį taip pat adaptavome vietinėms erdvėms – per Kultūros naktį Vilniuje pasirodėme Nacionalinio muziejaus kiemelyje, o Panevėžyje teko prisiderinti irgi prie visiškai atviros erdvės, negana to, dar ir miesto šventės kontekste. Panevėžyje taip pat buvo galimybė iki pasirodymo vietos atvažiuoti automobiliais, ir irgi sukėlė netikėtumą. Todėl, kalbant apie publiką, manau, nėra didelio skirtumo tarp Lietuvos ar Jungtinės Karalystės žiūrovų.

Mano bendras pastebėjimas būtų nebent toks, kad ilgai dirbusi Vakarų Europoje ir dabar grįžusi į Lietuvą pastebėjau, jog čia dar nėra gatvės teatro tradicijos, todėl žiūrovai yra nedrąsūs viešoje erdvėje. Jie stengiasi būti toliau nuo veiksmo, nesugeba prie jo prisiderinti, pvz., atsisėsti, kad netrukdytų kitiems, galų gale, sekti paskui veiksmą, jei reikia judėti erdvėje ir pan. Tačiau Lietuvoje susilaukiam labai šiltų atsiliepimų ir susidomėjimo iš žmonių, kurie nėra matę nieko panašaus, ir tokiu būdu per kelerius metus sugebėjome sukurti savo auditoriją.

Performansas „Singularities“
Performansas „Singularities“

Jei lygintume Lietuvos miestų bendruomenes su kitomis šalimis – ar jas sunkiau įtraukti į tokius projektus? Ar jaučiate didesnį žmonių susivaržymą?

Lietuvoje aš dažniausiai dirbau su scenos profesionalais arba studentais, retai pasitaikydavo mėgėjų, todėl negalėčiau atsakyti tiksliai iš savo patirties. Tačiau Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Japonijoje teko dirbti ir su mėgėjais, o ir dabar Anglijoje šis projektas įtraukia šio miesto bendruomenę, kuri domisi šokiu, taigi dalyvauja įvairaus amžiaus ir fizinio pajėgumo žmonių, kitaip tariant, tai yra mišri grupė, kurioje yra ir mėgėjų, ir scenos profesionalų. Bet iš esmės taip, manau, kad Lietuvoje žmonių susivaržymas yra didesnis, taip pat nelabai yra galimybių įsitraukti į tokias veiklas mėgėjams, ypač, pvz., apkūnesniems, vyresnio amžiaus ar skirtingų fizinių gebėjimų  žmonėms. Todėl tai ir nėra įprasta.

Kiek teko dirbti su neprofesionalais Vakarų Europoje, jiems tokia veikla tikra atgaiva – jie dalyvauja įvairiuose seminaruose ir noriai įsitraukia į kūrybines veiklas, nesivaržydami savo kūno ribotumų ir bandydami peržengti savo ribas. Taip pat džiugu, kad mėgėjai, dalyvaudami butô seminaruose, atranda savo autentišką judesį, jie nebijo atrodyti keistai ir džiaugiasi atrasta vidine laisve bei terapiniu poveikiu.

Papasakokite daugiau apie projekto „Singularities“ atsiradimo užkulisius.

Tai po pirmojo bendradarbiavimo užsimezgusi bendrystė, kuri tęsiasi iki šiol. Tiek grupei „Hull Dance“, tiek „Okaruko“ šokio teatrui labai patiko pirmasis bendradarbiavimas, kai festivalio metu buvo pristatytas performansas „Birds“. Jau nuo tada žinojom – mes sugrįšim ir šį kartą sukursime kažką specialiai Halo miestui bei jo žmonėms. Ir kol kas tai tikrai vienas sudėtingiausių projektų organizacine prasme. Visų pirma, dėl pandemijos organizuoti šiuo metu bet kokį tarptautinį scenos meno renginį ar kūrybinį procesą yra tas pats, kas spręsti lygtį vien su nežinomaisiais. Nors ir turime pasiruošę ir planą A, B, C ir Y, vis dar neaišku, kas bus galima, kas iš sumanytų dalykų bus įmanoma, todėl tikrai labai sunku kurti ir ruoštis tokiomis sąlygomis.

