Naują kūrinį pristatantis Marius Jampolskis: „Prieš dešimt metų tokios dainos nebūčiau išdrįsęs atlikti“

Marius Jampolskis / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-04-13 11:39
Aktorius, atlikėjas Marius Jampolskis pradeda naują etapą savo muzikinėje karjeroje ir pristato dainą „70“ (muzikos ir žodžių autorius Andrius Kairys). Naujų kūrybinių iššūkių ir impulsų pasiilgęs artistas prisipažįsta: kad ir kokią formą jis rinktųsi savo sceniniams pasirodymams, ji visada privalo turėti tam tikrą prasmę. Nes tik taip įmanoma perduoti ją ir kitiems.

Kuo jums ši daina ypatinga?

Man patiko, kad ji labai paprasta, priedainis – tik trys žodžiai „aš myliu tave“. Kažkaip su amžiumi pradedu ieškoti kuo paprastesnių formų. Kol esi jaunas, pasaulis tau atrodo komplikuotas, o vėliau po truputį pradedi atsirinkti svarbiausius dalykus. Prieš kokius dešimt metų nebūčiau drįsęs tokios dainos atlikti, man tie žodžiai būtų atrodę labai nuvalkioti. O šiandien išgirsti dainuojant „aš myliu tave“ jau gana retas atvejis. Kuo toliau, tuo mažiau man norisi įrodinėti pasauliui, kad turiu teisę egzistuoti – aš tiesiog esu ir pasaulis čia niekuo dėtas. Man norisi šnekėti paprastai žodžiais, nes jausmų kalbą supranta visi – ar su kelių klasių išsilavinimu, ar su penkiais aukštaisiais.

Stengiuosi saugoti save nuo cinizmo, kuris kartais atsiranda, kai pradedi galvoti, kad tu daug žinai, jau esi visko matęs ir patyręs.

Tačiau patirties reikia, kad galėtum sudainuoti tokią paprastą frazę nenuslysdamas į banalybę?

Tai, ką įdedu į tuos žodžius, ir yra mano patirtis. Aš nešaukiu pasauliui, kad aš jį myliu, neįrodinėju – tiesiog bandau, mokausi mylėti. Ir tas niekada nesibaigia. Gal ir mano profesija šiek tiek „kalta“, kad visada esu kelyje, nes kai artistas nustoja nustebusiomis akimis žvelgti į pasaulį, jis tampa blogu artistu. Kai pasidarai nebeįdomus sau, negali būti įdomus kitiems. Tam ir reikia nuolat atsinaujinti, iš vienos kokybės pereiti į kitą. Nes jau pastebėjau, kad savo muzikinėje karjeroje pradėjau užsižaisti tam tikrais dalykais. Kūrybinis džiaugsmas privalo būti. Kai jis po truputį dingsta, telieka tik pinigų ėmimas.

Raimundo Adžgausko nuotr.
Raimundo Adžgausko nuotr.

Tik iš kur gauti kūrybinio džiaugsmo, kai išvyksti į turą ir šimtąjį kartą dainuoji tą pačią programą?

Reikia dirbti su savimi. Aktorius gali gerai suvaidinti 100-ąjį spektaklį, bet ne 1000-ąjį. Kažkada jis vis tiek turi atsinaujinti, gauti šviežio oro. Gamtoje juk irgi vieni lapai nukrenta, kiti išsprogsta, ateina pavasaris...

Ši daina ir yra tas gaivaus oro gurkšnis ir kito jūsų etapo muzikoje pradžia?

Jaučiuosi esantis posūkyje, o kur jis mane nuves – dar neaišku. Visada išlieka tam tikra dalis nežinomybės imantis kažko naujo: ar vaidini spektaklyje, ar dainuoji scenoje – nesi tikras, kaip tave priims publika.

Aš visą laiką bandau, tačiau labai norėčiau išeiti į tokį etapą, kai galėčiau sau leisti dainuoti tai, kas man patinka. O išvis idealu, jei tai dar patiktų ir kitiems. Tai kiekvieno artisto svajonė. Tikiuosi, kad ramiai, po truputėlį link jos einu.

O kokia muzika jums patinka?

Įvairių žanrų, tačiau daina privalo turėti melodinę liniją, savą dramaturgija, nors šiuolaikiniuose kūriniuose to vis mažiau ir mažiau. Man, kaip aktoriui, svarbi istorija, kurią pasakoju ir išgyvenu.

Kokia dainos „Septyniasdešimt dienų“ dramaturgija? Priedainis, regis, paprastas, bet nuskamba ir žodžiai apie „sušaudytas mintis“.

Nes tuos paprastus žodžius dainuoja žmogus, turintis randų, ir aš juos jaučiu. Man patinka, kad savo patirtį ir randus sugebama ištransliuoti žodžiais „aš myliu tave“. Tai yra didžiulis dalykas.

Raimundo Adžgausko nuotr.
Raimundo Adžgausko nuotr.

Ar jūsų paties širdyje daug randų?

Manau, pakankamai, kad galėčiau apie tai kalbėti. Labai norėčiau, kad ši daina įgautų kažkokią didesnę formą, turiu visokių minčių, bet jų neskubinu, o tai užima laiko. Bet po truputį kristalizuojasi temos, apie kurias noriu kalbėti. Kai nieko nedarai per jėgą, idėjos pas tave ateina pačios. Kalbant apie kūrybą, noriu išvis atsisakyti jėgos pozicijos ir žodžio „reikia“. Jaunystėje mes visi buvome į priekį besiveržiančiais ir kariaujančiais donkichotais. Kariauti atrodė būtina, nes taip galėjome geriau save išreikšti. O ėjimas į savo vidų yra žymiai ilgesnis ir sudėtingesnis procesas, jis išvis nežada jokių apčiuopiamų rezultatų ir nėra toks garantuotas.

Grupėje „Čilinam“ koncertuodavote trise, dueto su Irūna etapas pasibaigė, dabar scenoje dainuosite vienas – nebus už ko pasislėpti?

Taip, dabar vienišas kaip pirštas eisiu per minų lauką (juokiasi). Bet, žinokite, visai nebaisu, jeigu tu nekovoji, nekariauji, skleidi pozityvią energiją ir esi ne PRIEŠ kažką, o UŽ kažką. Tada, tam tikra prasmes, būni nepažeidžiamas.

Reikia tiesiog labai tikėti tuo, ką darai, ir labai daug atiduoti. Scenoje egzistuoja trijų minučių dėsnis: jeigu per tiek laiko nesurandi ryšio su publika, tada ir per valandą jo nepagausi – kankinsi ir save, ir žiūrovą.

Tad kam dainuoti vienam? Galite juk pasikviesti į sceną keletą jaunų, gražių šokėjų, kad jos kaustytų bent dalies publikos dėmesį?

Galėčiau, bet, žinote, kaip tame anekdote – nedžiugina...

Raimundo Adžgausko nuotr.
Raimundo Adžgausko nuotr.
Žmonės.lt

Naujausi straipsniai