„Knygų mugė man – atpirkimas už viengungiškumą, vienuolišką gyvenimą visus metus. Aš jos laukiu, ji man patinka“, – portalui Žmonės.lt prisipažino savo naujausią kūrinį „Salos ir jų žmonės“ čia pristatantis Algimantas Čekuolis (85).
Knygos pristatymas autoriui – sunkus darbas?
Nepasakyčiau, jei pasirenki gerus kolegas interpretatorius. Šįsyk man padeda net du: gražioji televizijos žurnalistė Ugnė Galadauskaitė ir LRT naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis.
O apsuptam minios dalinti autografus?
Tai gana įdomu. Nes visas kitas 360 dienų per metus sėdžiu vienas prie stalo ir dėlioju savo mintis. Todėl nenuvargstu kartą per metus – knygų mugėje – bendraudamas su skaitytojais.
Anksčiau buvau vienintelis mugės autorius, kuris čia išsėdėdavo nuo atidarymo iki uždarymo – keturias dienas po dvylika valandų.
Nežinau, kaip seksis šiemet, nes vaikščioju su ramentu. Žinau, kad būsiu kiekvieną dieną, tik bijau, kad tiek valandų išsėdėti nepavyks – stuburas nelaiko.
Vėlyvą rudenį griūdamas patyrėte rimtą dubens traumą. Kaip jūsų sveikata šiandien?
Gerai! Laikausi už gražių moterų. Nors pasiremdamas ramentu – judu, štai, girdite – šneku.
„Salos ir jų žmonės“ kelinta knyga jūsų kūrybinėje biografijoje?
Penkiolikta, o su „Alma littera“ išleistoje enciklopediškų ir geografiškų knygų serijoje – devinta ir paskutinė.
Kartais krūpteliu: skaitau kokį nors labai įdomų žurnalą ir pagaunu save galvojantį, kad apie tai būtų galima pakalbėti per televiziją.
Kodėl nusprendžiau rašyti apie salas? Jos yra įdomesnės, nei mums atrodo. Ar žinote, kad pasaulyje yra daugiau nei trisdešimt tūkstančių gyvenamų salų. Jos atspindi žmoniją ko gero ryškiau nei bet kokios kitos geografinės sąvokos. Tarkim, manoma, kad Ramiajame vandenyne esančioje Velykų saloje žmonės taip pat gyvena jau 3-4 tūkstančius metų.
Todėl ir norėjau, kad šios serijos finalinė knyga būtų apie salas. Be to, ji gausiai iliustruota geriausių pasaulio fotografų nuotraukomis. Tikrai papuoš knygų lentynas!
Pradėsite naują – grožinės literatūros etapą?
Kai televizijoje vedžiau savo laidą, vieną apysaką rašiau trejus metus. Dirbant tokį pragarišką darbą, kai kas savaitę televizijai tenka parengti po naują medžiagą, neįmanoma sėsti prie beletristikos.
Nuo rudens nedirbu, ir jau turiu parašęs tris apysakas.
Stipriai pasikeitė gyvenimo ritmas, kai nereikia eiti į darbą? Juk televizijai atidavėte daugiau kaip dvidešimt metų!
Nelabai. Televizija man buvo labai naudinga – įpratino kiekvieną dieną rašyti tekstus, kasdien, nesvarbu, koks oras, nuotaika, sveikata, kietai galvoti ar apie tai dar nerašė kas nors kitas. Įpratino visą laiką būti nusitaikius į publiką, į žiūrovų reikalus.
Anksčiau mano dienos rašymo norma būdavo trys kompiuteriniai puslapiai. Dabar kartais – tik pusė, o jei esu pavargęs ar sergu – keli sakiniai. Atsipalaidavau. Dabar rašyti daug ramiau, daug maloniau.