Taip pat tai pirmas kartas, kai visas įvadinis seminaras ir visos kūrybinės dirbtuvės vyksta nuotoliniu būdu. Negana to, ypač apmaudu, kad negavome jokios paramos iš Lietuvos (nors Lietuvos kultūros ekspertai pritarė daliniam finansavimui, projektas vis tiek buvo atmestas), kas stipriai apriboja mūsų galimybes, todėl esam dėkingi mūsų partneriui Užupio meno inkubatoriui, suteikusiam patalpas ir reikiamą techniką seminarų ciklui įgyvendinti. Procesas nėra paprastas, bet Hull komandos įsitraukimas ir kūrybinis procesas yra labai produktyvus, todėl net ir dirbdami tokiomis neįtikėtinomis aplinkybėmis tikimės gero rezultato.

Kokią istoriją norite papasakoti šiuo performansu?

Tai lyg savotiškas mūsų vartotojiškos visuomenės antropoceno eroje būklės atspindys juodajame veidrodyje. Klausiama, kur mes esame ir kur link einame? Tai tarpusavyje susipynusios žmonių grupelės istorijos, kurios sukuria mikrosociumą ir kartu atskleidžia kiekvieno individo dramą atskirai. Jie visi kartu ir kiekvienas atskirai išgyvena tam tikrą krizę ir neišvengiamai vyksta transformacijos, tapsmas. Pandemija palietė mus visus ir tam tikru atžvilgiu tai buvo bendras pasaulinis išgyvenimas, kartu, regis, ir sunovienodėjimas, tačiau karantinas paryškino ir atskirtis – valstybės uždarė sienas, šeimos nariai tapo atskirti, likę už sienos ir negalintys būti kartu. Taip pat išryškėjo paradoksai, kai laisvę propaguojančios valstybės pradėjo varžyti esmines laisves.

Kadangi tai kolektyvinis kūrybinis procesas – atsirenkamos temos, aktualios dalyviams, pavyzdžiui, keliama užmiršties tema, padiktuota atlikėjos santykio su Alzhaimerio liga sergančia jos mama, arba iškyla ir seksualinėsprievartos patirties tema… Vienatvė ir susvetimėjimas, kaip ir neišvengiama technologijų invazija į mūsų – ypač vaikų – gyvenimą, jau buvo problema ir anksčiau, tačiau karantinas tapo šių problemų katalizatoriumi. Todėl viena iš „Singularity“ reikšmių ir yra tas hipotetinis laiko momentas, kai technologinis augimas tampa nekontroliuojamas ir negrįžtamas, o tai lemia nenumatomus žmogaus civilizacijos pokyčius. Gal tas momentas yra dabar? Konceptualiai mąstydami ir diskutuodami apie „Singularity“ konceptą, mes keliaujame nuo neapibrėžtumo, slypinčio kosmoso juodosiose skylėse, ir neišvengiamai grįžtame į giliai žmogaus viduje esančius klodus.

Performansas „Singularities“
Performansas „Singularities“

Pasirodymu akcentuojate žmogaus atskirties motyvą. Ar ši tema jau seniai sukosi Jūsų galvoje, o gal gimė tik prasidėjus pandemijai? Kaip manote, per šiuos pastaruosius vienerius metus mes tapome dar labiau susvetimėję ar atvirkščiai – susivienijome?

Vienatvė ir susvetimėjimas, kaip jau minėjau, taip kaip ir technologijų neišvengiama invazija į mūsų gyvenimą, ypač vaikų, jau buvo problema ir prieš karantiną, tačiau, manau, karantinas tapo šių problemų katalizatoriumi. Technologijos tapo gyvo bendravimo su pačiais artimiausiais pakaitalu ir vienintele priemone palaikyti kontaktą su išoriniu pasauliu esant izoliacijoje, judėjimo ribojimams ir pan. Taip pat valstybių sienų uždarymas, šeimų priverstiniai išsiskyrimai, vaikų nesugebėjimas, kad ir terminuotą laiko tarpą, bendrauti su bendraamžiais ir su pačiais artimiausiais, manau, turės ilgalaikių pasekmių. Taip pat ir poveikis kultūrai, kūrybai, kai gyvą kontaktą ir bendrą darbą studijoje pakeitė ekranas…

Performansas „Singularities“
Performansas „Singularities“

Tai įvietintas performansas, kai Hull miesto komanda šoka gyvai, Shopping centre, o lietuvių komanda integruota nuotoliniu būdu, pasitelkus videoprojekciją, toje pačioje erdvėje. Kaip manote, ar toks pasirodymo formatas nepakenks pačiam performansui, o gal kaip tik dar labiau sustiprins efektą?

Iki paskutinio momento vis buvo nežinoma, kas bus leistina ir ribojimai nuolat kinta JK plintant delta atmainai. Todėl buvo rengiami keli variantai. Kaip ir kas kartą kurdami, bandom kiekvieną apribojimą, neįmanomybę ir duotybę išnaudoti produktyviai, todėl ir šis bandymas – gyvo pasirodymo metu integruoti lietuvių komandą virtualiai – atvėrė naujas galimybes, kurių, ko gero, nebūtume svarstę esant kitokioms aplinkybėms. Kas išeis iš šio eksperimento – pamatysime, bet kol kas tai įdomus procesas ir iššūkis. Ypač darant įvietintą darbą, kai nė karto nebuvau toje erdvėje ir tik matau virtualiai, kai viską tenka sužiūrėti esant Vilniuje ir per ekraną.

Koks yra Jūsų asmeninis singularity? Arba šio mūsų keisto laiko singularity?

Manau, kad pandemija yra vienas tų singularity atvejų. Šis laikas yra labai neapibrėžtas ir atvėrė daug pavojų, nes tokia daugybė dalykų pakriko ir tai, kas būdavo protu nesuvokiama, dabar tapo norma. Tokioje situacijoje susimąstai, kiek nedaug nuo demokratijos iki diktatūros, kokia ji bebūtų, – šiuo atveju sanitarinė. Kaip nesuvokiamai Vakarų pasaulis, kuriam nieko bloga nėra įvykę nuo pat Antrojo pasaulino karo, išsigando, pasimetė ir kas pradėjo darytis, kokie sprendimai priimami vyriausybiniu lygmeniu, kai staiga neatsižvelgiama į jokią logiką, mokslinius tyrimus, žmonių teises ir laisves, net žodžio laisvė yra tikrame pavojuje. O menas ir švietimas, deja, akivaizdžiai lieka užribyje.

Kur tokia visuomenė eina? Kai yra pateisinamos bet kokios priemonės ir trumparegiški sprendimai gali turėti labai ilgalaikių pasekmių. Taip pat tai, kad žmonija išgyveno vieną didžiausių krizių, parodė, jog tai buvo nors ir trumpalaikė, bet atgaiva gamtai, planetai.

Kita vertus, visa mano gyvenimo istorija yra vienas singularity atvejis. Jaučiuosi lyg nugyvenusi jau keletą labai nekanoninių gyvenimų, su pačiais netikėčiausias pokyčiais ir posūkiais. Kai turėjau kelias karjeras keliose skirtingose sferose, skirtingose valstybėse... ir ką tik gavau „šviežią“ dar vieną diplomą, jau eidama edukatorės ir pedagogės keliu. Kad ir tai, kad pradėjau šokėjos karjerą tokiame amžiuje, kuriame baleto šokėjos išeina į pensiją, ar kad netikėtai susilaukėm vaiko, nors mūsų amžiaus žmonės jau tampa seneliais, ypač Lietuvoje. Tai yra mano singularity.

 

Naujausi straipsniai