Tačiau ta pusė puslapio mane visą paglemžia. Beletristika tuo stebuklinga, kad tave okupuoja ir daugiau niekam nelieka vietos. Kartais galvoju, kaip būtų, jei dar reikėtų ruoštis laidai.
Būna, kyla gerų minčių, pasitaiko įdomių situacijų pasaulyje. Tada aš šaipausi ir sakau: „Tegul dabar kiti kovoja. Man tuo užsiimti nebereikia.“
Rašote namuose?
Namuose, bet turiu silpnybę: po kurio laiko man ta pati vietą įgrįsta. Kai buvo ištikusi ta nugaros, dubens trauma, net ligoninėje pradėjau rašyti. Ir visai neblogai – man patiko! Nes kita vieta. O šiaip esu prie savo knygų dirbęs daug kur: poilsio namuose Anykščiuose, Druskininkuose, Birštone. Ir Turkijoje, Kanarų salose ilsėdamasis rašiau. Atvykus į naują vietą atsiranda šviežumo. Kažkas manyje pradeda reikalauti, kad sėsčiau rašyti.
Turiu tokį didoką negražų portfelį. Tai – mano keliaujanti kanceliarija: bent penkiolika šratinukų, kelios dėžutės šerdelių jiems. Ten yra švaraus popieriaus, keli pradėti tekstai, kuriuos numečiau kaip netinkamus viešinti, bet neišmečiau – gal dar kas nors iš jų išeis.
Tam mano čemodaniukui – kilnojamajai kanceliarijai – visada yra vietos, tad pasiimu kur bevažiuočiau. O stalas ir kėdė juk kambaryje visada yra. Daugiau man nieko nereikia.
Esate pavyzdingas rašytojas – spėjate kūrinį leidyklai atiduoti sutartu laiku?
Paprastai su leidykla tariuosi, kai tekstas jau parašytas. Taip man ramiau. Leidyklos žmonės truputį griežia dantimis, bet susitaiko.
Ar mugėje perkate kitų autorių knygas?
Mano bibliotekoje vietos nėra, bet knygas pirkti patinka. Džiaugiuosi, kad vis daugiau gerų kūrinių išleidžiama Lietuvoje. Užsienyje labai mėgstu knygynų grandinę „Waterstones“. Tačiau gerų egzempliorių pasitaiko ir oro uostų knygynėliuose. Tik pastaruoju metu knygų skaitau nedaug.
Kaip besilaukiančioms moterims atsiranda jėgų antplūdis, taip ir mane ateities sumanymai palaiko.
Labai mėgstu žurnalus. Jie greitesni, reiklesni autoriams ir skaitytojams. Iš kelių šalių prenumeruoju aštuonis žurnalus. Tai man – ir svarbus informacijos šaltinis, ir padeda jausti pasaulio politinių, kultūros įvykių pulsą.
Skaitau angliškai, ispaniškai, lenkiškai. Gera prancūzų, vokiečių žurnalistika – tyli, priverčianti įsigilinti.
Pasirodo, galima gyventi ir be televizijos?
Kartais krūpteliu: skaitau kokį nors labai įdomų žurnalą ir pagaunu save galvojantį, kad apie tai būtų galima pakalbėti per televiziją. O paskui prisimenu, kad su tuo jau baigta. Dabar noriu rašyti, nes nežinau, kiek man liko. Noriu laiką skirti tam, ką gebu galbūt geriausiai – rašymui.
Tarp kitko, gyvenimui energijos labai suteikia ateities planai. Sąmonė pasako pasąmonei: „Klausyk, saugok jį – matai, kad jis nėščias!“ Kaip besilaukiančioms moterims atsiranda jėgų antplūdis, taip ir mane ateities sumanymai palaiko. Pernai žinojau, ką išleisiu 2017 metais, dabar jau žinau, kas pasirodys 2018-aisiais. Aš jums išduosiu: kitų metų knyga vadinsis „Šamanas“. Tai bus kelios naujos apysakos. Sudomino?